Suomiai sukūrė ne tik „Nokia“ telefonus – tai norėjo pasakyti knygos „100 Suomijos naujovių“ autorius, surinkęs daugiau nei šimtą Suomijoje gimusių naujovių socialinės politikos, sveikatos, aukštųjų technologijų ir kasdieninių pramogų srityje. Kai kurios iš jų padėjo suomiams išspręsti problemas, su kuriomis šiandien susiduriame ir mes.

Ar žinojote, kad ramūs ir bendrauti daug nelinkę suomiai išrado ne tik trumpąsias SMS žinutes, bet ir bendravimo internetu IRC programą? Ar įtarėte, kad Molotovo kokteiliai – taip pat suomių, pritrūkusių ginklų, išradimas? O kaip Suomijoje atsirado dabar pasaulyje plintantis šiaurietiškas vaikščiojimas, kodėl Suomijos moksleiviai geriausiai pasirodo tarptautiniuose moksleivių žinių vertinimo tyrimuose, kodėl šioje šalyje buvo sukurtas valstybinis alkoholio monopolis ir kaip pavyko sumažinti aukų keliuose skaičių?
Visi šie atsakymai pateikti suomių politiko, gydytojo ir visuomenės veikėjo Ilkkos Taipale parengtoje knygoje „100 Suomijos naujovių“, kurioje jas trumpai aprašo gausus būrys intelektualų. Kai po septynerių metų pastangų I.Taipale išleido šią knygą anglų ir suomių kalbomis, suomiai ja visiškai nesusidomėjo. Tačiau kai ji sparčiai pradėta leisti kitomis kalbomis, sulaukta įvertinimo ir namie. Įdomu, kad šia knyga ypač domisi augančios Azijos šalys – Taivanas, Pietų Korėja, Japonija. Pietų Korėjos ambasadorius Suomijoje šią knygą su žmona išvertė savo pastangomis ir nemokamai išdalijo politikams, verslininkams, ekonomistams.
Apie iš Suomijos kilusias naujoves „Veidas“ kalbėjosi su knygos redaktoriumi I.Taipale ir jo žmona Vappu Taipale, taip pat prisidėjusia prie knygos rengimo.
VEIDAS: Koks buvo jūsų tikslas rengiant šią knygą?
I.T.: Visi kalbėjo tik apie technologines naujoves. Kai 1991 m. išgyvenome krizę, valstybė nusprendė skirti pinigų tik technologinėms naujovėms ir mokslui. Vappu dirbo Nacionaliniame socialinės rūpybos ir sveikatos apsaugos tyrimų ir plėtros centre (STAKES), kuris rūpinosi socialinėmis naujovėmis, todėl mes nusprendėme: pamokykime juos.
Į knygą įtrauktas ir Molotovo kokteilis, kuris byloja: kai neturi nieko – randi išeitį. Mes neturėjome ginklų, bet Žiemos karo metu išradome Molotovo kokteilius.
VEIDAS: Ar būtent todėl knygoje ir skiriate daugiausiai dėmesio socialinėms naujovėms, nors, statistikos duomenimis, Suomija pirmauja pagal informacines technologijas?
V.T.: Kas yra informacinė visuomenė? Tai nėra įrenginiai, kompiuteriai ar tinklai, tai protinis procesas. O ko jis reikalauja? Mokymosi, lankstumo, kūrybiškumo, darnumo, kalbų ir socialinių įgūdžių. Visa tai yra smegenyse. Štai kodėl mums reikia socialinio kapitalo, socialinių naujovių.
I.T.: Todėl mes sakome, kad net jei „Nokia“, ABB būtų viršūnėje, tai niekada nebūtų įmanoma be mūsų švietimo sistemos – nemokamo išsilavinimo visiems. Tai sukūrė pagrindą ir lygybei tarp vyrų bei moterų. Moterų daugėja pramoninėje visuomenėje ir net vadovybėje – visa tai dėl išsilavinimo.
V.T.: Gerovės visuomenė sukuria stabilumą, saugumą, tuomet nėra korupcijos. Tai gera vieta įmonėms veikti.
