A. Koroliovo nuotr.

Ar skareles atkakliai ryšėjusi lietuvių literatūros klasikė Žemaitė gyvenimo saulėlydyje pati nebuvo tapusi viena iš trijų mylimų? Ir kodėl brandaus amžiaus rašytojos aistra jaunam vyrui, liudijama daugiau kaip prieš pusšimtį metų paskelbtuose Žemaitės laiškuose, taip ilgai nebuvo žinoma daugumai skaitytojų?

Renata BALTRUŠAITYTĖ

„Žemaitės paslaptis“ – taip pakrikštytas rašytojos ir literatūros istorikės, Maironio lietuvių literatūros mu­ziejaus direktorės Aldonos Ruseckaitės romanas, pasakojantis apie paskutinį Julijos Žymantienės-Žemaitės (1845–1921) gyvenimo dešimtmetį. Jau užauginti ir iš namų išleisti šeši J.Žymantienės vaikai, palaidotas ilgai ant patalo gesęs vyras. Vienas po kito laikraščiuose spausdinami ir atskiromis knygelėmis pasirodo Žemaitės apsakymai, išgarsinę rašytojos vardą Lietuvoje. Apsistojusi savo bičiulės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės namuose Puziniškyje, Julija sutinka dvaro ūkvedžiu dirbantį Konstantiną Petrauską (1878–1947) – šlubuojantį, bet apsiskaičiusį jauną vyrą, su kuriuo gali kalbėtis tiek apie menus, tiek apie pasaulio įvykius.

1912-aisiais kartu su anūke Elze persikėlusi į Vilnių, labai jo draugijos ilgėsis ir ieškos įvairiausių dingsčių pasimatyti. Pirmyn atgal skries „bučkių“ kupini laiškai, vėliau rašytoją pasieks ir mylimojo dovanotas žiedelis. Šį Žemaitė nuo piršto nusimaus tik Amerikoje, sulaukusi žinios, kad Kostantas jau pasipiršo jos dukrai Juzei, Elzės motinai. Dar anksčiau jis mėgino pirštis ir jaunajai Elzei, tačiau rašytojos anūkei trisdešimtmečio „senio“ pasiūlymas nepasirodė vertas dėmesio…

Apie keistai susipynusius Žemaitės, jos dukters ir anūkės širdies reikalus „Veidas“ kalbina romano autorę Aldoną Ruseckaitę.

– Įdomu, kad „Trys mylimos“, pranašiškai numačiusios pačios rašytojos gyvenimo peripetijas, buvo parašytos dar tuomet, kai nebuvo nei meilių laiškų, nei žiedelio su „K“ monograma ant Julijos piršto. Kaip manote, ar kurdama šią komediją rašytoja nujautė, kad dėl mylimojo dėmesio jai pačiai teks varžytis su dukterimi ir anūke?

– „Trjų mylimų“ parašymo laiką turime priskirti XIX a. pabaigai. Rašytoja siuntinėjo komedijos fragmentus savo mokytojui Povilui Višinskiui, šis vis papeikdavo, pakritikuodavo, kad pagrindinis veikėjas Liudvikas nemoka tikroviškai meilintis, kad visoms trims moterims tuos pačius meilės žodžius kalba, tad Žemaitė atsikirto, jog pagrindinė komedijos mintis – parodyti Liudviką kaip melagį, apgaviką, apmovusį tris žioplas „mylimąsias“.

Kurdama šią komediją Žemaitė tikrai jokių nuojautų dar neturėjo, dar marino savo sunkiai sergantį vyrą Lauryną. Aš manau, ji buvo girdėjusi, regėjusi kažkokią panašią istoriją, kai samdytą berną įsimyli ir dukterys, ir motina. Juk rašytoja yra ne kartą prisipažinusi, kad rašo, ką mato, ką pažįsta, ir troško, jog aprašytieji paskaitytų jos kūrinius, gal pasimokytų iš jų. O kadangi visada labai užjautė moteris, jų gailėjo, norėjo, kad šios sąmonėtų, veržtųsi iš po vyrų pado.

