"Veido" archyvas

Savaitraštis “Veidas” aštuntą kartą pristato visų Lietuvos gimnazijų ir vidurinių mokyklų reitingą.

Šiųmetis gimnazijų reitingas gimnazistams ir jų tėvams pateiks dar daugiau informacijos – kokios bendrojo lavinimo mokyklos garantuoja sėkmingą startą į aukštąsias mokyklas, o kurių mokyklų geriau vengti, nors jos ir priklauso moksleivio gyvenamajai teritorijai. Mat šiemet visas 477 Lietuvos gimnazijas ir vidurines mokyklas vertinome ne tik pagal tai, kiek kiekvienos jų abiturientų įstojo į Lietuvos universitetus pagal pirmą pageidavimą bei gavo pakvietimus į užsienio šalių universitetus, bet kartu vertinome dar ir tai, kaip gimnazistams sekėsi laikyti Valstybinius brandos egzaminus (VBE).

Abiems kriterijams suteikėme vienodą svorio koeficientą: pirmąjį kriterijų – sėkmingą stojimą į aukštąsias mokyklas pirmuoju pageidavimu – vertinome 50 taškų suma; antrąjį kriterijų – kiek procentų visų konkretų VBE laikiusių gimnazistų gavo aukščiausius balus (nuo 90 iki 100 balų) – taip pat vertinome 50 taškų suma. Keliasdešimties gimnazijų direktorių patarti vertinome keturis VBE, kuriuos dažniausiai renkasi mūsų šalies jaunuoliai: lietuvių kalbos, matematikos, istorijos ir užsienio kalbos.

Kreiptinas dėmesys, kad net dvidešimties gimnazijų ir vidurinių mokyklų abiturientai nei už pirmąjį nei už antrąjį kriterijų negavo nė vieno taško, nes nė vienas jų abiturientas neįstojo pirmuoju pageidavimu į jokį universitetą ir nė vienas abiturientas už laikytus VBE negavo maksimalaus įvertinimo – tai yra nuo 90 iki 100 balų.

Reikėtų pridurti, kad šiemet “Veido” žurnalistai ketino įtraukti ir dar vieną parametrą – vertinti kiekvienos gimnazijos visų abiturientų laikytų VBE vidurkį. Bet Nacionalinis egzaminų centras (NEC) esą dėl didžiulio darbo krūvio, atsisakė viešai atskleisti šiuos duomenis ir parodyti išsamų vaizdą, ko verta kiekviena gimnazija ar vidurinė mokykla. Tiesa, kai kurios gimnazijos, kurioms rūpi jų gimnazistų ateitis, už nedidelį užmokestį užsisako šiuos duomenis iš NEC, bet tokių gimnazijų mažuma.

“Veidas” viliasi, kad kitąmet su NEC pavyks susitarti ir dėl šio parametro – juk moksleiviai ir jų tėvai turi teisę žinoti, ko verta jų bendrojo lavinimo įstaiga: ar ji gali pakylėti jauną žmogų ar priešingai, jam trukdys.

Per dvylika metų praradome 23 tūkst. pirmokų

Akivaizdu tai, kad nors šiemet papildėme vertinimo kriterijų kiekį, geriausių šalies gimnazijų vietos reitinge visiškai nepakito arba pakito mažai – vos per keletą ar keliolika pozicijų. Tuo tarpu atsitiktinai į aukštas pozicijas iškilusias mokyklas papildomas kriterijus “sugrąžino” į tikrąsias jų vietas.

Apmaudžiausia, kad daugelis tokių “nei šiokių, nei tokių” mokyklų turi, o jei dar neturi, tai iki 2015 m. rugsėjo 1 d. būtinai įgis aukščiausią statusą – gimnazijos (mat tai įrašyta naujame Švietimo įstatyme).

Kitaip tariant, po ketverių metų Lietuvoje nebeliks vidurinių mokyklų, kuriose mokslas trunka dvylika metų. Visos mokyklos bus suskirstytos į tris lygius: pradines (jose mokslas truks ketverius metus), pagrindines (jose mokslas truks ketverius arba aštuonerius metus) ir gimnazijas (jose mokslas truks ketverius metus).

