Savaitraštis “Veidas” jau devintą kartą pristato gimnazijų ir vidurinių mokyklų reitingą. Šįmet mokyklos ranguotos pagal naują metodiką, bet nauji kriterijai lyderių nepakeitė.

Saulius Jurkevičius (Vilniaus licėjus), doc. Bronislovas Burgis (Kauno technologijos universiteto gimnazija), Artūras Sederevičius SJ (Vilniaus jėzuitų gimnazija), Edmundas Grigaliūnas (Vilniaus Žirmūnų gimnazija) ir Valdemaras Kaupinis (Vilniaus M.Biržiškos gimnazija) – tai penkių geriausių šalies gimnazijų vadovai. Tiesa, sąrašą derėtų pratęsti dar keliasdešimčia ar bent keliolika pavardžių, nes šios penkios gimnazijos turi išskirtinę teisę rengti egzaminus ir atsirinkti geriausius ir gabiausius savo miesto ar visos Lietuvos vaikus.
Dar keliolika kitų gimnazijų dirba su ta “žaliava”, kuri auga jų kieme, bet pasiekia puikių rezultatų: Raimondas Dambrauskas (Panevėžio J.Balčikonio gimnazija), Vilija Prižgintienė (Klaipėdos “Ąžuolyno” gimnazija), Vytautas Gylys (Kauno J.Jablonskio gimnazija), Vilija Klimavičienė (Vilniaus “Gabijos” gimnazija), Antanas Doniela (Panevėžio 5-oji vidurinė mokykla)…
Taigi kas sieja visus šiuos direktorius ir jų gimnazijas, kaip jiems pavyko pasiekti tokių rezultatų bei juos išlaikyti? Ir, priešingai, kodėl daugiau kaip dviejuose šimtuose gimnazijų bei bendrojo lavinimo mokyklų nėra nė vieno vaiko, kuris gebėtų bent už vieną valstybinį brandos egzaminą surinkti nuo 90 iki 100 balų? Ar tai reiškia, kad daugiau kaip pusėje Lietuvos negimsta talentingų bei darbščių vaikų, o gal šių mokyklų direktoriai ir mokytojai vadovaujasi ydinga ugdymo filosofija?
“Mokyklos sėkmę lemia trys veiksniai: pirmiausia išprusęs, švietimo vadybos naujoves išmanantis ir jas pritaikyti gebantis direktorius, antra, stiprūs ir naujiems metodams imlūs mokytojai, trečia, patys vaikai ir jų gyvenamoji aplinka. Tiek S.Jurkevičius, tiek B.Burgis, tiek kiti geriausių rezultatų pasiekiančių gimnazijų direktoriai visų pirma yra labai reiklūs sau, apsiskaitę, nuolat ir viskuo besidomintys, besigilinantys ir į naujas mokymo metodikas, ir į mokyklų vadybą, turintys aiškų tikslą, matantys mokyklos viziją ir to siekiantys, – vardija istorijos vadovėlio su S.Jurkevičiumi bendraautoris, istorikas, žurnalistas ir žiniasklaidos vadybininkas Kęstutis Petrauskis. – Visi jie yra lyderiai, kurie supranta, kad mokyklai į priekį padės žengti tik patys geriausi mokytojai – mokytojai lyderiai, todėl tokius, panašius į save, ir telkia.”
Štai naujasis Vilniaus jėzuitų gimnazijos vadovas A.Sederevičius taip ir sako: “Manau, aš, kaip direktorius, esu mažiausiai prisidėjęs prie mokyklos sėkmės. Iš tikrųjų, jei viskas gerai gimnazijoje – girk mokytojus, jei blogai – peik save.”

Kuo vadovas reiklesnis sau, tuo geresni gimnazistų pasiekimai

“Saulių pažįstu daugiau kaip du dešimtmečius, jis labai darbštus, atkaklus, griežtas kirstukas, kuris žino, ko siekia, bet kartu leidžia mokyklos bendruomenei pasireikšti”, – dėsto Vilniaus licėjaus vadovo bendramokslis, nūnai Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) kancleris Dainius Numgaudis.
Aštuoniolika metų licėjui vadovaujantis eruditas S.Jurkevičius sukūrė laisvą, demokratišką, “džiazuojančią” atmosferą: čia nėra jokių skambučių, skelbiančių pamokos pradžią, nes gimnazistai pasiekę tokį sąmoningumo lygį, kad patys žino, kada ateiti į pamoką ir kada prasidės kita pamoka. Čia nėra ir per pertraukas budinčių ar rūkalius gaudančių mokytojų, nes per pertraukas vieni licėjininkai žaidžia stalo tenisą koridoriuose, kiti likę su mokytoju gilinasi į ką tik pasibaigusios pamokos užduotis ar rengiasi būsimai pamokai, be to, čia niekas nenusirašinėja.