Tad gal ir su šia komedija buvo tokia užmačia – parodyti bobelių naivumą, atkreipti dėmesį į jų lengvabūdišką elgesį ir juokingą pasitikėjimą.

Jeigu jau kalbėtume apie pačios Žymantienės santykį su jaunesniu vyru, tai greičiau tą atlieptų jos mažiau žinomas apsakymas „Prakilni meilė“, kurį parašė 1919 m. Amerikoje ir kuriame vyresnė moteris beprotiškai įsimyli jaunutį studentą, visai pameta dėl jo galvą, nebekreipia dėmesio nei į savo dukrą, nei į vyrą. Pagrindinė apsakymo veikėja Vanda gerokai sušaržuota, pajuokta. Ar rašydama šį kūrinį pagalvojo ir apie save, kas dabar žino, juk pasišaipyti iš savęs Žemaitė mokėjo.

– Ugniai pasmerkti, tačiau lemties dėka išlikę Žemaitės meilės laiškai „Raštuose“ buvo paskelbti dar 1957-aisiais, prabėgus vos 36 metams nuo rašytojos mirties. Tai retas atvejis, nes artimieji paprastai nebūna linkę taip greitai atverti šeimos paslapčių. Ar tik istorinės pervartos lėmė tokį žingsnį? O gal labiau tai, kad Žemaitės paslaptys jos testamento valia išslydo iš giminės rankų?

– Pirmiausia aš nė vieno blogo žodžio negaliu pasakyti apie Žemaitės gimines, nes jie niekur neišsišoko, neišgarsėjo kokiais reikalavimais, teismais, pykčiais, straipsniais, kaip yra buvę su ne vieno rašytojo palikimu ir gentainiais. Buvo du sūnūs (Kazys pabėgo nuo rekrūtų į Ameriką ir dingo), keturios dukterys, pulkas anūkų, tačiau jie, matyt, sutiko ir susitaikė su savo garsios motinos ir močiutės valia bei noru.

Be to, 1957-aisiais, leidžiant „Raštus“, vargu ar kas ieškojo giminių ir derino su jais laiškų publikavimą. Kadangi archyvinė medžiaga buvo atsidūrusi valdiškose institucijose, valia – skelbti ar ne – buvo laisva ir priklausė nuo institucijos vadovų.

Manau, paskelbti šiuos Žemaitės laiškus tuo metu buvo drąsus žingsnis, čia pagarbos nusipelnę Lietuvių literatūros instituto darbuotojai: „Raštų“ leidybos komisijai vadovavo Kostas Korsakas, o redaktorius buvo išmintingasis Aleksandras Žirgulys. Vadinasi, mokslininkai nemanė, kad klasikės Žemaitės autoritetui meilės laiškai galėtų pakenkti.

Žinoma, galima pasvarstyti, kad jei Žymantienės laiškai Konstantinui Petrauskui, kuriuos šis grąžino rašytojai po savo vestuvių, būtų atsidūrę šeimos rankose, veikiausiai jie būtų buvę sudeginti pagal rašytojos pageidavimą.

Tačiau epistolika atsidūrė pas Bulotas Marijampolėje, o kai šie 1941 m. Paneriuose buvo vokiečių sušaudyti (Aleksandra Bulo­tienė buvo žydė), tuomet kažkas viską iš Bulotų namų skubiai surinko ir atidavė į Lietuvių literatūros institutą.

Galėčiau įsivaizduoti, kad dukterys, sūnus Antanas, anūkai gal ir nesmagiai jautėsi, kai laiškai buvo paskelbti, bet ką gali padaryti, kai turi tokią garsią motiną?

Be to, patys laiškai į jokį testamentą įtraukti nebuvo. Tik Žemaitės ir K.Petrausko bičiulystė mums šiandien pusės spalvų yra netekusi, nes neišlikę jo laiškai, kuriuos moteris sunaikino. Jie, kaip suprantame iš Julijos laiškų užuominų, irgi buvo gausūs meilės žodžių, prisipažinimų, ilgesio. Vis dėlto lieka paslaptimi didžioji intriga: ar tikrai Konstantinas mylėjo, ką jis mąstė, kaip motyvavo?

