“Veidas” pristato gidą abiturientams ir jų tėvams, svarstantiems, kurią kolegiją verta rinktis.

Paradoksalu, bet Lietuvos kolegijų studentai ir absolventai savo studijomis, jų kokybe patenkinti labiau nei universitetų studentai. Universitetuose jaunuoliai pasigenda praktinių žinių, o kolegijose jų gaunama gana nemažai. Be to, kolegijose santykiai tarp dėstytojų ir studentų šiltesni, bičiuliškesni nei universitetuose. Svarbu ir tai, kad, nemažos dalies darbdavių nuomone, kolegijų studentai daug geriau parengiami konkrečiai darbo vietai ir jau po studijų gali imtis darbo, o universitetų absoventai dar apie metus turi būti mokomi pirmoje darbovietėje.
Kaip paaiškėjo iš “Veido” reitingo partnerės sociologinių tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos sociologinės apklausos (apklausta per tūkstantį darbdavių), geriausiai darbdaviai vertina Vilniaus kolegijos absolventus: net 46,5 proc. jų visiškai patenkinti šios aukštosios mokyklos absolventų parengimu. O iš privačių kolegijų darbdaviai geriausiai vertina Tarptautinės teisės ir verslo aukštosios mokyklos (23,7 proc.) absolventų parengimą.
Daugiausiai darbdavių priekaištų, remiantis sociologine apklausa, sulaukė valstybinė Žemaitijos kolegija – net 19,3 proc. darbdavių nėra linkę pasitikėti šios kolegijos absolventų parengimu, o iš privačių – Kolpingo (30,2 proc.).
Tuo tarpu Kauno technologijos universiteto Taikomosios matematikos katedros docentas, KTU gimnazijos direktorius Bronislovas Burgis nusijuokia girdėdamas darbdavių liaupses kolegijų absolventams bei pačių kolegijų studentų ir absolventų vertinimus, esą studijos kolegijoje kokybiškesnės nei universitete.
“Aš irgi esu darbdavys ir manau, kad kolegijų absolventai geresni darbuotojai nei universitetų absolventai, ir ne tik todėl, kad jie geriau parengti atlikti konkretų darbą, – dėsto B.Burgis. – Iš tikrųjų retas darbdavys pasakys visas tokios nuomonės priežastis. O tiesa ta, kad universitetų absolventai, nors ir baigę labai prastais pažymiais, būna apie save geresnės nuomonės, mažiau lojalūs darbdaviui, o kolegijų absolventai kuklesni, nesiginčija su darbdaviu, klusniai vykdo pavestas užduotis, nesidairo į šonus geresnio pasiūlymo.”
O jaunuoliai, geriausios Lietuvoje gimnazijos direktoriaus nuomone, geriau atsiliepia apie kolegijas todėl, kad yra praradę norą lavintis. “Lietuvoje, kaip ir senojoje Europoje, užaugo nauja karta, kuriai žinios nebėra vertybė. Vieni paveldėjo iš tėvų pakankamą kapitalą ir dėl to yra abejingi sudėtingesnėms studijoms, kiti, galvojantys, kaip užsidirbti duonos su sviestu, atvirai sako: ką čia svaičiojat apie lavinimąsi, ilgas universitetines studijas, kurios ne visuomet garantuoja gerą uždarbį, – greičiau duokit darbo ir duonos”, – didžiosios dalies šiuolaikinės kartos filosofiją atskleidžia patyręs pedagogas.
Pagaliau, pasak B.Burgio, dauguma kolegijų dėstytojų yra ne mokslininkai, o praktikai, gamybininkai. Jie kalba paprastai, aiškiai, “nevargina” studentų moksline retorika, be to, yra dosnūs įvertinimų, mažiau priekabūs ginantis diplominius darbus.
Kita vertus, kaip pastebėjo B.Burgis, ir kai kurie mūsų universitetai gana žemo lygio, net neišlaiko konkurencijos su kolegijomis. Tai, beje, geriausiai paliudija LAMA BPO kasmet skelbiami studentų stojimo į aukštąsias mokyklas rezultatai. Bent keletas kolegijų, pirmiausia Vilniaus kolegija ir Kauno kolegija, pagal studentų pageidavimų ir ypač pageidavimų pirmu noru kiekį lenkia keliolika universitetų.

