Kaunas per pastaruosius 22 metus neteko arti 100 tūkst. gyventojų, sparčiai traukiasi ir kiti miestai. Ką tai reiškia Lietuvai?

Per pastaruosius 22 metus daugelis Lietuvos miestų neteko apie penktadalį gyventojų, kai kurie jų – dar daugiau.
Štai antro pagal dydį miesto Kauno demografijos rodikliai kelia tikrą siaubą – 1989–2011 m., remiantis negalutiniais paskutinio surašymo duomenimis, miestas neteko apie 100 tūkst. gyventojų. Smarkiai “nukraujavo” ir Klaipėda: čia gyventojų per šį laikotarpį sumažėjo 42 tūkst.
Kaunas ir Klaipėda yra vieni didžiausių miestų, tad ir gyventojų mažėjimas juose pastebimiausias, išimtis tik Vilnius, kuris per dvidešimtmetį teprarado 4 proc. gyventojų. Na, o minėtuose Kaune ir Klaipėdoje, taip pat Šiauliuose, Panevėžyje gyventojų 1989–2011 m. sumažėjo apie penktadalį.
Taigi daugelyje miestų gyventojų skaičius mažėjo panašiu tempu, o tai lėmusios priežastys irgi visur tos pačios: lietuviai traukė į užsienį, masiškai keitė gyvenamąją vietą šalies viduje, kraustėsi iš butų miestų daugiabučiuose į individualius namus užmiesčiuose, be to, daugiau žmonių mirė, negu gimė.
Bet nepaisant dramatiškų gyventojų netekčių, didmiesčiai dar turi gana neblogas perspektyvas, o to nepasakysi apie daugybę mažesnių periferijos miestų, miestelių. Jiems jau per artimiausius dešimtmečius gresia sunykti ir galimybių išsikapstyti kol kas nematyti jokių.

Kaunas: padėtis liūdna, bet dar ne kritiška

Statistika žiauri – per 22 metus Kaunas neteko 97 tūkst. gyventojų. Meras Andrius Kupčinskas neneigia: daugiabučiuose namuose yra daugybė tuščių butų, kuriuose niekas nebegyvena, nes jų savininkai išvažiavę į užsienį. Bet komunaliniai mokesčiai, pasak mero, mokami, butai neparduodami, o tai suteikia viltį, kad jų šeimininkai dar tikisi grįžti.
A.Kupčinskas, stebėdamas miesto gyvenimą, jau seniai nebemato ir keleivių spūsčių prie miesto viešojo transporto, tačiau abejoja, ar smarkiai sumažėję keleivių srautai yra patikimas rodiklis spręsti apie miesto gyvybingumą, nes per šį laikotarpį labai padaugėjo automobilių. “Taip, gyventojų mažėja ir tai juntama, bet pasakyti, kad dėl to Kaune atsiranda kokių nors mirusių teritorijų, tikrai negalėčiau, – apžvelgia A.Kupčinskas. – Apskritai žmonių per dvidešimt metų gal ir sumažėjo, bet padidėjo jų perkamoji galia, o miesto biudžetas prasiplėtė trigubai ar net keturgubai.”
Vis dėlto kodėl Kaunas patyrė tokį milžinišką demografinį smūgį? Atkūrus nepriklausomybę pasipylę gamyklų bankrotai, didžiuliai kauniečių finansiniai nuostoliai per bankų griūtį, stringanti žemės grąžinimo reforma ir dėl to stipriai apribotas investicijų pritraukimas į miestą – tokias pagrindines priežastis įvardija A.Kupčinskas. Kaunas vis labiau smuko, todėl buvę kauniečiai pastarąjį dvidešimtmetį masiškai kūrėsi Vilniuje bei vyko į užsienio šalis.
Tiesa, negalima nepastebėti ir kito reiškinio: nemažai kauniečių iš miesto išsikėlė gyventi į užmiestį. Aplink Kauną dygo ištisi nauji individualių namų kvartalai, kuriuose šiandien ir įsikūrusi nemaža dalis buvusių kauniečių. Jie gyvena už miesto, bet dirba, vaikus į mokyklą leidžia, į koncertus ir teatrą eina bei apsiperka Kaune. Tai paaiškina, kodėl miestas šiandien atrodo ne mažiau gyvybingas nei prieš dvidešimt metų, nors oficialiai gyventojų sumažėjo beveik 100 tūkst. Tad nurašyti Kauną kaip mirštantį miestą dar tikrai per anksti.
Panaši padėtis ir Klaipėdoje, kurioje, statistikos duomenimis, beliko per 161 tūkst. gyventojų, nors prieš 22 metus jų suskaičiuota daugiau nei 200 tūkst. Mieste gyventojų sumažėjo ir čia tai matyti labiau nei Kaune, bet užtat pastebimai prasiplėtė gyvenamosios teritorijos užmiestyje. Pavyzdžiui, Klaipėdos rajono centru laikomuose Gargžduose gyventojų per pastaruosius 22 metus ne tik nesumažėjo, bet netgi padaugėjo: nuo 13,4 tūkst. iki 16,3 tūkst.
Klaipėdos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Kęstutis Cirtautas patvirtino, kad į Gargždus atsikėlė nemažai klaipėdiečių. Miestas per šį laikotarpį pastebimai atkuto, čia atsikėlę klaipėdiečiai pasistatė daug naujų individualių namų. “Vieni Gargžduose ieško ramybės, kiti mūsų miestą pasirinko dėl mažesnių nekilnojamojo turto kainų”, – pasakojo K.Cirtautas.
Dauguma Gargždų gyventojais tapusių atsikėlėlių save tebelaiko klaipėdiečiais, nes dauguma jų nuolat važinėja į Klaipėdą – ar į darbus, ar reikalus tvarko. Taigi gyventojų uostamiestyje sparčiai mažėja, bet padėtis dar nėra tokia grėsminga, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Nykstantiems miestams – ES milijonai