– Kaip vėliau klostėsi Žemaitės vaikų ir anūkų likimai? Ar ilgą gyvenimą nugyveno Juzė su motinos mylėtuoju Kostantu? Kur šiandien gyvena rašytojos palikuoniai, ar daug jų jums pačiai teko sutikti?

– Nors rašytojos dukra Juzė už K.Petrauską buvo dešimčia metų vyresnė, ji gyveno vienais metais ilgiau už savo vyrą. K.Petrauskas mirė 1947 m., sulaukęs 69-erių, o jo žmona – po metų, sulaukusi beveik 80-ies. Jie kartu nugyveno 27-erius metus ūkininkaudami K.Petrausko tėviškėje Dičiūnų kaime netoli Pušaloto. Savo vaikų nesusilaukė, nes Juzė jau buvo našlė, turėjo iš pirmosios santuokos dukterį Elzę, kurią močiutė Julija labai mylėjo, atsivežė į Vilnių ir išleido į siuvėjų kursus.

O aš Žemaitės giminių visai nepažįstu, tai dar kartą įrodo, kad jie yra kuklūs žmonės, nelendantys į viešumą. Gyvena išsibarstę po visą Lietuvą, bet, kiek žinau, kartais giminė susirenka į vieną būrį. Šį pavasarį į Žemaitės jubiliejinį minėjimą Marijampolėje irgi buvo atvykęs būrelis proanūkių, proproanūkių. Jie jau tiesiogiai Žemaitės nepamena, bet gerbia jos atminimą, domisi.

Žemaitė pokario metais buvo plačiai tyrinėjama, profesionalūs specialistai rengė ekspedicijas į rašytojos gimtąsias ir gyventas vietas, lankė dukteris, kurios dar buvo gyvos, kalbino vyresniuosius anūkus, dar bendravusius su bobute. Tyrinėtojai užrašė daugybę artimųjų prisiminimų, jie yra įdomūs, atviri. Tais pasakojimais remiantis pavyko patikslinti kai kurias datas ir įvykius. Tuose prisiminimuose yra viena kita detalė, bylojanti, kad Žemaitė ir K.Petrauskas simpatizavo vienas kitam. Vadinasi, giminėms tai nebuvo paslaptis.

– Kaip į Maironio lietuvių literatūros muziejų atkeliavo jūsų romane „bylojantys“ rašytojos daiktai: skarelė, rankinukas, batai, pirštinės? Ar tebesaugomas šeimoje jos Amerikoje išsirinktas platininis laikrodis bei mylimojo atsiųstas žiedelis su „K“ monograma?

– Apie žiedelį su „K“ raide ir platininį laikrodį nieko nežinau, ir giminių prisiminimuose apie tai vos viena kita užuomina. Koks šių daiktų likimas, gal dar kas iš vyresnių giminaičių atsakytų, o gal ir ne – juk tiek vandens nutekėjo, tokie laikai buvo…

O į Maironio lietuvių literatūros muziejų asmeniniai Žemaitės daiktai atkeliavo taip: rašytoja 1921-ųjų vasarą grįžo iš Amerikos į Kauną ir apsigyveno pas naujus pažįstamus Stiklius. Mat Amerikoje ji buvo susipažinusi su Stikliūtėmis, jos rekomendavo apsilankyti pas savo brolį Kostą. Tiek pas jį Žaliakalnyje, tiek pas Stikliaus seserį Marcelę Gaigalienę Šančiuose rašytoja pragyveno apie porą mėnesių, o ir išsikrausčiusi į Marijampolę dažnai atvažiuodavo į Kauną ir apsistodavo pas šiuos pažįstamus: matyt, buvo ten dar pasilikusi daiktų, drabužių. Tad skarelę, rankinuką, batus, pirštines muziejui ir padovanojo Stiklių giminės palikuoniai.

