"Veido" archyvas

Jau trejus metus Neringa atsiduria savivaldybių reitingo viršūnėje

Kur šiuo metu geriausia gyvenimo kokybė? Į tai padės atsakyti “Veido” jau ketvirtą kartą sudarytas savivaldybių reitingas.

Apibendrinus reitingo rezultatus aiškiai matyti, kokiose srityse konkrečios savivaldybės pirmauja ir jose gyvenantys žmonės jaučiasi patogiai, o kur vietos valdžiai dar reikėtų pasistengti. Taip pat reitingas nepalieka klausimų ir dviprasmybių, kodėl iš vienų miestų ir rajonų žmonės masiškai traukia į užsienį, o į kitus keliasi kurti savo šeimos gerovės.

Pagėgiuose ir Kalvarijoje užsienio investuotojams nėra ką veikti

Kaip rodo Lietuvos statistikos departamento (STD) pateikti duomenys, daugiausiai gyventojų per pastaruosius metus gimė arba persikėlė iš kitur į Kauno rajono savivaldybę. Pastaruosius trejus metus pagal šį kriterijų pirmavusi Neringos savivaldybė šįkart liko antra. O labiausiai nukraujavo Akmenė. Apskritai atrodo, šis Šiaurės Vakarų Lietuvos miestas išgyvena antrąjį nuopuolį.

Beje, žmonių migracijos ir mirtingumo rodiklis bene geriausiai atspindi kiekvieno miesto ir rajono gyventojų nuotaikas bei lūkesčius: ar jie dar kažko tikisi iš savo gyvenamosios vietovės ir čia lieka gimdyti vaikų bei kurti savivaldybės BVP, ar nemato konkrečios vietovės perspektyvų ir keliasi į didmiesčius arba emigruoja į svetimus kraštus.

Tikėjimas saugia ateitimi gyvenant konkrečioje vietovėje stipriai susijęs su galimybe gauti darbo ir dirbti. Mažiausi nedarbo rodikliai dabar Neringoje. Čia darbo neturi tik 4 proc. gyventojų. Tuo tarpu labiausiai per pastaruosius metus (nuo praėjusių iki šių metų rugpjūčio) nedarbas palietė Vilniaus rajono gyventojus. Vilniaus rajone darbo šiuo metu neturi net kas penktas žmogus, o tai yra 20,8 proc. visų darbingų šio rajono gyventojų.

Kitas svarbus rodiklis – kiek yra iš tiesų veikiančių individualių įmonių, uždarųjų akcinių bendrovių, akcinių ir žemės ūkio bendrovių. Natūralu, kad pagal šį kriterijų pirmauja sostinė – Vilniuje veikia beveik 21 tūkst. įvairių įmonių.

Mažiausiai veikiančių įmonių per pastaruosius nelengvus metus liko ir (arba) buvo įsteigta Neringos (iš viso veikia tik 139 įmonės), taip pat šalies paribio rajonų savivaldybėse: Pagėgių (veikia 51 įmonė), Birštono (56), Kalvarijos (89), Rietavo (124), Ignalinos (150), Zarasų (153).

Dauguma minėtų rajonų prastai atrodo ir pagal pritrauktas užsienio investicijas. Investuotojus labai prastai vilioti sekėsi Kalvarijos savivaldybei (čia vienam gyventojui tenka vos 7 Lt tiesioginių užsienio investicijų), Šilalės (9 Lt), Pagėgių (18 Lt), Rokiškio (25 Lt), Prienų (30 Lt), Rietavo (41 Lt), Birštono (48 Lt), Lazdijų (55 Lt) ir Šalčininkų savivaldybei (54 Lt).

Įdomu, kiek toks vietos valdžios neveiklumas pritraukiant investicijas turės įtakos vietos gyventojų nuomonei per jau kitų metų pradžioje vyksiančius savivaldos tarybų rinkimus? Tuo tarpu mes už šį kriterijų minėtoms savivaldybėms ir dar kelioms, kuriose tiesioginės užsienio investicijos, tenkančios vienam gyventojui, viršija vos vieną ar du šimtus litų, rašėme nulį taškų.