Kokį statusą iki 2015 m. rugsėjo įgis kiekviena mokykla lems ne ministerijos, o kiekvienos savivaldybės sprendimai. Vietos valdžiai leista laisvai apsispręsti, kuri mokykla taps progimnazija, o kuri gimnazija. Aišku viena, kad gimnazijų negalės būti tiek, kiek yra šiandien.

“Ilgosios”, tai yra dvylikametės, gimnazijos išliks nebent kai kuriose kaimiškose vietovėse, kuriose vaikams per toli važiuoti tęsti mokslų į rajono centrą. Bet šiose “ilgosiose” gimnazijose moksleiviai greta bendrųjų dalykų įgis dar ir profesiją. Kitaip sakant, kaimų gimnazijos bus “supirštos” su profesinėmis mokyklomis.

“Ilgąsias” gimnazijas galės išlaikyti ar steigti taip pat ir privatūs steigėjai bei religinės bendruomenės, pagal mūsų valstybės susitarimą su Šventuoju Sostu.

Religinių bendruomenių mokykloms nebus prilygintos tos vidurinės mokyklos ar gimnazijos, kurių pagrindinis steigėjas yra savivaldybė, bet jos, mėgindamos išvengti tinklo pertvarkos pasikvietė dalininkų ir pasivadino katalikiškomis. Tokios religinės savivaldybių mokyklos, anot švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus, turės tapti pagrindinėmis mokyklomis arba “trumposiomis” gimnazijomis.

Tokį bendrojo lavinimo mokyklų tinko pertvarkymą didele dalimi lėmė tai, kad katastrofiškai mažėja vaikų: jei prieš dvylika metų į pirmąsias klases atėjo apie 53 tūkst. pirmokų, tai šį rugsėjį ateis tik per 30 tūkst. vaikų. Tuo tarpu mokytojų skaičius mažėjo visiškai kitokiomis proporcijomis, tai yra kur kas mažiau ir lėčiau.

Taigi, pertvarkyti mokyklų tinklą buvo būtina. Bėda tik ta, kad aukštieji švietimo strategai arba neturi talento paprastiems žmonėms paaiškinti tokio sprendimo neišvengiamumo, arba nenori “leistis” iki eilinio žmogaus lygio, užtat, šitą “karštą bulvę” permetė savivaldybių Švietimo departamentams. O čia dar mažiau talentingų įstatymų ir ministerijos raštų aiškintojų. Todėl jau kuris laikas tai vienoj, tai kitoj savivaldybėj bendruomenės svaidosi nepasitenkinimo žaibais. Labiausiai nepatenkinti tie tėvai, kurių mokyklos iš vidurinių virs pagrindinėmis bei tie, kurių “ilgosios” gimnazijos bus paverstos “trumposiomis” – keturmetėmis.

Gimnazijų ir progimnazijų statusas be turinio

Vienas šiandienės švietimo reformos autorių švietimo ir mokslo viceministras, beje, buvęs itin stiprios Šiaulių Didždvario gimnazijos direktorius, Vaidas Bacys aiškina, kad pertvarkius mokyklų tinklą, pedagogai labiau įsigilins į kiekvieną jautrųjį amžiaus tarpsnį, specializuosis pagal klases ir taip esą kokybiškiau moksleiviams perteiks žinias.

Pagaliau, kaip antrina kai kurie kiti ekspertai, girdi, vaikai kas ketverius metus keisdami mokyklas įpras prie pokyčių ir vėliau, jau suaugus, jiems bus lengviau adaptuotis bet kokiuose naujuose kolektyvuose.

Kiek tokiose kalbose racionalumo paklausėme dviejų gimnazijų vadovų.

Vienos iš trijų geriausių šalyje Vilniaus Jėzuitų gimnazijos direktorius brolis Virgilijus Saulius SJ sako: “Jei galvojame apie bendruomeniškumo skatinimą, savo šaknų turėjimą, tai dvylikamečio mokymo išskaidymas į tris etapus po ketverius metus duos priešingą rezultatą. Mokinys, kas ketverius metus keisdamas mokyklą, praras savo mokytoją, savo draugus, savo aplinką, savo bendruomenę. Tokia sistema skatina migracines jauno žmogaus nuostatas, – įstikinęs brolis Virgilijus Saulius SJ. – Ir, priešingai, mokykla “po vienu stogu” stiprina jaunos asmenybės ryšius su šeima, vieta, bendruomene”.