– Nepaisant paskelbtų laiškų, šmaikštuoliai skaitytojai dažniau bandė „supiršti“ Žemaitę su jos kūrinių skaitytoju ir vertintoju Povilu Višinskiu, o ne su dvaro ūkvedžiu K.Petrausku. Savo knygoje, dėmesį sutelkiančioje į paskutinį rašytojos gyvenimo dešimtmetį, P.Višinskį minite retai: jis nuo džiovos miršta dar 1906-aisiais. Kaip apibūdintumėte jų draugystę? Ar Poviliukas išliko Žemaitės literatūriniu patarėju iki pat mirties?

– Įsivaizduokite, kad pagyvenusi kaimynė ir jaunutis Peterburgo universiteto studentas, susėdę kur sode po obelimi, valandų valandas apie kažką kalbasi, o aplink kaimynai – liežuviais plakančios moterėlės ir pašaipą mėgstantys vyrai. Apie ką gi tie du žmonės gali kalbėtis, kas juos sieja? Tai ir pripliurpdavo visokių niekų. Net tėvas Višinskis baisiausiai perpykdavo, kad Povilas Žymantienei paskolino žibalinę lempą arba kad ši iš jo sūnaus gauna laišką, smulkiai surašytą į kelis popieriaus lapus, o jam, tėvui, įdėtas tik vienas lakštelis. Ką ten Povilas gali rašyti kaimynei, jau svieto pabaiga!

Kažkuo nepadoriu įtarinėti Juliją ir Povilą būtų daugiau negu kvaila. P.Višinskis yra tikrų tikriausias Žemaitės literatūros mokytojas, atradęs ją, paskatinęs rašyti ir išvedęs į pasaulį. Moteris jam ne kartą laiškuose prisipažino, kad tik per jį, Povilėlį, ji „prislyžijo“ į rašytojų gretas. Juk Povilas Žemaitei rašė ilgus laiškus apie jos atsiųstus kūrinius, patarinėjo, mokė, o kai susitikdavo, viską aptardavo, apkalbėdavo žodžiais. Kaimynė žinojo Povilo meilės reikalus, išgyvendavo, kai jam nesisekdavo. Merginas Julija už akių vadino „košėmis“, tad klausdavo P.Višinskio, ar yra gerų „košių“, ir liepdavo jų nepersivalgyti.

Žymantienė mylėjo Povilą kaip dar vieną, labai brangų sūnų. Kai P.Višinskis rašė konkursinį darbą „Antropologinė žemaičių charakteristika“, jam irgi reikėjo pagalbos. Žemaitė jam surašė ilgiausią informaciją apie papročius, šventes, rinko etnografinius daiktus, siuntė siuntinius, neužmiršdama į juos ir kokio skanėsto įdėti. Džiaugėsi, kad ir ji galinti kažkuo Poviliukui padėti. Žemaitės širdis krauju sruveno, kai P.Višinskį 1906 m. palaužė džiova. Ilgai negalėjo be ašarų apie jį kalbėti. Ši draugystė – gražus pavyzdys, kaip, nepaisant amžiaus, žmonės gali vienas kitą suprasti, bendrauti, padėti kūryboje, skatinti, vertinti, galop aukotis.

– Dėl kurių rašytojos gyvenimo momentų dažniausiai diskutuoja jos biografijos ir kūrybos tyrinėtojai? Ar yra nustatyti populiariausių jos kūrinių veikėjų prototipai?

– Kaip jau minėjau, Žemaitė ne kartą prisipažino, kad rašo tik tą, ką mato, tarsi fotografuoja. Tad kūrybos prototipų buvo daug, turbūt visa jos aplinka, visas kaimas. Kai „Tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje 1895 metams“ buvo išspausdintas pirmasis apsakymas „Rudens vakaras“, ji pajuto spausdinto žodžio saldumą ir jėgą. Rašytoja labai norėjo, kad jos kūrinėliai būtų spausdinami, kad patektų į Ušnėnų apylinkes ir kad skaitytojai atpažintų save.

