Priimta LR Konstitucija
Spalio 25-ąją sukanka dvidešimt metų, kai referendumu buvo priimtas pagrindinis Lietuvos įstatymas, nustatantis šalies politinės, teisinės ir ekonominės sistemos pagrindus, – Konstitucija.
Konstitucija buvo rengiama nuo 1990-ųjų rudens. Visuomenė aktyviai svarstė spaudoje paskelbtą jos projektą, o partijos ir atskiri asmenys siūlė savo parengtus alternatyvius projektus. „Jei dabar iš kairės pasidėtume 1922 m. Lietuvos Konstituciją, o iš dešinės – Konstituciją, priimtą 1938 m., tai rastume labai daug bendrumų, – sako vienas įstatymo rengėjų Mykolo Romerio universiteto profesorius Juozas Žilys. – Jei palygintume su Prancūzijos, Italijos, Vokietijos konstitucijomis, irgi rastume panašumų, nes šiame įstatyme įtvirtinti universalūs dalykai.“
Ar J.Žilys, jei Konstituciją reikėtų nuo nulio rašyti šiandien, darytų ką nors kitaip? „Aš asmeniškai pretenzijų šiai Konstitucijai neturiu, nematau joje didesnių konstitucinio reguliavimo klausimų, kurie trukdytų Lietuvos demokratijos raidai ar politiniam bei socialiniam gyvenimui“, – atsako vienas Konstitucijos kūrėjų ir priduria, jog daugelio Konstitucijos pataisų siūlytojai jo neįtikina, kad pakeitus kurį nors įstatymo straipsnį kas nors iš esmės pasikeistų.
Priminsime, kad nuo dabartinės Konstitucijos įsigaliojimo buvo pakeisti septyni straipsniai. Didžioji dalis pataisų susijusios su Lietuvos įstojimu į ES.

Pirmieji Seimo rinkimai
1992 m. spalio 25 d. įvyko pirmieji nepriklausomos Lietuvos Seimo rinkimai, kuriuos laimėjo Algirdo Brazausko vadovaujama buvusi Lietuvos komunistų partija, persivadinusi į Lietuvos demokratinę darbo partiją (LDDP). Rinkimus ji laimėjo milžiniška persvara. Pirmuoju Seimo pirmininku išrinktas A.Brazauskas, vėliau, kai jis buvo išrinktas LR prezidentu, šias pareigas perėmė Česlovas Juršėnas.
Kaip teigia ekonomistas Raimondas Kuodis, Lietuvos gyventojai per 1992 m. Seimo rinkimus į valdžią sugrąžino daug komunistinės nomenklatūros atstovų, dėl ūkio griūties ir infliacijos kaltinusių „ūkininkauti nemokantį Sąjūdį“, o taip pasielgė iš esmės todėl, kad nesuprato giliau slypinčių ūkio krizės priežasčių. Balsuoti už LDDP skatino ir su Sąjūdžiu sietos, bet nepasiteisinusios greito Lietuvos suklestėjimo bei žmonių gerovės kilimo viltys. Šį rudenį, praėjus dvidešimčiai metų, valdančiąją daugumą greičiausiai vėl formuos buvusi LDDP – dabartinė Lietuvos socialdemokratų partija.

Perėjimas prie rinkos ekonomikos
1992-ieji į istoriją įėjo ir kaip lūžio metai Lietuvai pereinant iš komandinės sovietinio tipo ekonomikos į grįstą rinkos santykiais. „Tais metais iš esmės vyko pagrindiniai procesai pereinant prie liberalios rinkos: sumažėjo kainų reguliavimas, leista laisva prekyba ne tik šalies viduje, bet ir su išore, liautasi reguliuoti atlyginimus, bankų palūkanų normas ir kt.“, – apžvelgia ekonomistas prof. Jonas Čičinskas.
Pasak Lietuvos banko valdybos nario Raimondo Kuodžio, „žengti tokiu neišvaikščiotu keliu, neturėjus galimybės išžvalgyti jame laukiančių įkalnių ir nuokalnių, mažai tegalint pasiremti tuo keliu nepalyginti toliau pažengusių šalių patirtimi ir velkant buvusios komunistinės sistemos praeities naštą, nebuvo paprasta“. Išskirtinė infliacija (1992 m. ji siekė net 1163 proc.), milžiniškas ūkio nuosmukis, ištisų gamyklų griūtys, kurių nepadėjo išvengti net Vyriausybės parama, – rinkos ekonomikos gimimas šaliai buvo itin skausmingas.
„Padėtis buvo nepalyginti sunkesnė nei per pastarąją krizę, – priduria J.Čičinskas. – Tačiau reikia pripažinti, kad kitose šalyse – Gruzijoje, Moldovoje, Ukrainoje ar toje pačioje Rusijoje šie procesai buvo dar skausmingesni. Lietuvoje žymus gyvenimo gerovės smukimas buvo juntamas maždaug ketverius metus, po to padėtis ėmė gerėti, o kitur buvo dar prasčiau.“