Panašūs, pasak D.Numgaudžio, ir kiti “Veido” geriausiomis įvardytų gimnazijų vadovai bei jų komandos: KTU gimnazijai irgi vadovauja netrafaretinio mąstymo, “džiazuojantis” direktorius, kurio komanda, nuolat besivaržydama su licėjumi, katra mokykla geresnė, pasiekia vis įspūdingesnių rezultatų. Beje, doc. B.Burgis prieš 23 metus ir buvo idėjos steigti universitetinę gimnaziją, kokios veikia prie geriausių Jungtinės Karalystės universitetų, sumanytojas.
Teologijos bakalauro studijas Kauno kunigų seminarijoje bei mokyklų vadybos magistro studijas JAV baigęs A.Sederevičius SJ dar tik apie pusmetį vadovauja Vilniaus jėzuitų gimnazijai (VJG), bet, kaip ir jo pirmtakas brolis V.Saulius SJ, remiasi brolių jėzuitų švietimo ir dvasingumo filosofija ir mokyklos sėkmės siekia išlaikydamas artimus bendruomenės santykius. Beje, A.Sederevičius SJ, prieš išvykdamas studijuoti į JAV, buvo Kauno jėzuitų gimnazijos kapelionas ir tai jam padeda jau vadovaujant gimnazijai geriau suprasti, kas jaudina moksleivius bei mokytojus. O pedagogai direktoriaus kabinetą net vadina “atviromis durimis”, mat jis niekad jų neuždaro: kiekvienas mokytojas ar gimnazistas gali įlėkti ir pasikalbėti su direktoriumi. Kaip šmaikštauja VJG direktoriaus pavaduotoja Rasa Jurkuvėnienė, mokytojai direktoriaus kabinete išlieja visas susikaupusias emocijas, todėl nebėra noro ir reikalo kelti tono per pamokas.
Žirmūnų gimnazijos direktorius E.Grigaliūnas – stiprus mokyklų vadybininkas, sutelkęs itin reiklią pedagogų komandą; Vilniaus M.Biržiškos gimnazijos vadovas V.Kaupinis, iki 1997 m. ėjęs Vilniaus miesto švietimo skyriaus vedėjo pareigas, pereinamuoju laikotarpiu politikų spaustas ir išbandytas “ugnimi bei vandeniu”, išlaikė ir dar sustiprino mokyklos bendruomenę bei jos laimėjimus.
Kita vertus, nors šių penkių gimnazijų direktoriai, Vilniaus, Kauno bendruomenių akimis, ir yra labai įtakingi, o jų vadovaujamos mokyklos tapusios švietimo madų diktuotojomis, vis dėlto geriausių regioninių, provincijos mokyklų vadovai savo regionuose yra įtakingesni nei vilniškiai ir kauniškiai. “Matyt, nesuklysiu sakydamas, kad Panevėžio J.Balčikonio gimnazijos direktorius R.Dambrauskas pagal įtaką ir svarbą yra ketvirtas penktas žmogus savo mieste, o vietos politikai visada išklauso ir dažnai įsiklauso į jo žodžius. Vilniuje, Kaune taip nėra”, – neabejoja D.Numgaudis, beje, iki ateidamas į ministeriją pats vadovavęs dabartinei sostinės S.Daukanto gimnazijai.
Taigi, nors sostinės bei Kauno stipriausių gimnazijų reikšmė miesto gyventojams didžiulė, tarp vietos politikų, savivaldybininkų, kurie ir yra daugumos gimnazijų steigėjai, juntamas antagonizmas. Ne vienos geriausios Vilniaus, Kauno gimnazijos vadovas yra tarsi rakštis tiek vietos, tiek centrinės valdžios politikams, nes kietai rėžia tai, ką kuklių rezultatų pasiekiančių gimnazijų vadovai nebent anoniminiuose interneto komentaruose rašinėja. Nė vienas geriausios gimnazijos direktorius nedreba, kad dėl tokio savo nepaklusnumo gali netekti posto.
