Gerai, kad šiemet Seimo rinkimai. Labai gerai, kad mes nebesame nei Rusija, nei Baltarusija ir todėl galime tikėtis, jog metų gale turėsime naują Seimo daugumą ir naują Vyriausybę. Net jei toji dauguma nebus stabilesnė nei šio Seimo dauguma, o Vyriausybė nebus progresyvesnė už Andriaus Kubiliaus Vyriausybę, politinė kaita – pozityvus dalykas, nes ragina kritiškai įvertinti, kas yra nuveikta, ir bandyti pateikti prognozes, ką gero gali nuveikti tie, kurie perims tolesnio veikimo vairą.
Virdžinijos 1776 m. Konstitucijos komisijos narys Benjaminas Franklinas, diskutuodamas dėl politikų kadencijų trukmės, sakė: „Laisvose šalyse vadovai yra tarnai, o piliečiai – jų šeimininkai. Todėl pasibaigus nustatytam laikui pirmųjų grįžimas pas antruosius iš tikrųjų yra ne pažeminimas, o jų paaukštinimas.“ Taigi nueinantieji turėtų džiaugtis. Kartu ir mes.
Kadangi nei politikoje, nei ekonomikoje stebuklų nebūna, tiek A.Kubiliaus, tiek naujos Vyriausybės iššūkiai tie patys – emigracijos stabdymas, „Sodros“ bankrotas, nedarbas, nuolatinis viešųjų finansų deficitas. Prie šių iššūkių prisideda dar ir naujas – didelė ir brangi valstybės skola, kurios aptarnavimas kasmet pradės kainuoti kelis milijardus. Šių problemų sprendimai seniai žinomi – investicijų, ekonomikos augimo skatinimas, viešojo sektoriaus mažinimas ir efektyvinimas. Šiose srityse A.Kubiliaus Vyriausybė patyrė fiasko. Ir savo paskutiniais metais planuodama biudžetą tai pripažino sprendimu įvesti naujus mokesčius ir tiesiog mechaniniu viešojo sektoriaus įvairių sričių išlaidų mažinimu 4–5 proc.
Mechaninis mažinimas rodo, kad A.Kubiliaus Vyriausybė neturi jokių prioritetų, nesupranta, kad jos atsakomybė yra socialinė inžinerija, kuri valstybės finansų ir ekonomine politika mus skatina žengti progreso keliu. Tikrasis A.Kubiliaus darbo rezultatas – valstybės skolos ir BVP santykis 2007 m. buvo 16,8 proc., o 2012 m. sieks apie 50 proc. Žinant šios proporcijos dinamiką tampa aišku, kodėl A.Kubilių giria užsieniečiai ir bankininkai. Tiesiog duoda gerai uždirbti.
Skolos – mūsų politikų skaniausias maistas, nuo stalo nubyra ir mums visiems. Bet vis vien nesame patenkinti. Baisu dėl ateities. Ateis skolų grąžinimo laikas. O kas tada? O tada Graikija. Tik be Viduržemio jūros, puikaus klimato, 300 giedrų dienų per metus, alyvuogių aliejaus ir gardaus vyno. Bus daug niūriau. Jei ir toliau skolinsimės pravalgymui, o ne ekonomikos skatinimui, iš uždaro rato niekada neišsiveršime. O A.Kubiliaus katalikiška filosofija, kad pirmiausia reikia pasirūpinti tėvais ir jų pensijomis, tėra nauja politinė priešrinkiminė demagogija. Tėvais ir pensijomis bus pasirūpinta tik tada, jei tas pensijas bus kam uždirbti.
Lietuvių pervedami iš užsienio pinigai jau viršijo užsienio investicijas. Per praėjusių metų pirmuosius tris ketvirčius tiesioginės užsienio investicijos siekė 2,7 mlrd. Lt, o privačių asmenų iš užsienio pervedamos sumos siekė 3 mlrd. Lt. Taigi eksportavę savo pagrindinį resursą – piliečius, sulaukėme ir investicijų, tik ne tokių, kokių tikėjomės. Ir toms investicijoms perskirstyti politikų nereikia.