Kone tais pačiais žodžiais ir argumentais šiuo klausimu kalba ir  privačios “Saulės” gimnazijos steigėja bei direktorė Irena Baranauskienė: “Vaikas kas ketverius metus keisdamas mokyklą netenka savo mokytojo, nebeturi savo pradžios ir pabaigos”.

Kita vertus, pasak pašnekovės, galima suprasti ir reformos autorių argumentus, kad didžiulės gimnazijos, kuriose mokosi daugiau kaip po 1000 vaikų, yra nepajėgios visoms trims grandims: pradinei, progimnazijai ir gimnazijai tinkamai padalyti dėmesį. Didelėse vidurinėse mokyklose visas dėmesys sutelkiamas gimnazistams, kurie laikys VBE ir pagal kuriuos bus vertinamas tiek konkretaus mokytojo, tiek visos mokyklos darbas. Didelių mokyklų pedagogų kolektyvai nebedirba kaip viena komanda, kiekvienas, ypač vyresniosioms klasėms dėstantis mokytojas, galvoja tik apie tai, kad jų mokiniai kuo geriau išlaikytų VBE.

Vilniaus jėzuitų gimnazijos direktorius taip pat akcentuoja, kad VBE daro pernelyg didelę įtaką ir neigiamai veikia visą švietimo sistemą: mokiniai ir mokytojai susikoncentruoja į kuo didesnį “kalimą”, žinių kaupimą ir nebelieka nei vietos, nei laiko kūrybiškumui, apie ką prieš dvidešimt metų kalbėjo tautinės mokyklos kūrejai AA prof. Meilė Lukšienė ir tuometis ministras Darius Kuolys. “Svajoju, kad gimnazistams būtų leista VBE išsilaikyti ne visiems vienu metu, o tada, kai jie yra tam pasirengę, net ir keletą metų anksčiau. Mokiniai, išsilaikę VBE anksčiau, turėtų daugiau galimybių kūrybiškumui ir žinių, kurių jiems reikės ateityje kaupimui”, – mąsto brolis Virgilus Saulius S.J.

“Beje, kai mūsų gimnazija siekė gauti “ilgosios” gimnazijos akreditaciją, ekspertai atvyko būtent su tokia nuostata, nors ir nekvestionavo mūsų, kaip privačios mokyklos teisės turėti ilgąją gimnaziją. Vis dėlto, kai jie pamatė, kaip mes dirbame, pakeitė nuomonę, nes nors mes ir turime visas tris grandis, mūsų mokykloje vaikų nėra daug ir mes kiekvienam vaikui suteikiame maksimalų dėmesį, nesvarbu, kokioje klasėje jis mokosi”, – kalbėjo I.Baranauskienė.

O didžiausia, jos nuomone, vertybė yra ta, kad į jų mokyklą ateina vaikai nuo šešerių metų: iš pradžių į parengiamąją klasę, vėliau – į pradinę mokyklą ir išeina po dvylikos klasių su aiškiai susiformavusiomis vertybėmis, stipriu bendruomeniškumo jausmu.

Tuo tarpu V.Bacys tikina, kad nors jis vadovavo ir dvylikametei, ir aštuonmetei, ir, galiausiai, keturmetei gimnazijai, jam daugiausia simpatijų kelia trumpoji gimnazija, nes joje galima pasiekti geriausių mokslo rezultatų.

Vis dėlto, kaip matyti iš įvairių viešų tėvų bendruomenių diskusijų, jiems daugiausia nerimo kelia ne tai, kad privalės vaiką pervesti į kitą mokyklą, o tai, kad jų vaikai po pradinės mokyklos turės ketverius metus mokytis pagrindinėje mokykloje (būsimoje progimnazijoje), kuriose įprastai mokydavosi didesnių siekių neturintys vaikai.

Ir iš tikro, klausimas labai rimtas: ką tas “progimnazijos” statusas duos vaikui, jeigu tai tik vardas be jokio turinio, kitap tariant, nėra jokių atrankos kriterijų priimant į progimnazijas?

