Atrodo, kad poreikis žavėtis ir lieti jausmus ties apsiverkimo riba rado nišą teatro salėse. Lietuvoje partijų suvažiavimai vyksta ne kasdien, nėra diktatūros kaip Šiaurės Korėjoje. O į spektaklius sezono metu bent jau Vilniuje galima eiti kelis kartus per savaitę. Ir po vaidinimo minutę kitą audringai paploti. Aktoriai iškviečiami nusilenkti kelis kartus. Neatsistoti lyg ir nepadoru. Likusieji sėdėti puikiai matomi. Sunkiau pastebėti, kas pirmas pašoko iš vietos. Paskui, žinoma, – visi pro duris.

Arūnas BRAZAUSKAS

Visuomenės būklę galima vertinti ir pagal ovacijas teatre. Tad ir šis redakcijos laiškas nėra aplama teatro recenzija.

Po kurių spektaklių publika neatsistoja? Ar yra spektaklių, apie kuriuos galėtume pasakyti – publika nušvilpė?

Dėl riaušių ir ovacijų kartais kalta propaganda ir viešieji ryšiai. Jei nėra intereso kurstyti aistras, jos ir nekurstomos. 2012-aisiais protestuota dėl atvežtinio spektaklio „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“. Vaidinimas karštai aptartas net Seime. Prie įėjimo į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą daužyti kiaušiniai – tiesa, į grindinį. Priežastis – spektaklyje Kristaus atvaizdas neva drabstomas, drabstomas… (praleidžiame žodį). O viename lietuvių režisieriaus spektaklyje, kuris vis dar repertuare, koja stumdomas, netgi spardomas kielikas (kas nežino – šv. Mišių taurė). Ir nieko. Ovacijos stovint po spektaklio.

Net ir nugrimuotus jaunesnius aktorius lengva atpažinti pagal tai, kad jie jausmus išreiškia riksmu ir velia žodžius. Scenoje pasirodę senosios mokyklos grandai siunčia publikai signalą – galima kitokia dikcija, kitoks intonacijų spektras. Jei vienų aktorių kalbą galima suprasti, o kitų ne – vadinasi, ir puokščių bei katučių pasiskirstymas po spektaklio galėtų atitikti meistriškumą. Plojimai galėtų būti ne tokie totalitariniai. Bet ne – visiems audringi plojimai po vaidinimo ir jokių švilpesių dėl prastos dikcijos spektaklio metu. Ar tai nėra publikos abejingumo išraiška?

Įteisinta nepasitenkinimo išraiška teatre – galima išeiti namo per pertrauką ar netgi vaidinimo metu. O tie, kurių neišjungtus telefonus išgirsta visa salė, nebūtinai protestuoja – jie tiesiog žiopli. Sporto rungtynių žiūrovai nuoširdesni – reakcija atitinka tai, ką jie mato. Kada žaidimas nepatinka – švilpia.

Teatre įdomiausia pamatyti organizuotus sirgalius, tiksliau, sirgales. Po spektaklio „Žalgirės“, kurį į Vilnių atvežė Kauno dramos teatras, fojė galėjai matyti gal tuziną ratu sustojusių moterų. Labai stilingos, kai kurios trumpai apsikirpusios. Gal krepšinio veteranės? Mat jų amžius – ne aukščiausios lygos varžyboms.

O spektaklis ne tiek apie sportą, kiek apie lesbietes. Prisimindamas veikėjas, lenkiu pirštus: viena besilaukianti kūdikio moterų šeima, viena distanciją išlaikanti trenerė, nors gal jaučia potraukį moterims, viena aistringa moterų viliotoja, kurios geismo objektas pasirodė translytis, – todėl visas spektaklis priskirtas komedijos žanrui. Dar yra gėjų: Lietuvos sporto ministras ir scenoje nepasirodantis jo asistentas.

Spektaklio vaizdo įrašas būtų puiki šviečiamoji priemonė Lietuvos gimnazijoms. Visų pirma dėl sporto komentatorių dueto. Tai šedevras, kuris reikšmingas ne vien dramos būreliams ir jų vadovams. Apskritai vertinant visas spektaklis „sukaltas“ profesionaliai. Aktorės pataiko į krepšį!

Tačiau pedagogams – nuo dėstančių higienos pradmenis iki tikybos mokytojų (nekalbant apie lituanistus) – praverstų „idėjinė“, jei galima taip sakyti, pjesės „Žalgirės“ potekstė. Tarsi kokiame Kinijos kultūrinės revoliucijos laikų spektaklyje rodomi tam tikri žmonių tipai. Iš istorinės sąvokos „socialistinis realizmas“ braukiame vieną žodį ir lipdome naują sąvoką – LGBT šviečiamasis realizmas. Nuo socialistinio realizmo skiriasi tuo, kad komedija baigiasi tragiškai: komanda, kurioje vyrauja lesbietės, žūva su visu ministru gėjumi. Didaktinio žanro atžvilgiu – lyg ir nieko baisaus. Gal visi gavo, ko nusipelnė. Tačiau nėra pozityvaus pavyzdžio – išlikusios heteroseksualios šeimos. Įdomu, kaip „Žalgires“ sutiktų Šiaurės Korėjos publika?

Gausėjant LGBT šviečiamojo realizmo meno, galbūt mažėtų jo sirgalių, nes juk yra toks dalykas kaip persisotinimas. Liktų vien totalitariniai plojikai. Kita vertus, gyvename ne Šiaurės Korėjoje. Prasta dikcija „mūsyse“ nelaikoma sabotažu, dėl to nešaudomi nei pedagogai, nei kultūros ministrai.