Tarp istorinių įvykių negali būti konkurencijos – juos skiria laikas. Bet kiekviena epocha ir jos dokumentai perduoda savą žinią. Vasario 16-oji piliečių atmintyje sukibusi su 1918-aisiais. Tądien dažniau prisimename Nepriklausomybės Aktą, kurį paskelbė Lietuvos Taryba, o ne Minaičių kaime 1949 m. vasario 16 d. priimtą Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaraciją.

Kokią žinią 2016-aisiais gauname iš 1949-ųjų? Deklaracijos originalas išliko – kitaip nei autentiškas Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Aktas. Ir Deklaracijos faksimilė – fotografinis vaizdas internete randamas šiek tiek lengviau ir greičiau nei citatų kopijavimui tinkamas tekstas. Gali pasirodyti, kad Deklaracija vertinga kaip paminklas, o ne kaip darbinis dokumentas.

Archyviniame Deklaracijos lakšte akį patraukia tai, kas greta mašinraščio parašyta ranka. Signatarų parašai: Vytautas, Faustas, Kardas, Merainis, Naktis, Užpalis, Vanagas, Žadgaila.

Įspūdingi slapyvardžiai. Minint signatarus norisi išsaugoti jų vardų paslaptis. Tylos minutė tvenkiasi ir todėl, kad 1949-aisiais tylėti buvo gyvybiškai būtina patiems partizanams.

1999-aisiais Seimas pripažino Deklaraciją Lietuvos valstybės teisės aktu. Todėl ir signatarų tapatybė nekelia juridinių keblumų. Jų veikiausiai kiltų, jei, pavyzdžiui, apie signatarą Naktį žinotume ne ką daugiau nei apie didžiojo kunigaikščio Gedimino dvariškį Liesį.

Palikime pavardes protų mūšių dalyviams, pažvelkime, kas buvo už vardų. Lietuvos kariuomenės kapitonas, penki mokytojai, du mokslus nutraukę studentai. Apie juos rašiusių istorikų pastaba: iš tų aštuonių vyrų biografijų nematyti, kad kuris nors iš jų nepriklausomybės metais būtų buvęs bent arti valdžios.

Valdžia jie tapo išėję į mišką. Visų pirma – sau valdžia. Lietuvos partizanų pastangos palaikyti būriuose karinę drausmę, pagal išgales tvarkingas uniformas – pakartota žinia apie tai, kad valstybė pirmiausia yra organizuota ginkluota jėga. Tai visuomenės mokslų abėcėlė. Kitas dalykas – kiek partizanų valdžia iš tiesų siekė ir aprėpė, kaip ir kieno atžvilgiu jie tą valdžią įtvirtino.

Polemizuodami su populiariu teiginiu, kad šautuvas gimdo valdžią, sakytume, jog šautuvas gali priversti paklusti. Tai būtina valdžiai įtvirtinti, tačiau valdžia kuriama pagal tam tikrus principus, o iš šautuvo tie principai savaime nestyro. Ir vadinamosios Islamo valstybės kovotojai, ir JAV jūrų pėstininkai ginkluoti, tačiau atstovauja jėgoms, kurių principai nesuderinami.

1949-ųjų Deklaracija yra valstybės Konstitucijos metmenys. Jos 14-asis punktas:„Lietuvos valstybės atstatymas, ligi Seimo bus priimta ir paskelbta žmogaus laisvės ir demokratijos siekimus atitinkanti valstybės konstitucija, vykdomas pagal šioje Dek­laracijoje paskelbtus nuostatus ir 1922 m. Lietuvos Konstitucijos dvasią.“

Vytautas, Faustas, Kardas, Merainis, Naktis, Užpalis, Vanagas, Žadgaila – šiuos slapyvardžius išvedžioję žmonės pasirašo po modernios valstybės atkūrimo siekiais.

Jie pasirašė ir po 17-uoju punktu, kuris gali būti pritaikytas jiems patiems: „Asmenys, bolševikinės arba vokiškosios okupacijos metu išdavę Tėvynę bendradarbiavimu su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimo kovai, susitepę išdavystėmis ar krauju, yra atsakingi prieš Lietuvos Teismą.“

Ir tas teismas vyksta – bent jau istorinis. Per 1941-ųjų Birželio sukilimą signatarai nesėdėjo rankų sudėję, ir jų biografijos akylai naršomos.