Studentų mažėja, kolegijų daugėja
Tiek B.Burgis, tiek buvęs Studijų kokybės vertinimo centro (SKVC) direktorius dr. Eugenijus Stumbrys neabejoja, kad nors daugelis kolegijų atlieka joms patikėtą misiją parengti specialistus praktikus, tiek kolegijų, kiek yra šiandien, Lietuvai nereikia. Ir tik laiko klausimas, kada jų sumažėsią, mat jau netrukus dėl demografinės duobės po nepriklausomybės atkūrimo aštuoniolikmečių sumažės apie 14 tūkst. O pridėjus išvažiuojančiuosius studijuoti į užsienį akivaizdu, kad aukštųjų mokyklų laukia jungimasis arba bankrotas.
E.Stumbrio manymu, Lietuvai užtektų penkių šešių universitetų ir maždaug dešimties kolegijų, kitaip tariant, kiekviename regione po vieną. O daugiausia didmiesčiuose esančios specializuotos, šakinės kolegijos turėtų integruotis į didžiąsias.
Vis dėlto Švietimo ir mokslo ministerija, kaip teigia jos Koleginių studijų skyriaus vedėjas Antanas Levickas, bent jau artimiausiais metais nesiims siaurinti kolegijų tinklo. Tolesnė šių aukštųjų mokyklų raida palikta spręsti laisvajai rinkai.
Aukštųjų mokyklų gausa E.Stumbriui primena partinį gyvenimą: iš daugiau kaip pusšimčio politinių partijų, be dviejų klasikinių, gyvybingos vos keletas mažesnių. Panašiai ir su aukštosiomis mokyklomis: vienos visomis išgalėmis orientuojasi į kokybę, kitos stveria visus, kurie tik moka už mokslą, todėl šiaip taip išsilaiko.
Kaip pabrėžia buvęs SKVC direktorius, studijas imituojančios kolegijos į vieną studijų programą priima po 100–150 studentų, bet nei sugeba rasti jiems praktikos vietų, nei pačioje kolegijoje turi modernių imitacinių praktikos centrų. Ypač tai pasakytina apie kolegijas, besiorientuojančias į socialinius mokslus.

Kaip reitingavome kolegijas
Šįkart visas kolegijas rangavome pagal devynis parametrus. Jiems suteikėme skirtingus svorio koeficientus. Svarbiausi parametrai: kolegijų vykdyta užsakomoji konsultacinė, taikomoji mokslo ir / ar meno veikla bei darbo rinkos poreikių tenkinimas. Šiems kriterijams skyrėme po 20 taškų iš šimto.
Privačias kolegijas 2011 m. dar vertinome atskirai nuo valstybinių. Ir nors galutinėje lentelėje privačios kolegijos surinko daugiau taškų nei valstybinės, tai nereiškia, kad jos yra geresnės. Mat privačių kolegijų absoliutieji rodikliai beveik pagal kiekvieną pokriterijį yra gerokai prastesni nei valstybinių. Vis dėlto, jei būtume vertinę privačias kolegijas kartu su valstybinėmis, tuomet pirmųjų balai būtų buvę gerokai mažesni.
Norėtume atkreipti dėmesį į trečiąjį reitingo kriterijų, kuris puikiai iliustruoja, kurios kolegijos geba pritraukti jaunų, modernių dėstytojų, o kurios tik “skolinasi” dėstytojus iš kitų kolegijų. Būsimiems studentams į tai irgi derėtų atsižvelgti, mat vieną semestrą kolegijoje dėstęs puikus samdomas antraeilininkas kitą semestrą gali nebedėstyti. Pagaliau, jei kolegija turi daugiau pagrindiniame darbe dirbančių dėstytojų, vadinasi, ji investuoja į jų kvalifikaciją, o tai jau reiškia didesnę tikimybę, kad tokioje kolegijoje ir studijos kokybiškesnės.
Dar vienas svarbus rodiklis – kolegijų tarptautiškumas. Tiesa, mūsų kolegijose tarptautiniai mainai su užsienio kolegijomis vyksta kol kas daugiau į vieną pusę: mūsų studentų ir dėstytojų į užsienio kolegijas išvažiuoja kur kas daugiau, nei iš ten atvažiuoja.