Išties kaimynai pyko, jog Žymantienė aprašo jų gyvenimą, jie susigaudydavo, kad juos vaizduoja ne iš gerosios pusės, „išduoda“ jų tinginystę, apsileidimą, girtavimą. Taigi gyveno kažkur netoli ir netikusi Vingių šeimyna, ir šykštuolis Petras Kurmelis, ir kunigas, kurio naudą velniai gaudė. Tačiau laikai jau seni, prototipų pavardės neišlikusios, be to, juk rašytojas asmens ar situacijos konkrečiai neaprašo, o sudeda vieną personažą iš kelių, apibendrina, aptrina jo tikroviškumą.

Dėl ko ginčijasi tyrinėtojai? Pirmiausia Žemaitė pokariu buvo vaizduojama per daug socialistiškai, per sovietines demonstracijas jos portretus nešiojo kartu su Lenino, Stalino ir Marxo, o tai didžiausia nesąmonė. Rašytoja turėjo apsiversti karste.

Pati yra laiške jaunajai bičiulei Uršulei Jokūbauskaitei guodusis, kad dėl savo veikalų „pasmerkta likau į prakeiktų cicilikų eiles“. Ji tikėjo Dievą, nueidavo į bažnyčią, dažnokai laiškuose ar kalbose minėjo Jėzų Kristų, netgi jo gyvenimo detalių sau prisitaikydama. O kunigus kritikavo dėl to, kad jie krauna turtus, neužjaučia kenčiančio žmogaus. Žemaitei tikro kunigo pavyzdys buvo Juozas Tumas-Vaižgantas, jie daug metų bičiuliavosi.

Bet okupacijos metais traktuoti Žemaitę kaip bedievę buvo patogu. 1956–1957 m., leidžiant „Raštų“ šešiatomį, atsirado ir kupiūrų laiškuose, kur rašytoja artimųjų klausė, ar jos anūkai išėjo bolševikų mušti, ir kūryboje, jeigu fragmentai buvo ideologiškai netinkami.

O šiaip visi tyrinėtojai pripažino didelį Žemaitės talentą, skyrė ją prie rašytojų realistų, atskleidusių tokį gyvenimą, koks jis išties buvo, – be romantikos ir pagražinimų. Tačiau dėl to vyko ir diskusijų: ar Žemaitė aprašė tik tą, ką matė, be fantazijos ir meninės išmonės, ar vis dėlto siužetus sugalvodavo, veikėjus kurdavo pagal savo įsivaizdavimą? Atsakydamas į klausimą, ar Žemaitė yra kūrėja, Vaižgantas rašė: „Žemaitė stambus, nešlifuotas akmuo, kuris vertinamas ne mėtomais spinduliais, tik svoriu. Žemaitė – asmuo, Žemaitė – rašytoja, Žemaitė – artistė sveria labai daug karatų.“ („Sekmoji diena“, 1921 m. gruodžio 18 d.).

– Kaip manote, kodėl Žemaitė tiek Vilniuje, tiek Amerikoje iki pat gyvenimo pabaigos taip atkakliai godojo visiems iki skausmo pažįstamą savo sodietišką įvaizdį, kuris netgi jos laikmečio miestiečiams jau atrodė gerokai archajiškas? Nors pati pasirinko verčiau pas svetimus glaustis mieste, nei apsistoti pas kaimuose ūkininkaujančias dukteris.

– Iš karto kviečiu įsivaizduoti, kad štai sėdi Žemaitė Amerikoje „ant kokios fotografijos“ su plačiabryle skrybėle – ar nebūtų juokinga, ar nebūtų tuščiagarbiška? Nesvarbu, kad ji buvo bajoriškos kilmės, bet bajoriško, turtingo gyvenimo niekada neragavo. Visą savo kaimiško laiko gyvenimėlį pravaikščiojusi su skarele, kaip galėjo staiga Vilniuje čiupti skrybėlę?

Ta jos skarelė buvo absoliutus simbolis, ištikimybė savo kilmei, galop per šešerius metus, praleistus Amerikoje, tai buvo ir jos patriotizmo, lietuviškumo išraiška. Skrybėlę užsivožti kiekviena ponia galėjo, o štai ryšėti skarelę – reikėjo net drąsos, nes žmonės gatvėje atsisukdavo, žiūrėdavo, tramvajuje prieidavo, klausdavo, iš kur atvykusi, o ji išdidžiai pareikšdavo: iš Lietuvos. Tėvynę taip garsino.