Sąžiningas atsakymas – “ogi, lygiai riestainio skylę”. Juk, jei vidurinė mokykla vilkosi reitingo “uodegoje”, tai jai tapus progimnazija, šansų, o ir imperatyvo sublizgėti dar mažiau. Dvyliktokai bent jau laiko brandos egzaminus, o viduriniojoje grandyje net ir šito nėra. Taigi, iš viso nebeliks galimybių pamatuoti silpnų mokyklų, tapsiančių progimnazijomis, pedagogų darbo kokybės.
Remiantis “Veido” reitingu stipriausios iš privačių mokyklų – VšĮ “Saulės” gimnazijos direktorė I.Baranauskienė pastebi, kad į jų gimnaziją iš statistinių valstybinių mokyklų įstoję vaikai dažnai prisipažįsta, pirmiausia, nustembantys dėl bendramokslių požiūrio į mokslus: lygis yra mokytis, o ne tinginiauti. Panašiai, beje, kalba ir kitų geriausius rezultatus metai iš metų pasiekiančių šalies mokyklų direktoriai, pedagogai, patys gimnazistai.

Vis dėlto absoliučioje daugumoje savivaldybių vidurinių mokyklų, o ypač pagrindinių, tapsiančių progimnazijomis, nuostata mokytis yra “nelygis”. Dažnoje būsimoje progimnazijoje paaugliai sudarę savitą hierarchinę struktūrą, kurios viršūnėje – didžiausi simuliantai ir veltėdžiai, dažnai iš pasiturinčių šeimų, kuriuos sumanūs tėvai įtaisys į užsienio aukštąsias mokyklas. Gabiam vaikui, ypač, jei jis iš nepasiturinčios šeimos ir negali atsikirsti “viršūnėms” pademonstruodamas naujausią išmanųjį telefoną ar kompiuterį, mokytis tokioje mokykloje – pragaras.

Ne visi jaunuoliai pajėgūs mokytis gimnazijose

O blogiausia, kaip akcentuoja I.Baranauskienė, kad daugumos valstybinių mokyklų pedagogai nėra linkę dirbdami su gabiais vaikais persistengti. Mat, viena vertus, atpažinti gabų vaiką nėra lengva, nes yra gabių vaikų, kurie plaukia paviršiumi, nedirba. Kita vertus, pedagogas, daliai vaikų teikdamas sudėtingesnes užduotis, turi jas teikti labai individualiai, kad ir neperkrautų vaiko, ir nepaliktų jo per pamokas nuobodžiauti. Lygiai taip, beje, ir su silpnais vaikais. “Mūsų kolegos pedagogai, dirbantys užsienyje, – tęsia I.Baranauskienė, – yra kruopščiai paruošti, kaip tai daryti, užtat silpnų vaikų integracija tenykštėse mokyklose nėra tokia problema, kaip kad pas mus. O ir, kai valstybinėse mokyklose kiekvienoje klasėje sėdi po 28 vaikus, neįmanoma kiekvieno vaiko įvertinti individualiai, nebent padalyti kam sunkesnes, kam lengvesnes užduotis, bet tai nėra tikrasis diferencijuotas mokymas. Pagaliau dažnas savivaldybių mokyklų pedagogas reziumuoja: man daugiau nemoka, tai kodėl aš turėčiau daugiau dirbti”.

Viceministras V.Bacys tik atsidūsta: “Taip, po mokyklų audito buvo prieita prie bendros išvados: visų mūsų šalies mokyklų problema – diferencijuoto, pagal vaikų gebėjimus, mokymo nebuvimas ir pamokos medžiagos išdėstymas, kai tik išdėstoma, bet neišmokoma”.

Pats V.Bacys prisipažįsta, kad tiek būdamas mokytoju, tiek dabar labiausiai irzta dėl 45 minučių pamokų trukmės. Anot jo, pamoka turėtų būti tokios trukmės, kiek reikia medžiagai pateikti ir mokiniams ją įsisavinti, o ne nuo skambučio iki skambučio. Bet, kad būtų kitaip, didelė utopija.

O kol kas, kaip sako I.Baranauskienė, absoliučios daugumos savivaldybių mokyklų pedagogai orientuojasi į mokinį vidutinioką. Gabieji gi palikti mokinti patiems tėvams arba repetitoriams.

Tie gabūs vaikai, kurie neturi kas juos namuose pamoko, paskatina, motyvuoja stengtis, per ketverius metus pagrindinėje mokykloje (būsimoje progimnazijoje) greta tinginių ir vidutiniokų taip nusimoko, kad net ir geros gimnazijos pedagogai sunkiai bepajėgia užkamšyti spragas.