Akivaizdu, kad pastarąjį dvidešimtmetį lietuviai itin aktyviai migravo ne tik iš šalies, bet ir jos viduje: kraustėsi iš kaimų ir mažesnių miestų į didesnius, kuriuose daugiau darbo pasiūlymų, arba iš vieno didmiesčio į kitą.
Tiesa, provincijai – kaimams ir mažesniems miestams, kurie labiau nutolę nuo didžiųjų miestų, 1989–2011 m. suduotas itin stiprus smūgis. Daugelyje jų gyventojų mažėjo 15–25 proc. ir nėra jokių vilčių, jog jie grįš, nes nelabai yra  kur grįžti. Mat kad ir kur pažvelgsi – visur tos pačios bėdos: sovietmečiu klestėjusios gamyklos bankrutavo, beliko pavieniai smulkūs darbdaviai, tuštėjančios mokyklos uždaromos, o laisvalaikio galimybės apskritai prilygsta nuliui.
Štai pavyzdys – netoli sienos su Lenkija esantys Lazdijai. Čia 1989–2011 m. gyventojų sumažėjo 15 proc. (nuo 5,5 tūkst. iki 4,6 tūkst.). Lazdijų gyventoja Rita Ruginienė sako su gailesčiu stebinti, kaip nyksta gimtasis jos miestas: “Žmonių gatvėse pastebimai sumažėjo. Jaunimas išvažiavo, liko daugiausia pensininkai. Deja, po studijų į Lazdijus grįžta tik vienas kitas, nes darbo pasiūlymų nebėra, veikia tik kepykla ir kelios smulkios verslo įmonės. Na, o  laisvalaikio apskritai liūdni reikalai: nėra nei kino teatro, nei sporto klubo, tik kelios labai prastos kavinės, tad belieka žiūrėti televizorių arba važiuoti į Druskininkus.”
Vienintelis klestintis verslas Lazdijuose – pora maisto prekių parduotuvių, bemaž penkios vaistinės (nes dauguma gyventojų vyresni žmonės, o jiems reikia daugiau vaistų) ir… kontrabanda.
Tiesa, per pastaruosius kelerius metus investavus ES lėšas, labai pagražėjo Lazdijų centras: sutvarkyti šaligatviai, želdiniai, parkas, įrengta nauja vaikų žaidimų aikštelė, nutiesti 2,4 km ilgio dviračių takai iki Baltajo ežero, kurio pakrantė taip išgražėjo, kad atrodo kaip modernus paplūdimys. Vien ežero valymo darbai atsiėjo apie 1,2 mln. Lt.
Gyventojų sparčiai mažėja ir kituose provincijose miestuose – pavyzdžiui, Mažeikių rajone esančioje Sedoje 1989–2011 m. jų sumažėjo net 26,6 proc. (nuo 1,5 tūkst. iki 1,1 tūkst.), o prognozės skelbia, kad dar po dešimtmečio čia begyvens apie 700-us žmonių, bet ir šį miestą pasiekia milijoninės ES paramos lėšos bei atliekami grandioziniai darbai.
Sedos seniūnas Algirdas Grinkevičius vos spėjo vardyti visas naujoves: iš ES lėšų jau įrengtas sporto kompleksas – futbolo ir krepšinio aikštės, be to, ketinama statyti dar ir lauko teniso aikštynus, netrukus bus pradėta koncertų estrados su šokių aikštele statyba, gavus 700 tūkst. Lt paramą bus renovuojamas kultūros centras.
Daugiau nei 1 mln. Lt lėšų bus skirta Sedos centrui sutvarkyti: naujoms trinkelėms kloti, pagrindinei aikštei atnaujinti, apšvietimo stulpams pakeisti, seniūnijos pastatui renovuoti.
Seniūnas A.Grinkevičius pasidžiaugė dar ir tuo, kad kaip tik šiuo metu bebaigiami dideli nuotekų tinklų, taip pat vandentiekio įrengimo kai kuriose miesto gatvėse darbai, kuriems skirta per 3 mln. Lt ES lėšų. O kad gyventojai turėtų kur pasivaikščioti, pastatytas tiltas per Varduvos upę Rimolių piliakalnio link, tvarkomas ir žymusis Sedos šaltinis.
Tačiau paklaustas, kas visu šiuo gėriu naudosis, seniūnas tik gūžteli pečiais: “Žmonių tikrai vis mažėja, nes nėra darbo. Mes daug ką darome, miestelis atsinaujina, bet darbo vietų nėra, pramonės nebeturime, yra tik kelios įmonėlės, kuriose dirba nuo dešimties iki 15-os žmonių”, – apgailestavo A.Grinkevičius.
Taigi į iš šalies žemėlapio nykstančius miestus toliau investuojamos milijoninės ES paramos lėšos, nors neaišku, ar po kelių dešimtmečių juose apskritai bebus gyventojų. O gal tik tai begali įkvėpti šiems miestams gyvybės?