Kodėl mes skarelę tapatiname su Žemaite? O kuo mūsų pačių mamos pokariu ir net vėlesniu laiku galvas dengė? Skaromis. Ir kaip troško nusipirkti iš Amerikos atsiųstą skarelę! Ir dabar nueikite sekmadienį į kokią kaimo bažnytėlę – pamatysite bent dešimt skarotų galvų. Taip, amerikonės lietuvės kartais ginčydavosi tarp savęs, kad įveiks Žymantienę, nupirks skrybėlę ir ši ją nešios. O kartais pačios apsižliumbdavo susitikusios Žemaitę, prisiminusios Lietuvoje paliktas mamas ir močiutes. Rašytoja visas įspėjo, kad net eidama pas Amerikos prezidentą gobtųsi skarele ir nereikia jos dėl to erzinti.

Aš ją suprantu, mano mama irgi mėgo ryšėti skaras. Ogi skarelė ir yra gražiau, kilniau, įdomiau ir moteriškiau, nei kokia aptempta kepurėlė ar megzta beretė. Be to, nepamirškime, kokias drapanas rašytoja vilkėjo, – dažniausiai pasiūtas iš namie austų milelių ar marškonių, kokius batus ji avėjo, – pačius pigiausius, kartais tik skutais besilaikančius ant kojų… Juk neturėjo iš ko puoštis, ir staiga – skrybėlė!

Apsigyvenimas mieste pas Bulotas – jau kita tema. Jai buvo svarbiausia galimybė rašyti, turėti darbui sąlygas, kurias bičiuliai jai Marijampolėje suteikė. Grįžusi iš Amerikos Žemaitė užsibrėžė labai aiškius tikslus: užbaigti autobiografiją, parengti naują raštų leidimą. Galop užtektinai jau buvo prisibraidžiusi kaimo purvo, kai pradėjo kurti, ją net daržų ravėjimas ėmė erzinti. Sakydavo – taip noriu skaityti knygas, rašyti, o čia žolės iki kelių, kiaulės žviegia… Nė viena dukra tuo metu neturėjo motinai, garsiai rašytojai, tinkamų gyvenimo sąlygų, nors, žinoma, turbūt nė viena ir nebūtų išvariusi.

– Vėlokai rašytoja tapusi Žemaitė stebino aplinkinius fizine ir dvasine energija, kuria pranokdavo net jaunuolius. Pažvelgusi, kokį savo jubiliejų su nauja knyga prieš mėnesį minėjote, buvau nustebinta: atrodo, dešimtmečiai nuteka nuo jūsų taip pat nepastebimai, kaip ir nuo jūsų herojės. Kas įpučia tiek energijos?

– Rašydama apie Žemaitę galvojau: iš kur jos energija? Kurti, būti redaktore, rūpintis pabėgėliais, nukeliauti į Ameriką, grįžti, bendrauti su jaunimu, galop taip įsimylėti, kai metų jau kupeta? Ir nusprendžiau, kad šios moters buvo tokia prigimtis, toks gautas paveldėjimas.

Žemaitė turėjo biblinio paukštelio bruožų: šis nei sėja, nei pjauna, nei į svirnus neša, o dangiškasis Tėvas jį maitina. Ji tikėjo: kad ir kaip būtų sunku, vis tiek paskui bus geriau, atsiras, kas padės, pačiai pavyks užsidirbti, tarp žmonių neprapuls. Jai buvo įprastas optimizmas, natūralus reagavimas į viską: jeigu džiaugtis, tai iš visos širdies, jeigu pykti – irgi natūraliai, garsiai pasakant, bet pykčio nelaikant, bandant kitus suprasti.