Ir taip bus tol, kol netoliaregis parlamentas (tiksliau kairioji jo dalis, pernai blokavusi tokias Švietimo įstatymo pataisas) privačioms mokykloms neatiduos visų mokinio krepšelio ir ūkio lėšų ir taip nepaskatins energingiau steigtis privačias mokyklas, o į progimnazijas ir gimnazijas bus priimami visi be jokių žinių patikrinimo, tik pagal gyvenamąją teritoriją. “Jei Seimas būtų ryžęsis pilnai finansuoti nevalstybinį švietimo sektorių, jau būtų įvykusi kur kas rimtesnė švietimo reforma nei vyksta šiandien, – atitaria Vilniaus jėzuitų gimnazijos direktorius. – Juk jei privačios mokyklos dirbtų blogai, nesurinktų mokinių ir galiausiai žlugtų. O tos, kurios dirba gerai, galėtų ženkliai sumažinti mokslo kainą. Mat dabar didžiausias privačių mokyklų trūkumas – didelė kaina: tėvai, mokantys už vaikų mokslus nemažus pinigus, daro didžiulę įtaką mokyklai. Tuo tarpu katalikiškose mokyklose mokslo kaina yra “protinga”, dėl to ir rezultatai kitokie. Ir gaila, kad Seimo nariai tai sunkiai suvokia”.

Buvęs švietimo ir mokslo ministras Algirdas Monkevičius sako atvirai: politikai nesuvokia, o tiesiog pataikauja visuomenei ir mieliau renkasi kosmetinę švietimo reformą.

Išskirtinių gabumų vaikai neturi mokytis su vidutiniokais

Mūsų pašnekovė I.Baranauskienė įsitikinusi: valstybinės elitinės mokyklos išskirtinių gabumų vaikams privalo egzistuoti, nes skirtingų gabumų vaikai negali būti mokomi tais pačiais metodais.

Tiesa, galimybę mokykloms atsirinkti vaikus pagal gabumus, pernai užblokavo tie patys parlamentarai jau minėtu Švietimo įstatymu. Mokyklos privalo priimti vaikus pagal jų gyvenamąją ir mokyklai priskirtą teritoriją.

Tačiau lygiava švietime, anot Vilniaus jėzuitų gimnazijos direktoriaus, veda atgalios, nes vaikai labai skirtingi: vieni pajėgūs įsisavinti labai daug ir jiems reikia skirti daugiau resursų, kitų – negalima perkrauti, nes jiems sunkiai pakeliami sudėtingi mokslai.

“Didžiausia problema ta, kad mūsų valstybėje nėra sutarimo, kas yra elitas, – netoliaregiškas Švietimo įstatymo nuostatas komentuoja I.Baranauskienė. – Jei elitas yra turtingieji, tai, žinoma, gerai, kad valstybė neleidžia jiems steigti išskirtinių rezervatų. Bet, mano galva, mes elitu turime laikyti ne turtingiausius mūsų žmones, o protingiausius. Ir šitiems gabiausiems, intelektualiausiems mūsų šalies vaikams ir turi būti skirtos elitinės mokyklos, kaip kad Vilniaus licėjus, KTU gimnazija ar kitos. Mūsų valstybės vyrai pagaliau turi suprasti, kad gabiausi vaikai, baigę elitines mokyklas, garsins mūsų valstybę, dirbs Lietuvos labui. Todėl mes privalome tiems, kam Dievas davė didesnius gebėjimus, padėti tobulėti”, – aiškina I.Baranauskienė, apsilankiusi daugybėje Vakarų Europos bendrojo lavinimo mokyklų.

O ir į kitas savivaldybių gimnazijas bei progimnazijas vaikai, anot mūsų pašnekovės, turi būti atrenkami pagal gabumus. O tie, kam sunkiai įkandamas vidurinis mokslas, turėtų mokytis kitose mokyklose ir nesmukdyti bendro lygio. “Vakarų Europoje visiškai normalu, kad profesoriaus vaikas, kuriam sunkiai sekėsi mokslai, įgyja amatą ir dirba kepėju, kirpėju ar siuvėju. O Lietuvoje tėvai bet kurį vidutinioką siekia matyti daktaru. Užtat žmonės piktinasi neprofesionaliais specialistais, o ir pats toks vidutiniokas dirbdamas nejaučia jokio malonumo”, – kometuoja patyrusi pedagogė.