B.Burgis neslepia, kad jo kėdė gerokai susvyravo, kai vieno įtakingo koncerno vadovai ėmė spausti be konkurso priimti jų atžalas. “Parodžiau duris ir sulaukiau pasekmių, bet aš nebijau: viena vertus, esu matematikas, docentas, žurnalistas, antra vertus, netrukus ir pensija. O svarbiausia, kad mane palaiko šeima – net devyni žmonės, taigi jaučiuosiu nenugalimas, tarsi nemirtingasis, turintis devynis gyvenimus, – ironizuoja KTUG direktorius. – Žinau viena, kad jei nenori sužlugdyti gero projekto – gimnazijos, privalai visiems panašiems mėgintojams spausti pasakyti: “ne”, priešingu atveju mokykla neteks patrauklumo.”
Pasak pašnekovo, tai kainuoja nemažai sveikatos. “Dėl patiriamos įtampos jau penkiskart esu patekęs į reanimaciją. Bet esu sibirietis, tremtinys, labai gajus, – vėl su lengva ironija prabyla B.Burgis ir galiausiai rimtai užbaigia: – Bet džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad taip pat elgiasi ir kolega S.Jurkevičius.”
Dar vienas elito traukos centras – Vilniaus jėzuitų gimnazija. Joje, kaip sakė R.Jurkuvėnienė ir kaip skelbiama gimnazijos svetainėje, rėmėjų vaikams rezervuojama keletas vietų, tačiau jie irgi turi laikyti bendrą egzaminą, o jo rezultatas negali būti žemesnis, nei nustatyta priėmimo taisyklėse. Ir visiškai nesvarbu, kas būtų tas rėmėjas ir kokia suma jis ketintų remti.
Stojantieji, pasak A.Sederevičiaus SJ, neturėtų tikėti ir gundytis plūstančiais repetitorių siūlymais parengti stojamiesiems į šią gimnaziją. “Mūsų užduočių nežino niekas, išskyrus mane, nes jas rengia visai ne mūsų gimnazijos mokytojai. O ir pavaduotojos užduotis gauna voke tik egzamino dieną”, – pabrėžia VJG vadovas.
Beje, nors gimstamumas mažėja, pretenduojančiųjų mokytis stipriausiose šalies mokyklose daugėja, be to, į jas patekti reikia vis daugiau pastangų, nes konkursai vis didesni: į kai kurias geriausias gimnazijas priimama turint ne mažesnį nei 9–9,2 balo pažymių vidurkį.

Standartinių mokyklų mokytojai nepastebi gabiausių

Neįstojusieji į geriausias gimnazijas, o ir silpnųjų gimnazijų vadovai bei pedagogai, girdėdami palankius atsiliepimus apie geriausių rezultatų pasiekiančias gimnazijas, neretai mesteli, girdi, bepigu kolegoms dirbti, kai per stojimo atrankas nusigraibo grietinėlę – gabiausius, o kiti turi dirbti su tais, kurie lieka. Suprask, netalentingi ir beviltiški.
“Oi, tokie argumentai tikrai nieko verti, – įstikinęs D.Numgaudis. – Su gabiais, smalsiais vaikais dirbti nėra paprasta, jie nepalyginti reiklesni sau, pedagogams ir šių taikomiems mokymo metodams, žinioms.”
“Lengviausia dirbti su vidutinių gabumų vaikais, – pabrėžia Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro psichologė dr. Aida Šimelionienė. – Beje, šiandieninės mokyklinės ugdymo programos pritaikytos vidutinių gabumų vaikams. O aukštesnių intelektinių gabumų mokiniams jos netinka.”
S.Jurkevičiaus ir B.Burgio nuomonė dar kategoriškesnė: bendrojo lavinimo mokyklų programos orientuotos jau net nebe į vidutiniokus, o į atsiliekančiuosius. Mokiniams nesistengiama suteikti išsamių žinių – jie tik rengiami sėkmingai išlaikyti egzaminus. R.Jurkuvėnienė priduria, kad ypač skurdūs dvyliktokų mokslai: jų akiplotyje – tik egzaminai.
Ką jau kalbėti apie tai, kad vyresniųjų klasių mokiniai tik keleto dalykų mokosi visu krūviu ar sustiprintai, o kitų disciplinų – vadinamuoju B lygiu. A.Sederevičius SJ įsitikinęs, jog B lygis yra ne kas kita, kaip mokymo simuliavimas bei dykinėjimas, ir svarsto, kad verčiau jau tas laikas būtų skirtas jaunuolio socialiniams gebėjimams lavinti bei savęs pažinimui skatinti, nes dabar kai kurie jaunuoliai nesugeba atlikti elementarių buities darbų.
