Lygiai prieš 150 metų, 1863-iaisiais, vykęs sukilimas prieš caro valdžią paliko gilų pėdsaką mūsų tautos istorijoje. Kaip tik dėl šios priežasties Lietuvos Seimas šiuos metus buvo paskelbęs 1863 m. sukilimo metais.

Dėl painių priežasčių, skirtingų jų dalyvių tikslų ir interesų masiniai liaudies judėjimai visais laikais vertinti ir vertinami prieštaringai tiek jų dalyvių, tiek amžininkų, tiek istorikų, tiek vėlesnių kartų. Taip atsitiko ir su 1863 m. sukilimu – per 150 metų apie jį daug kalbėta, daug prirašyta, o tuose straipsniuose, storose knygose randame ir romantikos (“Už jūsų ir mūsų laisvę!”), ir priekaištų (esą žemaičiai kovojo už lenkų interesus, o šie laikėsi pasyviai ar kenkė sukilimui) ir net politinių, konjunktūrinių spekuliacijų. Pavyzdžiui, artėjant sukilimo 100 metų sukakčiai LKP pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus ir visų LTSR istorikų šefas Juozas Žiugžda (tiesa, istorijos studijų jam ragauti neteko) sprendė, koks tai įvykis Lietuvos istorijoje, ir nutarė, kad tai buvęs ginkluotas valstiečių pasipriešinimas savo ponams, visai atskirtas nuo to meto įvykių Lenkijoje…

Rusų valdžios veiksmai

Kaip “Veidas” jau rašė (2013 m. Nr. 6), sukilėlių reikalai nuo pat pradžių klostėsi nekaip, nepaisant jų didvyriškumo: jų veiksmai buvo blogai organizuoti, jie taip ir nesulaukė Vakarų valstybių pagalbos – o tai buvo svarbiausia sąlyga siekiant pergalės. Maža to, net tokie sukilimo Lietuvoje vadai, kaip Jokūbas Geištoras, patys netikėjo šia pergale, sukilimą laikė nelaime ir todėl bandė jį stabdyti. Ir ponų entuziazmo atkurti Abiejų Tautų Respubliką 1772 m. sienomis pakako neilgam: jau 1863 m. liepą 235 Vilniaus gubernijos dvarininkai kreipėsi į carą Aleksandrą II su specialia peticija, reikšdami jam ištikimybę ir nepritarimą maištininkams. Netrukus jų pavyzdžiu pasekė dauguma šios ir Kauno gubernijos žemvaldžių.
Tiesa, iki tol caras buvo gerokai išsigandęs ir vienam iš savo satrapų buvo nurodęs bent Lietuvą išlaikyti imperijos valdžioje. Todėl čia buvo mestos didžiulės karinės pajėgos – 145 tūkst. apmokytų gerai ginkluotų vyrų. O kitoje pusėje, istorikų skaičiavimais, tebuvo 30–40 tūkst. prastai ginkluotų ir dar prasčiau karo meną išmanančių sukilėlių. Dar 170 tūkst. karių buvo sutelkta Lenkijoje, o kartu šie kariniai daliniai sudarė beveik 40 proc. to meto Rusijos armijos. Bet partizaniniame kare ir šios didžiulės jėgų persvaros nepakako. Prireikė dar ir generolo Michailo Muravjovo, gegužės 1 d. paskirto ne tik Vilniaus generalgubernatoriumi, bet ir Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Vitebsko ir Mogiliovo gubernijų kariniu viršininku su neribotais įgaliojimais.
M.Muravjovas paprastai minimas kaip labai žiaurus krašto valdovas, turėjęs net Koriko pravardę, bet ir tai – neišsami jo charakteristika. Iš tiesų jo valdymo metais (1863–1865) jo nurodymu vyko masiniai gyventojų trėmimai – ištremta net 12 700 žmonių, 1000 sukilimo dalyvių pateko į katorgą, 200 nubausta mirties bausme ir kt.
Be to, represinės priemonės vykdytos taip, kad duotų kuo didesnį psichologinį slopinimo efektą. Jeigu mirties bausmė – tai būtinai pakariant viešai, o kai kur egzekucijas buvo verčiami vykdyti net patys gyventojai: taip buvo nužudytas jaunas Rytų Lietuvos sukilėlių vadas Povilas Červinskis. O jeigu trėmimas – tai tokia tvarka, kad įbaugintų kuo daugiau žmonių. Antai beveik visą Užpalių kaimo bendruomenę (dabar Utenos rajonas) – 74 kaimus su 635 šeimomis, keliais tūkstančiais žmonių, valdžia apkaltino sukilėlių rėmimu. Bet ištrėmė „tik“ 59 šeimas, po vieną dvi iš kiekvieno kaimo, tarp jų ir šio straipsnio autoriaus proproprosenelio Jokūbo, septynis iš Kaniūkų kaimo nuvarė pėsčius net iki Volgos.
Kita M.Muravjovo gudrybė – visas išlaidas sukilimui malšinti turėjo padengti krašto gyventojai, visų pirma dvarininkai, konfiskuojant jų turtą ir apkraunant juos kontribucijomis. Ir valstiečiams už tai teko sumokėti nemažą kainą: kiekvienas jau minėtos Užpalių kaimo bendruomenės kiemas turėjo pakloti nemažas sumas, savotiškas baudas, už tai, kad valdžiai neįdavė sukilėlių, taip pat sumokėti teko net už kiekvieną ištremtą šeimą ir dar reikėjo surengti vaišes sukilimo malšintojams…
Dar būtina pabrėžti, kad generalgubernatorius panaudojo ne tik botago, bet ir pyrago taktiką: mokėjo nemažas premijas už valstiečių sugautus ir valdžiai perduotus sukilėlius, Lietuvoje buvo įvestos daug palankesnės nei visoje Rusijoje baudžiavos panaikinimo sąlygos, o tai leido kurstyti baudžiauninkus prieš ponus.
Pagaliau M.Muravjovas specialia instrukcija jau 1863 m. gegužę visame savo valdomame krašte įgyvendino tokius gyventojų judėjimo, jų ūkinės, kultūrinės, visuomeninės veiklos suvaržymus, kokių nebuvo net totalitarinio J.Stalino režimo laikais. Visa tai sudarė gerai apgalvotą ir efektyvią bet kokio pasipriešinimo rusų valdžiai slopinimo sistemą. Tad nebeliko net ir menkų šansų laimėti sukilimą.