Vilniaus jėzuitų gimnazijos direktorius brolis Virgilijus Saulius S.J. taip pat pritaria, kad gimnazijose turėtų mokytis gabiausi ir stipriausi vaikai, o kitiems verčiau rinktis mokyklas su profesija. Tada, anot direktoriaus, sustiprėtų ir profesinis sektorius, jo prestižas.

I.Baranauskienė mano, kad Lietuvoje, kaip ir, tarkime, Vokietijoje ar D.Britanijoje, vaikus į būsimas mokyklas (profesines, koledžus ar universitetus – J.K. past.) derėtų paskirstyti jau po pradinės mokyklos. Mat, kai tėvai žino, kad jau pirmieji ketveri metai gali nulemti jų vaikų ateitį, už juos jaučia daug didesnę atsakomybę: labiau domisi ko ir kaip vaikas mokomas, daugiau padeda jam įtvirtinti išmoktus dalykus, gilinasi į mokyklos bendruomenės reikalus, aktyviau bendradarbiauja su pedagogais, kontroliuoja mokymo turinį, metodus, reikalauja realios, o ne “popierinės” mokymo kokybės. Pačių pradinių mokyklų vadovai  tada irgi priversti daugiau krutėti ir ieškoti pažangių, o ne bet kokių pradinių klasių mokytojų: jei konkrečios mokyklos pradinukai metai iš metų bus nukreipiami tik į profesines mokyklas, tėvai nenorės vesti į jas vaikų ir ieškos pradinių mokyklų, garantuojančių aukštesnę kokybę.

Tokiu būdu ir progimnazijos būtų priverstos sukrusti: jei į jas ateis gerai paruošti pradinukai, bet per ketverius metus bus “numokyti” ir gimnazijos ims dėl to reikšti pretenzijas, prastos progimnazijos nebesurinks mokinių ir bankrutuos.

Žinoma, galima sakyti, kad privačių mokyklų atstovai kritikuoja valstybines bendrojo lavinimo mokyklas dėl kokių nors konkurencinių motyvų. Tačiau ir tarptautiniai mokinių gebėjimų tyrimai patvirtina: situacija Lietuvos mokyklose blogėja – jose nebeliko žinių, kuriomis garsėjo sovietinė lietuviškoji mokykla, o ir kūrybiškumo neatsirado. Tarkime, remiantis naujausiu PISA (Tarptautinis skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų gebėjimų) tyrimu paaiškėjo, kad Lietuvos moksleivių pasiekimai yra žemesni už tarptautinį vidurkį ir gerokai prastesni, palyginti, su anksčiau atliktu tokiu pačiu tyrimu. Beje, sunkiausiai mūsų moksleiviams sekėsi spręsti kūrybiškas matematikos užduotis.

O visą šį negatyvų foną dar geriau atskleidžia pirmą kartą (2009 m.) Lietuvoje atliktas tarptautinis TALIS (Mokymo ir mokymosi) tyrimas, kuriame dalyvavo mokytojai. Remiantis juo mūsų mokykla išsiskiria mokinių bėgimu iš pamokų. Šią bėdą įvardijo net 88,5 proc. apklaustų Lietuvos mokytojų ir tai yra blogiausias rezultatas tarp visų tyrimo dalyvių. Pagal mokinių vėlavimą į mokyklą mūsų šalis yra antra (šią problemą nurodė net 65,2 proc. Lietuvos mokytojų), mus lenkia tik Meksika – 78 proc. Pagaliau, esame trečioje vietoje, pagal moksleivių nusirašinėjimą (38,8 proc.), pagal šį rodiklį Lietuvos moksleivius lenkia tik meksikiečiai (54,1 proc.) ir lenkai (42,3 proc.).

Tiesa, Švietimo ir mokslo ministerija, pristačiusi šį tarptautinį tyrimą, labai greitai ir noriai pamiršo jo neigiamus rezultatus, šaukte šaukiančius pokyčių.

Pilną gimnazijų reitingą su lentelėmis ieškokite popieriniame šios savaitės “Veido” žurnale. Galite nusipirkti ir elektroninę žurnalo versiją.

http://www.veidas.lt/322011