Geriausiose šalies mokyklose gabiausi iš geriausiųjų paprastai neišskiriami, bet talentingiausiems ir siekiantiesiems žinių mokytojai sukuria papildomų galimybių gilintis į patinkančią sritį. B.Burgis skaičiuoja, kad jo vadovaujamoje gimnazijoje itin gabūs yra dešimt vaikų, o A.Sederevičius SJ sako, jog Jėzuitų gimnazijoje aukščiausi intelektiniai gebėjimai konstatuojami keturiems penkiems kiekvienų metų gimnazistams.
O štai standartinėse bendrojo lavinimo mokyklose, pasak psichologės A.Šimelionienės, retas mokytojas skiria ir supranta, kuris vaikas yra iš tiesų gabus. Mat paprastai manoma, kad gabūs – tik gerai besimokantys vaikai, bet iš tikrųjų taip nėra. Gerai besimokantis vaikas, pasak psichologės, dažnai neturi nieko bendro su gabaus vaiko sąvoka. Psichologai gabiais vaikais laiko tuos, kurių aukšti intelektiniai gebėjimai. “Atlikę vaikų intelekto testus dažnai pastebime, kad gabieji visiškai neblizga savo teorinėmis žiniomis, nors ir yra labai intelektualūs, kūrybingi. Ir, priešingai, vidutinių gabumų vaikai, vadinamieji kalikai, daro įspūdį savo žiniomis”, – dėsto A.Šimelionienė.
Kodėl taip nutinka? Pasirodo, mokytojai nesugeba pastebėti, o ir dirbti su psichologų per specialius testus išaiškintais gabiais vaikais, ir gabieji nusimoko. “Vieni gabieji suvokia savo išskirtinius gebėjimus ir pamatę, kad jiems, palyginti su bendraamžiais, nereikia tiek daug mokytis, pasijunta žvaigždėmis, liaujasi mokęsi ir neišnaudoja turėto savo gebėjimų potencialo, kiti iš viso nesuvokia savo išskirtinumo”, – aiškina psichologė.
Štai profesorė Joan Freeman, dirbanti su gabiais vaikais, viename naujausių savo tyrimų priėjo prie mokslinės išvados, kad mokytojai pastebi tik pusės gabiausių vaikų gebėjimus, o kiti taip ir lieka neatskleisti. Taigi gabiausi vaikai gali būti netgi trejetukininkai ar iš viso nebaigti mokyklos dėl aptingimo ir nuobodulio.
Mūsų pokalbininkės A.Šimelionienės apginta disertacija kaip tik ir vadinosi “Intelektualiai gabių vaikų pasiekimo veiksniai”. Mokslininkė iš viso tyrė 329 vaikus, iš kurių atrinko 54 labai aukštų intelektinių gebėjimų ir intelektualiai gabius vaikus. Bet štai paaiškėjo, kad šie standartinėse mokyklose mokytojų mokomi vaikai, laikydami egzaminus, niekuo neišsiskyrė iš savo bendramokslių.
Pašnekovė pacitavo net keletą užsienio kolegų tyrimų, kuriuose teigiama, kad kuo aukštesnis vaiko intelektas, tuo daugiau laiko mokykloje jis praleidžia tuščiai. O jei vaiko IQ siekia 160 balų, jam iš viso žalinga eiti į mokyklą, nes vaiko gebėjimai pradeda tik menkėti. Tokio aukšto intelekto vaikas turi būti mokomas individualiai.
Taigi gabiausiems vaikams mokyti, pasak A.Šimelionienės, reikia ypatingo mokytojo talento ir žinių. Daugiausia, ką moka šiandieniniai pedagogai, – diferencijuoti užduotis, bet ir tai daro gal tik apie pusę visų mokytojų. Kiti tik skundžiasi, kad jiems niekas nemoka už papildomą užduočių rengimą gabesniems vaikams, o ir specialių metodikų nėra.
Galiausiai dažnos mokyklos pedagogai nė nesidrovi tėvams pasakyti, kad šie savarankiškai rengtų gabų vaiką olimpiadai, konkursui. Bet nuopelnus visuomet užsirašo sau ir mokyklai. Pasak S.Jurkevičius, kad ir kaip būtų tragiška konstatuoti, bet sovietmečiu mokytojai daug daugiau dirbdavo su gabiais vaikais ir darydavo tai be papildomo užmokesčio.
Beje, po įvairias Lietuvos mokyklas važinėjanti psichologė A.Šimelionienė pastebi, kad kaimų ir rajonų mokyklose yra netgi daugiau mokytojų, pastebinčių gabiuosius ir jiems rengiančių specialias užduotis, nei daugelyje didmiesčių  bendrojo lavinimo mokyklų.