I.T.: Mūsų šalyje, kaip ir visose Vakarų šalyse, problema, kad verslas stengiasi kai kurias šias naujoves sugriauti siekdamas uždirbti pinigų. Todėl mano draugas sako: „Ilkka, po 20 metų tavo knygos pavadinimas bus „60 Suomijos naujovių.“ Bet manau, kad mes jas galime apginti. Nors buvo minčių apmokestinti studentus, atvykusius studijuoti iš už ES ribų, pradėta galvoti, kad tuomet niekas neatvyks. Jei reikės mokėti už mokslą, kam vykti į Suomiją – tai ES periferija, nauja kalba, šaltas klimatas ir nelabai draugiški žmonės.
VEIDAS: Iš tiesų suomiai nėra labai komunikabilūs, tad buvo įdomu sužinoti, kad būtent jie išrado ne tik SMS, bet ir IRC. Kas tai lėmė?
V.T.: Suomiams lengviau parašyti, negu pasakyti akis į akį. Yra toks anekdotas apie seniai susituokusią porą, tokią kaip mes – esame susituokę jau 50 metų. Žmona klausia vyro: „Kodėl tu niekada nepasakai, kad mane myli?“. O vyras sako: „Kartą informavau tave, kai tuokėmės. Jei pakeisiu savo nuomonę, informuosiu dar kartą.“
VEIDAS: Ar buvo sunku savo knygai surinkti daugiau nei šimtą naujovių?
I.T.: Šioje knygoje kai kurios naujovės labiau humoristinės, tarkime, lakrica (saldymedis), todėl iš antro leidimo, kuris pasirodys pavasarį, mes jas išimsime. Kai kurios šių naujovių tarptautinės – tai yra jos yra ir kažkur kitur.
Į vėlesnį leidimą bus įtraukta apie dešimt naujovių. Viena svarbiausių – kad Suomijoje visi oficialūs dokumentai turi būti skaidrūs ir atviri visiems. Tai buvo įgyvendinta jau 1780 m. Kita naujovė – gyventojų registras, kuriam jau daugiau kaip 400 metų. Jis buvo sukurtas labai anksti ir yra vienas geriausių visame pasaulyje – mes galime atlikti visas paieškas, tirti skirtingas ligas. Aišku, negalime žinoti visų naujovių. Aš pats pirmą kartą vieną iš socialinių naujovių išbandžiau 1956 m., kai berniukai mokykloje buvo mokomi gaminti valgyti ir namų ruošos.
VEIDAS: Kokios naujovės, jūsų požiūriu, yra svarbiausios?
V.T.: Manau, kad nemokama švietimo sistema yra svarbiausia, nes nuo jos viskas prasideda.
I.T.: Yra keli pagrindiniai dalykai: nevyriausybinės organizacijos (NVO), kurių Lietuvoje nemėgstate, o Suomijoje jų turime 70 tūkst. Negali būti politiku nebūdamas 20-ies nariu bei vienos ar dviejų vadovu ir įkūrėju. Jų veikla apmokama, pavyzdžiui, iš lošimų aparatų duodamo pelno. Tokia sistema buvo sukurta jau prieš karą. Mes juokiamės, kad Suomijoje lošimų aparatai nėra mafijos rankose – jie yra NVO mafijos rankose. Tai nėra maži pinigai – apie 2 mlrd. eurų per metus. Šiais pinigais remiama vaikų gerovė, senų žmonių priežiūra, psichikos ligoniai, 24 valandas per parą paslaugas teikiantys namai.
Visuomenėje svarbiausias dalykas yra ryšys. Reikia stengtis eiti į kompromisus. Turime keturias dideles partijas: vieną kartą esi opozicijoje, bet kitą kartą – valdžioje. Darbo rinkoje jau nuo Žiemos karo veikia Trišalė taryba, kurioje kartu sprendimus priima profsąjungos, valstybė ir darbdaviai. Dar vienas svarbus dalykas – lygybė tarp vyrų ir moterų.
VEIDAS: Esate viena mažiausiai korumpuotų šalių pasaulyje. Ką galėtumėte patarti Lietuvai, kaip kovoti su šia problema?