Įdomu tai, kad daugiausiai ES lėšų (per 33 tūkst. Lt vienam gyventojui) pritraukti pavyko vėlgi Neringos savivaldybei, o mažiausiai aktyvūs pasirodė besą Kauno miesto verslininkai ir valdininkai. Vienam laikinosios sostinės gyventojui tenka tik apie 1,2 tūkst. Lt ES paramos lėšų.

Tikėtina, kad kuo daugiau konkrečios savivaldybės įmonių ar kitų institucijų parengia projektų ES paramai gauti ir juos laimi, tuo vietos žmonės geriau gyvena: turi darbo, gerai uždirba, gali užtikrinti vaikams kokybišką išsilavinimą ir sėkmingą karjerą.

Ar gyvenimas savivaldybėje gerėja, puikiai rodo ir kylantys nauji privatūs statiniai. Noriausiai per šiuos metus lietuviai ir toliau kuriasi, tai yra stato butus ir namus, Vilniuje, o mažiausiai naujų butų ir individualių namų pastatyta Neringos (tiesa, čia galioja griežti statybos reglamentai), taip pat Šakių, Pasvalio, Rokiškio, Šilalės, Ignalinos, Jurbarko, Visagino, Pakruojo, Kazlų Rūdos, Biržų, Akmenės, Joniškio, Skuodo, Kupiškio, Birštono, Rietavo, Kalvarijos ir Pagėgių savivaldybėse. Visoms joms už šį kriterijų davėme po nulį taškų.

Mažieji druskininkiečiai lepinami valdžios dėmesiu, o vilniškiai apleisti

Kalbant apie gyvenimo kokybę negalima nepaminėti ir vaikams auginti sudarytų sąlygų. Paradoksalu, bet šiuo požiūriu prasčiausias vaizdas – sostinėje. Vilniuje labiausiai stinga vietų vaikų lopšeliuose-darželiuose – beveik 8 tūkst. mažųjų vilniečių likę už šių ugdymo įstaigų tvoros. Dabar vilniečiai, norintys, kad jų vaikai patektų į darželius, į juos užsirašyti turi dar vaikui negimus.

Tuo tarpu Panevėžio mieste eilių patekti į lopšelius-darželius nėra. Atvirkščiai – yra net 380 laisvų vietų. Kita vertus, matyt, prie darželių tuštėjimo itin prisidėjo ir tai, kad daugybė Panevėžio gyventojų su vaikais emigravo į užsienį.

Na, o labiausiai savo jaunaisiais miestelėnais rūpinasi Druskininkų valdžia. Čia per pastarąjį dešimtmetį renovuota daugiausiai mokyklų. Matyt, ne veltui netgi kolegos merai metai iš metų Druskininkų vadovą Ričardą Malinauską nurodo kaip geriausią merą Lietuvoje, o druskininkiečiai už jį atidavė daugiausiai balsų per rinkimus jau tris kartus iš eilės.

Kokiomis sąlygomis mokosi vaikai, atrodo, niekada nerūpėjo ir nerūpi sostinės valdantiesiems. Vilniuje, kaip rodo Švietimo ir mokslo ministerijos turimi duomenys, per pastarąjį dešimtmetį suremontuota itin mažai mokyklų, prastai sekėsi atnaujinti mokyklas ir Vilniaus bei Kauno rajonų, taip pat Rokiškio, Raseinių, Šiaulių miesto, Varėnos, Kelmės, Molėtų ir Joniškio rajonų valdžioms.

Tendencija nesikeičia: sveikiausi kelmiškiai

Dar svarbu paminėti, kad per ataskaitinius metus sveikiausi buvo kelmiškiai – čia tūkstančiui gyventojų užregistruota tik 1,2 tūkst. susirgimų. O labiausiai pasiligoję, kaip ir pernai, išliko panevėžiečiai: šiame Rytų Aukštaitijos mieste vienam tūkstančiui gyventojų tenka per 3 tūkst. susirgimų.

Visas reikiamas sveikatos paslaugas vietoje iš esmės gauna tik didžiųjų šalies miestų gyventojai. Mažiausiai sveikatos priežiūros paslaugų savoje savivaldybėje suteikiama Birštono, Pagėgių, Rietavo, Kauno ir Klaipėdos rajonų, Neringos ir Alytaus rajono gyventojams.