Ko galime tikėtis iš naujai į valdžią ateinančių politikų? Kas tie ateinantieji? Socialdemokratai, Artūras Zuokas, Viktoras Uspaskichas. Jie trejus A.Kubiliaus Vyriausybės veiklos metus šiltai prasėdėjo opozicijos užpečkyje, dažnai net nesiteikdami sureaguoti į pozicijos sprendimus, o apie alternatyvius pasiūlymus ar bendrą įdėjų generavimą net nepatogu klausti. Kaip trejus metus miegojus reikės pradėti bėgti sprintą? Ar nesutrūks raiščiai?
Tiesą sakant, jei veiks taip „paprastai“ kaip A.Kubiliaus Vyriausybė, tai visada atsargoje turi naujų kalėdinių naktinių mokesčių. Takas jau pramintas. Dar bus galima pridėti aimanavimą, kaip viską blogai padarė A.Kubilius. Žodžiu, nedaug vilties, kad 2012 m. pamatysime ką nors naujo.
Ekonomizmo smerkimas, nuskambėjęs per pirmąjį prezidentės Dalios Grybauskaitės metinį pranešimą, taip ir numirė. A.Kubiliaus Vyriausybės darbas įrodė, kad ekonomizmo sąlygomis jokių rimtų ir ilgalaikių sprendimų nėra. Yra „paprasčiausi“ sprendimai kelti PVM ir kitus mokesčius. Ir taip kasmet.
Niekas nenori žengti atgal, visi nori į priekį. Bet civilizacijos istorijoje dažnai nutinka taip, kad prieš žengiant į priekį reikia gerokai stabtelėti ar net tenka žengti atgal. Su tokiu ekonominiu žengimu atgal susidūrėme 1990 m. paskelbę savo nepriklausomybę ir baigę gyvenimą byrančioje sovietų imperijoje. Bet susikūrėme galimybę sparčiau judėti į priekį. Ir judėjome septynmyliais žingsniais net du dešimtmečius. Paradoksas, bet šiandien lietuviai jaučia nostalgiją sovietmečiui ir mano esą nelaimingiausi pasaulyje, nors niekada negyveno taip pasiturimai ir laisvai kaip šiandien. Bet visko norime tiek pat, kiek turi vokiečiai ar prancūzai. Ir dar labiau norime stabilumo, ateities užtikrintumo.
Vis dėlto ar galime turėti viltį, kad pajudėsime norima linkme? Tapsime turtingesni, laisvesni, laimingesni, labiau patenkinti savo viešąja erdve, šalies administravimo kokybe? Ar galima tikėtis, kad mūsų politikoje atsiras žmonių, kurie gali mus nuvesti į tokį geresnį gyvenimą?
Lietuvoje beveik neliko politikos, liko tik partiniai funkcionieriai. Valstybė, valdoma politinių partijų funkcionierių, o ne politikų, ir negali turėti jokios strategijos. Partijos, jose nelikus stiprių ir talentingų lyderių, save tapatina ne su valstybės strategija, o su savo asmenine strategija per kitus rinkimus pralįsti į valdžią.
Štai ir vienas ciniškiausių politikų, nors ir talentingas, A.Zuokas prisipažįsta, kad politikoje reikia ieškoti naujų sprendimų. Pats pradėjęs savo politinę karjerą ant nekilnojamojo turto burbulo pūtimo neribotų finansinių resursų, dabar ieško sprendimų, kaip optimizuoti miesto darželius ir mokyklas, užkirsti kelią automobilių statymui neleistinose vietose. Ir randa. Kuo A.Zuokas skiriasi nuo A.Kubiliaus? Tuo, kad vienas turi, o kitas neturi galimybės kelti mokesčius. Vienam tenka ieškoti efektyvių ir veiklą optimizuojančių sprendimų, kitas mato galimybę nuolat lįsti į mokesčių mokėtojų kišenes.
Viešųjų finansų deficitas gali iškelti į valdžios Olimpą asmenis, kurie bus atsakingesni ir kūrybingesni. Gyvename politinių pasikeitimų laikmečiu. Išlaidavimo ir skolinimosi pravalgymui politiką turi pakeisti kita – nestandartinių sprendimų, efektyvinimo, geros vadybos ir administravimo politika.
Beje, Lietuvai nereikėtų piešti apokalipsės dėl kasdien emigruojančių piliečių. Estų ir dabar tik 1,2 mln., bet jie tvarkosi kone geriausiai Europoje.

Algimantas Šindeikis