I.T.: Pirmiausia kontroliuoti rinkimų kampanijai naudojamus pinigus. Pirmą kartą Suomijoje jų kontrolės imtasi 1966–1967 m. Valstybė pradėjo skirti subsidijas partijoms pagal tai, kiek narių jos turėjo parlamente – tai taip pat viena iš naujovių. Toks sprendimas sustabdė pinigų kaulijimą iš statybos ir kitų firmų. Prieš penkerius metus buvo priimtas įstatymas, kad kiekvienas išrinktas parlamento narys ar net miesto tarybos narys turi paskelbti, iš kur gavo lėšų, naudotų per rinkimų kampaniją. Parlamento narys turi paskelbti gavęs ne mažiau kaip 2 tūkst., o miesto tarybos – tūkstantį eurų. Trečias dalykas – bausmės už korupciją yra gana didelės. Ankstesnis ministras buvo nuteistas lygtinai dėl to, kad jo 60 metų gimtadienio šventės išlaidas apmokėjo trys verslininkai. Jie taip pat buvo nuteisti.
VEIDAS: Suomijoje romai gyvena butuose, o Vilniuje turime taborą, kuriame prekiaujama narkotikais, priglaudžiami vagys. Savivaldybė stengėsi kovoti su šia problema, griaudama nelegaliai pastatytus romų namus. Ką jūs galite patarti?
I.T.: Septintajame dešimtmetyje Suomijoje gimė judėjimai, tarkime, Lapkričio judėjimas, kuris siekė pagerinti užribyje esančių grupių padėtį. Romai buvo viena iš mūsų tikslinių grupių, ir labai greitai buvo priimtas įstatymas, kad valstybė suteiks 40 proc. subsidiją, jei savivaldybės pastatys namų romams. Iki tol romų vaikai nėjo į mokyklą, nė vienas romas Helsinkyje negyveno bute. Po to įstatymo priėmimo mes pradėjome rūpintis (ir tai truko dešimt metų), kad visi romai galėtų gauti namus. Dabar jie šiek tiek labiau išsilavinę, gyvena butuose, vaikai eina į mokyklas.
V.T.: Bet turite turėti omenyje, kad jie turi savo kultūrą. Jie priešinasi raštingumui, jie vertina savo papročius, pavyzdžiui, jaunesnis žmogus negali gyventi aukštesniame aukšte nei vyresnis, vyrai ir moterys negali naudotis ta pačia skalbimo mašina ir t.t.
VEIDAS: Bet dauguma problemų Suomijoje buvo išspręstos dėl turtingos socialinės gerovės politikos. Tokioms šalims kaip Lietuva, kurios neturi tokios sistemos, pasinaudoti jūsų patirtimi atrodo neįmanoma.
I.T.: Jūs tai padarysite, kai norėsite. Aišku, mes pokarinės visuomenės produktas: kai buvome vargšai, pradėjome dalytis su visais ir visi gavo. Kai buvome studentai, didelė problema Helsinkyje buvo benamystė. Mes pradėjome kampaniją, kad ilgalaikė benamystė būtų panaikinta. Pasirodė, kad pigiau suteikti benamiams būstus, negu įkišti juos į įstaigas, ligonines ir rūpintis plintančiomis ligomis. Kai išsprendi šią problemą, atsikratai ir smulkių nusikaltimų parduotuvėse bei gatvėse.
VEIDAS: Ką iš knygoje aprašytų naujovių galima perkelti į kitas šalis, pavyzdžiui, Lietuvą?
V.T.: Turite išsirinkti patys, nes tai dideli struktūriniai dalykai, tokie kaip švietimas, vaikų priežiūra. Jie reikalauja politinių sprendimų.
I.T.: Pavyzdžiui, jei norite ko nors pasiekti eismo saugumo srityje – galite tai pasiekti per penkerius metus. Vilniuje žmonės važinėja per greitai – jums reikia kamerų, kalnelių ir baudų. Helsinkyje nuo 1970 m. stengėmės sukurti teritorijas, kuriose būtų galima važiuoti tik 40 km/h greičiu. Užtruko 15 metų, bet dabar pagrindinėse gatvėse greitis yra 50 km/h, kitur mieste – 40 km/h, o miegamuosiuose rajonuose – 30 km/h. Be to, baudos pas mus labai didelės.
Šiandien vartau daugelį knygų apie Lietuvą – jos parašytos tokiu principu: ten graži bažnyčia, ten rasi tą ar aną, bet jūs turite idėjų: ir iš savo kultūros, ir iš senų laikų. Stenkitės jas visas surinkti.