Kodėl Neringoje gyventojų daugėja
Statistikos departamento duomenimis, Neringa yra vienas itin retų Lietuvos miestų, kuriuose gyventojų ne tik nesumažėjo, bet netgi padaugėjo: nuo 2,4 tūkst. 1989-aisiais iki 3,9 tūkst. 2011-aisiais. Kokios priežastys tai lėmė, pasiteiravome Neringos mero Antano Vinkaus.
Miesto vadovo teigimu, gyventojų skaičiaus mažėjimas bei emigracija palietė ir Neringą, tik statistika tai ne visai atspindi. Mat nemažai žmonių deklaruoja, kad gyvena Neringoje, nes turi čia nekilnojamojo turto, nors dirba ir gyvena kituose miestuose. Pasak A.Vinkaus, realus gyventojų skaičius, išankstiniais 2011 m. surašymo duomenimis, siekia apie 2,5 tūkst.
Vis dėlto tai rodo, kad neringiškiai, palyginti su kitų miestų gyventojais, yra gana sėslūs, nes toks pat jų skaičius buvo ir prieš dvidešimtmetį.

Per 22 metus didieji Lietuvos miestai neteko dešimčių tūkstančių gyventojų

Vilnius: 38 tūkst. gyventojų    4,1 proc.
1989 m. 577 tūkst.
2011 m. 539 tūkst.

Kaunas: 97 tūkst. gyventojų    23,2 proc.
1989 m. 418 tūkst.
2011 m. 321 tūkst.

Klaipėda: 42 tūkst. gyventojų    20,6 proc.
1989 m. 203 tūkst.
2011 m. 161 tūkst.

Šiauliai: 33 tūkst. gyventojų    22,6 proc.
1989 m. 146 tūkst.
2011 m. 113 tūkst.

Panevėžys: 23 tūkst. gyventojų    18,2 proc.
1989 m. 126 tūkst.
2011 m. 103 tūkst.

Alytus: 13 tūkst. gyventojų    17,8 proc.
1989 m. 73 tūkst.
2011 m. 60 tūkst.

Šaltinis: Statistikos departamentas, 1989 ir 2011* m. gyventojų surašymo duomenys
*Išankstiniai duomenys

Pastaba: 2011 m. gyventojų skaičius dar bus patikslintas patvirtinus galutinius tų metų gyventojų surašymo duomenis