Žemaitės negalime pavadinti senute, ji tiesiog tokia nebuvo – visada judri, juokaujanti, mylinti jaunus žmones, mokanti su jais bendrauti, besistengianti visiems padėti. Ji net kojines adydavo kita spalva, kad linksmiau būtų, kad jos darbą visi matytų…

– Savo biografinių romanų branduoliais pasirenkate anksčiau dėl įvairių priežasčių (Maironio atveju – celibato, Žemaitės – šeimos peripetijų) nutylėtas lietuvių rašytojų meilės istorijas. Kuris iš mūsų klasikų po „Šešėlio JMM“ ir „Žemaitės paslapties“ dar galėtų tapti panašių aistringų romanų taikiniu?

– Meilės istoriją turbūt turi kiekvienas šios žemės gyventojas, tik žymių žmonių istorijos išlieka, iškyla į viešumą, o kitų – visiems laikams pranyksta amžių miglose. Lietuvių literatūroje meilės istorijų yra pakankamai, tik mes, lietuviai, gal kad esame katalikų tauta, kartais tų istorijų bijome – lyg netaktiška, lyg nemandagu apie jas kalbėti. Pasaulinėje literatūroje viskas yra atviriau. Meilė – gražus jausmas, o kūryboje – dar ir viena iš varomųjų jėgų.

Kas paskatino Vincą Mykolaitį-Putiną, sulaukusį jau brandaus amžiaus, sukurti puikių meilės eilėraščių, jeigu ne prabudę jausmai jaunai studentei? Stebuklingai gražius – ir džiugius, ir sielvartingus meilės laiškus savo mylimajai rašė jaunasis poetas Vytautas Mačernis – tai meilės laiškų klasika. Rimtasis Vincas Krėvė- Mickevičius, turėdamas šeimą, įsimylėjo jauną universiteto bibliotekininkę, susilaukė ir meilės vaisiaus – dukters, kurią pripažino, lankė, paliko dovanų.

O kiek P.Višinskis patyrė liūdesio, kad jo nepamilo jaunoji gražuolė Marija Peč­kauskaitė-Šatrijos Ragana. O kur Salomėjos Nėries ir profesoriaus Juozo Ereto meilės istorija – koks būtų įtemptas siužetas. Poetas Faustas Kirša kiek pradūsavo dėl operos solistės Marijonos Rakauskaitės, galop taip ir liko vienišas, o šioji tapo Liudo Truikio žmona. Rašytojų jausmų pasaulis buvo (žinoma, ir tebėra!) gyvas, kartais labai painus, skausmingas, ne visų meilė įsikūnijo į laimingą santuoką.

– Teigiate, kad šiuo metu jus labiausiai domina XIX a. pabaigos – XX a. pradžios rašytojos moterys: M.Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, G.Petkevičaitė-Bitė, seserys Sofija ir Marija Ivanauskaitės – Lazdynų Pelėda… Kuri iš jų taps būsimo romano pagrindine veikėja?

– Taip, esu jas visas daugiau ar mažiau tyrinėjusi, ypač nemažai „čiupinėjau“  G.Petke­vičaitę-Bitę, parengiau apie ją nemažai paskaitų, kurias skaičiau visuomenei. Tačiau drąsiai ir atvirai prisipažįstu: nė apie vieną nieko platesnio jau neberašysiu. Jos ir kitų ištyrinėtos, aprašytos, ir tą laikmetį per „Žemaitės paslaptį“, per „Šešėlį JMM“ jau savotiškai išsėmiau.

Turiu padaryti rašymo pertrauką, nes per nepilnus metus išėjo du romanai – socialinis psichologinis „Kaip žaibas“ ir „Žemaitės paslaptis“, dar ir eilėraščių knyga „Geriau (ne)užmiršti“ pasirodė, tad būtina įjungti stabdžius, aš nesu „daugiarašė“. Muziejuje turiu daug darbo, leidybinio taip pat, štai tik ką išėjo archyvinis leidinys apie mums mažai žinomą vertėją Miltoną Starkų, kurį sudariau ir parengiau. Dar šįmet turiu parengti du naujus Maironio neskelbtų tekstų sąsiuvinius iš poeto rankraščių, nes leidžiame tokią seriją, jau yra išėję penki sąsiuviniai.

Bet kartais rašymo idėja man kyla staiga, lyg iš dangaus nukrinta. Tai iš kur man žinoti, ką dangus numes?