Tiesa, grįžtant prie Birštono reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad šio kurorto gyventojai turi unikalią galimybę profilaktiškai rūpintis savo sveikata, nes čia, kaip ir Druskininkuose, teikiamos kokybiškiausios reabilitacinio ir sanatorinio gydymo paslaugos.

Daugelyje kitų rajoninių savivaldybių neteikiama nuo vienos iki dviejų sveikatos priežiūros paslaugų, dažniausiai nėra akušerijos-ginekologijos arba chirurgijos ir intensyviosios terapijos skyrių, o kai kuriose savivaldybėse neatliekami ir funkcinės diagnostikos, rentgenologiniai, imunologiniai ar citologiniai tyrimai.

Kultūringai leisti laisvalaikį daugiausiai galimybių turi didžiųjų miestų gyventojai, bet jei nusileisime nuo aukštosios kultūros ir pabandysime įvertinti, kur yra daugiausiai kultūros centrų, pamatysime, kad ypač jų daug išliko Panevėžio ir Šilalės rajonuose, o mažiausiai – Alytaus mieste, Visagine, Lazdijuose, Birštone ir Pagėgiuose.

Dar vienas svarbus kriterijus – keliai. Pasirodo, geriausiais keliais važinėja visaginiečiai, o prasčiausiais – širvintiškiai, mat Širvintų rajone santykinai daugiausiai neasfaltuotų kelių. Tiesa, kalbant apie kelius derėtų pastebėti, kad kai kurioms savivaldybėms, ypač vadinamųjų miestų, sekasi geriau, nes jos turi labai daug valstybinės ar magistralinės reikšmės kelių ir mažai savivaldybės reikšmės kelių. Mat magistraliniams ir valstybinės reikšmės keliams prižiūrėti skiriama gerokai daugiau lėšų, dėl to jie tiesiami ar remontuojami kur kas dažniau ir kokybiškiau. Tuo tarpu daugybė savivaldybės reikšmės kelių iki šiol neasfaltuoti.

Kaip šiemet reitingavome savivaldybes

Šiais metais visas savivaldybes vertinome dar išsamiau – pagal 21 kriterijų. Šiemet skaičiavome ne tik gyventojų pokytį per metus, nedarbo paplitimą, kiek yra veikiančių įmonių, kiek pastatyta naujų butų ir namų, asfaltuota kelių, koks tiesioginių užsienio investicijų dydis, biudžeto ir ES lėšos, tenkančios vienam savivaldybės gyventojui, nusikalstamumo lygis, kiek renovuota mokyklų, kiek yra bibliotekų ir kultūros centrų, koks gyventojų sergamumas bei medicininių paslaugų prieinamumas – kitaip tariant, kiek ir kokių sveikatos priežiūros paslaugų teikiama ir neteikiama, bet ir aiškinomės, kiek gydytojų, odontologų, slaugytojų, kineziterapeutų, masažuotojų dirba savivaldybės ar respublikinės reikšmės ligoninėse bei privačiuose kabinetuose, taip pat analizavome, kokio ilgio eilės nutįsusios prie savivaldybėms priklausančių vaikų lopšelių-darželių durų.

Kiekvieną kriterijų vertinome maksimalia šimto taškų suma, taip pat kiekvienam kriterijui suteikėme svorio koeficientus. Didžiausi lyginamojo svorio koeficientai suteikti nedarbo, ES lėšų pritraukimo, renovuotų mokyklų, laisvų vietų vaikų lopšeliuose-darželiuose rodikliams. O mažiausią lyginamojo svorio koeficientą suteikėme kultūros įstaigų skaičiui savivaldybėse.

Savarankiški, bendruomenių remiami merai gąsdina Seimą

Tam, kad matytume, kaip konkretus meras su taryba prisidėjo prie pokyčių miestuose ir rajonuose, pateikiame ir užpernykštes savivaldybių reitingo pozicijas: štai taip atrodė gyvenimas savivaldybėse praėjus metams po savivaldybių rinkimų, o štai toks jis yra likus mažiau nei pusmečiui iki naujų vietos valdžios rinkimų.