Ar reikėjo maištauti?

Dėl šio klausimo aštrūs ginčai vyko jau tarp išlikusių 1863 m. sukilimo dalyvių. Ir visai ne todėl, kad tarp jų būtų atsiradę Rusijos šalininkų ar kapituliantų: antras iš eilės pralaimėjimas visus vertė susimąstyti, kritiškai įvertinti savo veiksmus. Vieni įrodinėjo, kad pralaimėjimai palaužia tik silpnuosius, o stiprius jie grūdina ir skatina tęsti kovą. Kiti – kad dvasinė kova, krašto ekonomikos ir kultūros kėlimas priešui pavojingi labiau nei romantiški sukilimai.
Beje, panašios nuomonės buvo ir pokario rezistencijos dalyvis Gediminas Ilgūnas: „Dar lageryje priėjau išvadą, kad nepriklausomybės Lietuvai su automatu neiškovosi… Ten, Šiaurėje, supratau, kad reikia dvasinio pasipriešinimo. Jis neįveikiamas.“
Tiesa, dabar istorikai abejoja, ar būdami tokie lojalūs caro valdžiai kaip suomiai, nemaištaudami lenkai, kurių iniciatyva vyko ir 1831, ir 1863 m. sukilimai, imperijoje būtų turėję ir tokias laisves, tokias pat palankias sąlygas savo gerovei bei kultūrai kelti. Tačiau tas faktas, kad daugiau ginkluotų sukilimų prieš caro valdžią jie neberengė, matyt, šį tą pasako.
Todėl ir nepalankią vyskupo Motiejaus Valančiaus poziciją sukilimo atžvilgiu, sovietiniais metais pasmerktą kaip išdavystę, pataikavimą caro režimui, dabar turėtume vertinti visai kitaip – kaip sveiką politinę nuovoką. Prof. Vytauto Merkio žodžiais jis, „būdamas išsilavinęs ir racionaliai mąstantis žmogus, sukilimo sėkme negalėjo tikėti“. O pralaimėjimas būtinai turėjo lemti skaudžias pasekmes Katalikų bažnyčiai ir apskritai visai mūsų tautai.