Dešimtąjį gimtadienį švęsiantis ir sparčiai besiplečiantis Europos šalių kino forumas “Scanorama” vis labiau tolsta nuo savo pagrindinės krypties. Intriguojančioje ekskursijoje per Europą ryškiausiai dominuos šiemet Kanų ir Berlyno kino festivalių apdovanoti filmai su dvejais ypatingais perliukais iš Venecijos ir Toronto.

Spalvingą kino rudenį renginys “Scanorama” praturtins nepamirštamais klasikiniais kūriniais ir net trimis talentingų debiutantų iš 2011 m. San Sebastjano kino festivalio programos “Nauji režisieriai” filmais. Būtent iš šios Baskų krašte pašventintos trijulės “Scanorama” išsirinko jubiliejinės atidarymo ceremonijos filmą – minimalistinę komedijinę dramą “Bet kuriuo keliu” iš Islandijos. Ankstesniais metais pirmojo filmo laurus “Scanorama” dažniausiai rezervuodavo garsesnių režisierių arba ypatingiau apdovanotiems kūriniams (Larso von Triero “Melancholija”, “Manderlis”, “Dogvilis”, Jano Troellio “Amžinos akimirkos”, Hanso Petterio Molando “Savaip sąžiningas žmogus”, Bardo Breieno “Negatyvaus mąstymo menas”), tad šių metų sprendimas skamba netikėtai, drąsiai ir naudingai pačiam filmui. Bet kuriuo kitu būdu jis niekaip nesurinktų tokios gausios auditorijos.
Programoje nusimato pakankamai daug aukštyn kojom apversiančių lietuviškų premjerų, bet joms skiriama mažiausiai dėmesio – Marato Sargisiano, Linos Lužytės, Jokūbo Viliaus Tūro, Oksanos Burajos šviežiausi ir su nekantrumu laukiami filmai Vilniuje bus parodyti tik po vieną vienintelį kartą. Nacionalinio kino naujienų medžiotojams patartina neprarasti budrumo ir laiku įsigyti bilietus. Kai pasklis pirmieji atsiliepimai, tada jau bus per vėlu.

Karščiausia pagalvė
Daugiausiai geriausio laiko seansų suprantamai gavo stambiausios “Scanoramos” akvariumo žuvys, kurias sužvejoti ir pamatyti rekomenduos beveik visi patarėjai. Tačiau austras Michaelis Haneke (“Meilė”), rumunas Cristianas Mungiu (“Už kalvų”) ir prancūzas Jacquesas Audiardas (“Kaulai ir rūdys”) turės problemų pildydami pernelyg aukštai užkeltus ažiotažinius minios lūkesčius. Šventoji Kanų festivalio trijulė labiausiai reguliuos renginio lankomumą, bet norėtųsi, kad iškovotais auksininiais medaliais ir kritikų liaupsėmis apakinti žiūrovai nenusigręžtų nuo kitų tylesnių, bevardžių ir mažiau linksniuojamų filmų, kurių meninė kokybė ir išliekamoji vertė niekuo nenusileidžia, o galbūt netgi aplenkia tuos gigantiškus autoritetus.
Taip, iš tiesų, “Meilę” būtina pamatyti. Neabejotina, kad tai bus karščiausias jubiliejinės “Scanoramos” bilietas. Sukrečianti, pribloškiančiai liūdna, skausmingai tikroviška ir nepriekaištingai suvaidinta M.Haneke drama apie agoniją po ligos, mirties neišvengiamumą ir vieno partnerio bekompromisinį pasiaukojimą tikriausiai susižers bent 5-7 nominacijas “Oscarui”, bet “Meilė” tikrai nėra pats geriausias pripažinto austrų režisieriaus provokatoriaus filmas (jam toli iki “Balto kaspino”, “Paslėpta” ir net “Pianistės”). Kanų festivalis stipriai pervertino “Meilę” su “Auksine palmės šakele”. Kad ir kas benutiktų, “Scanoramos” teritorija yra pati teisingiausia vieta šio filmo lietuviškai premjerai, nes būtent Europos šalių kino forumas pernai parodė niekam nežinomo islandų režisieriaus Runaro Runnarsono dramą “Vulkanas”, kurios esminė siužetinė linija yra lyg du vandens lašai panaši į originalumu nepasižyminčią ir kitų idėjas kopijuojančią “Meilę”. Būtų ypač įdomu išgirsti abu filmus pamačiusių žiūrovų diskusiją, nes Kanuose ši tema kažkodėl liko nepaliesta ir sąmoningai užtildyta.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.