Įkurtos reikšmingiausios šių dienų įmonės
1992-ieji tapo lietuvių verslumo atgimimo metais: tai buvo laikas, kai spekuliantai (šis žodis tada turėjo neigiamą atspalvį) galėjo išlįsti iš pogrindžio, kai klestėjo Gariūnai ir prekyba metalais, kuriuos patys apsukriausi lietuviai iš gamyklų Rusijoje ištisais vagonais gabeno į Vakarus, ir masiškai ėmė kurtis naujos įmonės. Kaip „Lietuvos verslo istorijoje“ rašo buvęs „Veido“ vyr. redaktorius Liudvikas Gadeikis, pirmieji verslininkai, nepaisant neigiamo praeities šleifo ir didžiulės rizikos, stulbinamai greitai keitė ekonominį Lietuvos peizažą: „Staiga radosi sluoksnelis labai turtingų (to meto masteliais) žmonių. Kas sugebėjo suvaldyti chaotiško žaidimo be taisyklių riziką – tas ir šiandien verslauja.“
Būtent 1992-aisiais veiklą pradėjo dauguma reikšmingiausių šių dienų Lietuvos verslo įmonių, tarp jų – didžiausią prekybos tinklą valdanti „VP grupė“, kurios pagrindinis akcininkas Nerijus Numavičius tapo turtingiausiu Lietuvos žmogumi. Veiklos dvidešimtmetį šiemet taip pat švenčia prekybos tinklas „Iki“,  koncernas „MG Baltic“, bendrovės „Penki kontinentai“, „Senukai“, „Megrame“, Šiaulių bankas, Medicinos bankas ir daugelis kitų šiandien gerai žinomų įmonių.

Atkurta Lietuvos pinigų sistema
2012-aisiais minimos Lietuvos nacionalinės pinigų sistemos atkūrimo dvidešimtosios metinės. 1992 m. spalio 1 d. vienintele atsiskaitymo priemone šalyje tapo talonai su įvairių gyvūnų atvaizdais (vadinti “vagnorkėmis”), o sovietiniai rubliai išimti iš apyvartos. Tai buvo laikini, dėl prastos kokybės dažnai padirbinėjami pinigai, kurie galiojo iki 1993 m. vidurio, kol buvo įvestas litas. Tuo metu į litus jie buvo keičiami santykiu 1 litas už 100 talonų. Iš viso išleistos trys talonų laidos – 1991, 1992 ir 1993 m., juos kūrė žinomi dailininkai, piniguose vaizdavę daugiausia Lietuvos miškų paukščius ir žvėris. Talonai galiojo tik Lietuvoje.
Kaip sako 1992 m. premjero pareigas ėjęs Aleksandras Abišala, nors to meto spauda kritikavo esą stabdomą lito įvedimą, laikinieji talonai puikiai atliko pereinamojo laikotarpio pinigų funkciją ir padėjo pasirengti lito paleidimui į apyvartą, mat baimintasi staigaus lito nuvertėjimo.
Ruošiantis lito įvedimui 1992 m. Lietuvoje, valstybinėje monetų kalykloje, iš Anglijos atsivežus specialius pinigų spaustuvus, pradėtos kalti 1, 2 ir 5 lietuviškų centų monetos. Iki tol metaliniai litai ir centai buvo kaldinami Anglijoje.

LR piliečio pasas
Šiemet dvidešimtmetį švenčia ir lietuviškas pasas, 1992-aisiais pakeitęs penkių rūšių SSRS pasus. Kaip 1992-ųjų kovą rašė „Lietuvos rytas“, žalią šviesą LR piliečio pasui uždegė Jungtinių Tautų statistikos taryba Niujorke, Lietuvos valstybei suteikdama tarptautinį kodą LTU. Tai buvo būtina sąlyga, leidžianti išduoti ilgalaikį lietuvišką pasą.
Pirmuosius pasus, kurie buvo išduodami tuomečiame Lietuvos VRM pasų skyriuje, gaudavo vos po keletą gyventojų per dieną, skyriuje susidarydavo didžiulė žmonių apgultis. Beje, pirmoji lietuvišką pasą gavo tuometė sporto pažiba, 1988 m. Kalgario žiemos olimpinių žaidynių aukso ir bronzos medalių laimėtoja slidininkė Vida Vencienė. „Sužinojusi stebėjausi – juk ir šalies vadovybė tuomet važinėjo į užsienį, tad maniau, kad pirmuosius pasus turėjo gauti valstybės vadovai, nebent jie keliaudavo su diplomatiniais pasais. Prisimenu, kad buvau labai pakylėta. O ypač nenusakomas jausmas apėmė, kai likus keturiems mėnesiams iki 1992 m. žiemos olimpiados sužinojome, kad dalyvausime joje jau su Lietuvos vėliava“, – šiandien prisimena V.Vencienė.
Per dvidešimtmetį lietuviškas pasas daug kartų keitėsi, kol tapo moderniu, aukščiausius standartus atitinkančiu dokumentu, bet jį žadama tobulinti ir toliau. Per dvidešimt metų buvo išduota 6,69 mln. pasų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.