Kaip paskelbė Vyriausioji rinkimų komisija (VRK), būsimuose vietos valdžios rinkimuose bus renkama 24 tarybos nariais mažiau nei anksčiau, mat, kaip rodo Statistikos departamento pateikta analizė, gyventojų Lietuvoje sumažėjo maždaug puse milijono. Daugiausiai mandatų neteks periferijos savivaldybės. Štai į Neringos savivaldybę šįkart bus renkama šešiais tarybos nariais mažiau, į Birštono, Ignalinos ir Rietavo – keturiais, Šiaulių rajono, Tauragės ir Zarasų – dviem.

Beje, jau vasarį vyksiantys nauji savivaldybių tarybų rinkimai verčia sukrusti ne tik merus ir tarybas, bet ir Seimo narius, ketinančius kandidatuoti į parlamentą dar vienai kadencijai. Juk dažniausiai savivaldybių rinkimai yra ir būsimų Seimo rinkimų pranašai. Patyrę parlamentarai žino, kad ten, kur sėdi stiprus, gerai besitvarkantis jų partijos meras, jie be vargo laimės mandatą į Seimą.

Taigi veikiausiai baimė, kad merai išliktų partiniai, ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl Algio Čapliko vadovaujama parlamentinė komisija, tobulinusi Savivaldybių rinkimų įstatymą, neišgirdo nei Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidento R.Malinausko su kolegomis merais pateiktų siūlymų, nei šalies vadovės Dalios Grybauskaitės, nei bendruomenių balso, kad merai būtų renkami tiesiogiai visų savivaldybės gyventojų ir būtų atskaitingi tik jiems, o rinkimuose būtų leista dalyvauti ir visuomeniniams judėjimams.

R.Malinausko žodžiais, jei meras būtų renkamas tiesiogiai, be to, jis kartu būtų ir tarybos narys, ir jos pirmininkas, ir savivaldybės vadovas, jam visų pirma būtų paprasčiau organizuoti tarybos darbą. Taip dalis paprastosios savivaldybės tarybos kompetencijos būtų priskirta merui, o tai jam ne tik suteiktų teisę priimti sprendimus, bet ir įpareigotų prisiimti asmeninę atsakomybę. Pasak R.Malinausko, tai būtų padidinę priimamų sprendimų operatyvumą, o asmeninė mero atsakomybė bendruomenei būtų įpareigojusi sparčiau spręsti vietos žmonėms rūpimus klausimus.

Kaip įpusėjus šiai savivaldybų tarybų kadencijai rašė mūsų savaitraštis, dabar daugelis savivaldybių daugiausia ir kentėjo dėl partinių rietenų ir politinių perversmų. Praėjus vos dvejiem metams nuo rinkimų buvo nuversti arba bandomi versti arti pusės savivaldybių merų. O tai dažnai įšaldydavo savivaldybių pažangą.

Maža to, galimybė tiesiogiai rinkti merą, pasak Lietuvos savivaldybių asociacijos vadovo, būtų paskatinusi rinkėjų aktyvumą, nes bendruomenė būtų galėjusi tikėtis, kad tarybos priimti sprendimai atitiks mero rinkimų pažadus ir įsipareigojimus.

Sociologas dr. Vladas Gaidys, apibendrindamas būsimų vietos valdžios rinkimų prognozes, sako, kad šįsyk, regis, ir vėl išsirinksime itin margas tarybas. Tikėtina, kad žmonės vėl ieškos naujų veidų, kaip jų ieškojo tarp Artūro Paulausko, vėliau Rolando Pakso, Viktoro Uspaskicho, Arūno Valinsko suburtų politinių darinių. O šįkart kaip niekad užderėjo partijomis galinčių virsti visuomeninių judėjimų, kurie, nors ir negali kandidatuoti savivaldos rinkimuose kaip judėjimai, bet gali remti esą nepriklausomus kandidatus.

Kaip primena VRK atstovai, per praėjusius rinkimus didžiausia konkurencija dėl savivaldybės tarybos mandatų buvo Vilniaus mieste – išrinktas kas tryliktas kandidatas, Visagine kas dvyliktas, Kauno mieste kas vienuoliktas. Mažesnė konkurencija buvo Skuode, kuriame išrinktas kas šeštas kandidatas, o Druskininkuose ir Biržų rajone – kas penktas.