Atmintis. Taip rašė apie didįjį Simoną Daukantą Jadvyga Juškytė, nepaprastai aktyvi, daug nuveikusi kovotoja dėl mūsų tautos teisių, mokytoja, literatė. Bet ir jos pačios gyvenimas buvo toks pat sunkus, vargingas. Verta ją prisiminti, kaip ir kitus laisvės kovų dalyvius, ne tik pačius svarbiausius, lyderius, bet ir vadinamuosius eilinius, dabar jau mažai kam žinomus. Nes be jų ir tie lyderiai nedaug ką būtų galėję padaryti.

Lietuvos nepriklausomybės priešai, visų pirma rusai ir lenkai, šaipėsi iš mūsų tautinio judėjimo, iš jo dalyvių pastangų iškovoti laisvę, ir ne be pagrindo. Tada, XIX–XX a. slenkstyje, buvome valstiečių tauta, turinti labai nedaug išsilavinusių žmonių, inteligentų, nes mūsų elitas – bajorai nuėjo pas lenkus. Per 1897 m. Rusijos gyventojų surašymą pavyko rasti tik 2843 lietuvius, turinčius didesnį nei pradinį išsilavinimą (žinoma, toli gražu ne visi jie aktyviai dalyvavo tautiniame judėjime!) ir vos šimtą studentų. Tačiau Lietuvos Respublika politiniame Europos žemėlapyje vis dėlto atsirado. Kodėl?

Turbūt visų pirma todėl, kad daugelis to meto mūsų inteligentų buvo visuomeniškai labai aktyvūs, stengėsi dirbti už kelis – tokia buvo ir Jadvyga Juškytė. Be to, jie pasižymėjo ne tik darbštumu, bet ir drąsa – nebijojo pakliūti į kalėjimą ar imtis tokių darbų, kuriuos menkai teišmanė, nes tų išmanančiųjų nebuvo. Tą, kaip toliau matysime, galima pasakyti ir apie J.Juškytę, kuri, Jono Juškevičiaus dukra, neatsitiktinai pasirinko grynai lietuvišką pavardę.

Ir dar viena labai svarbi mūsų laimėjimo sunkioje nelygioje kovoje priežastis – valstiečiai, kaimo žmonės pasitikėjo inteligentija, ėjo paskui ją.

Jadvyga gimė 1896 m. sausio 1 d. Pernaravos dvare dabartiniame Kėdainių rajone, mišrioje, bet šviesioje bežemių bajorų šeimoje. Tėvas, baigęs Panevėžio gimnaziją, daug metų tarnavo Kaune teismo raštininku. Vedęs Mariją Šeliutaitę, baltarusių kilmės, taip pat išsilavinusią, po vedybų  pramokusią ir lietuviškai, nuomojosi Pernaravos dvarą. Padėjo 1863 m. sukilėliams, dėl to buvo patekęs į kalėjimą, iš kur ištrūkti padėjo  gretimo kaimo valstiečiai, su kuriais gerai sugyveno. Dvaro savininkas grafas Benediktas Tiškevičius už tai jo nekentė, vadino chlopomanu ir norėjo išvaryti, tačiau nepajėgė, nes tebegaliojo nuomos sutartis.

Dukrą namie mokė abu tėvai – kalbų, matematikos, geografijos, istorijos, muzikos, teta dar išmokė siūti. Noras mokyti kitus Jadvygai kilo anksti: būdama devynerių ar dešimties metų ji išmokė skaityti ir rašyti dvare dirbantį piemenuką. O vėliau ir kitus dvaro tarnus, tarnaites, žinoma, slėpdamasi nuo žandarų, nes už tai grėsė kalėjimas. Turėjo ir panelių, bajoraičių mokyklą, kurioje mokė ne tik lenkų, rusų kalbų, kitų dalykų, bet ir siūti, siuvinėti, už tai ir pinigų užsidirbdavo – knygoms, laikraščiams. 1891 m. „Varpe“ pasiskelbė ieškanti mokytojos vietos, atsiliepė tik du lietuvininkai iš Prūsijos – jaunikiai, pirštis… Bet vedybos Jadvygai nerūpėjo. Tais pat metais Pernaravoje siautė difterito epidemija – ji giminaičio gydytojo pamokyta gydė pati, daugelį išgelbėjo nuo mirties.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.