O idėją, kaip išsaugoti gabiausius šalies moksleivius, pastaruoju metu itin aštriai keliantis Lietuvos sveikatos mokslų universiteto rektorius profesorius Remigijus Žaliūnas tik liūdnai atsidūsta: šiandien gabūs vaikai palikti tėvams ir repetitoriams, o jei tėvai irgi nepastebi vaikų gabumų, patys negeba pamokyti ir neturi finasinių galimybių samdyti repetitorių, tai Lietuva ir praranda talentą.
Beje, A.Šimelionienė su kolegomis rengia keleto dienų seminarus mokytojams, kaip atpažinti gabiausius vaikus ir kaip su jais dirbti. Liūdna, kad iš mokyklų vadovų į tokius užsiėmimus deleguojamų aštuonių pedagogų grupės vos vienas po keturių dienų iš tiesų nuoširdžiai susidomi, ima sekti ekspertų duotais patarimais, atranda ir pradeda ugdyti gabiuosius, dar penki šeši lieka pasyvūs… ir toliau orientuojasi į vidutiniokus.
Beje, kaip informavo ŠMM specialistė Marytė Skakauskienė, gabių vaikų pastebėjimui ir ugdymui iš ES struktūrinių fondų per pastaruosius dvejus metus skirta net 4,9 mln. Lt. Tiesa, gabių vaikų tėvai realaus efekto nepajuto: su atrinktais gabiaisias, ypač jauniausiais, vaikais niekas standartinėse bendrojo lavinimo mokyklose iki šiol papildomai nedirba.

Universitetinės gimnazijos – gelbėjimosi ratas provincijos talentams

Užsukus į dažną statistinę bendrojo lavinimo mokyklą tampa nejauku dar ir dėl tarpusavio santykių erozijos. Tikrai nedaugelis mokyklų gali pasigirti gera atmosfera. O neretoje mokykloje aplinka nepalanki ne tik mokymuisi, bet jau net ir gyvybei, vaikai eina galvom, pakeltu tonu bendrauja mokytojai ir direktoriai.
Ir jau visiškas liūdesys apima peržvelgus gimnazijų reitingo rezultatus. Iš jų plika akimi matyti, kad įvariose gimnazijose mokymo lygis labai skirtingas.
R.Žaliūnas įsitikinęs, kad tokia maža šalis, kaip Lietuva, neturi teisės toliau taip žlugdyti vaikų ir jaunuolių. “Į vaiko parengimą reikia investuoti nuo pradžių: šeimos, darželio, pradžios mokyklos, progimnazijos, gimnazijos iki universiteto. Bet realiai tik Vilniaus ir Kauno vaikai gali gauti kokybišką vidurinį išsimokslinimą ir susikurti saugią ateitį, o regionų, miestelių, kaimų net ir patys talentingiausi vaikai patenka į beviltišką padėtį, nes jų mokyklų lygis nekonkurencingas”, – dėsto LSMU rektorius.
Todėl, profesoriaus įsitikinimu, Švietimo ir mokslo ministerija turėtų nedelsdama įvertinti visą mokyklų tinklą ir mokyklas akredituoti iš naujo, pagal kokybinius jų parametrus, kad tėvai žinotų, ko jų vaikui tikėtis iš kiekvienos įstaigos. O talentingiausiems provincijos vaikams išsaugoti ir puoselėti galėtų būti įkurtos universitetinės gimnazijos. Bet, pasak R.Žaliūno, svarbi sąlyga, kad tokios gimnazijos turėtų bendrabučius ir apgyvendintų jaunuosius provincijos šviesuolius.
Šitam jau rengiasi ir R.Žaliūno vadovaujamas LSMU. “Universiteto senatas ir taryba jau pritarė siekiui tapti universitetinės gimnazijos steigėju ir dalininku. Kalbamės su Kauno J.Jablonskio gimnazija, nes iš jos į medicinos ir veterinarijos studijų programas stoja itin daug abiturientų, be to, ši gimnazija būsimus studentus parengia tikrai kokybiškai. Gimnazijai tapus universitetine, joje galėtų būti dėstoma apie 20–30 proc. visų disciplinų, kurios dėstomos pirmuosiuose LSMU kursuose”, – pasakoja R.Žaliūnas.
Tiesa, jau dabar universitetinių gimnazijų Lietuvoje yra net keletas, be mūsų jau aptartos KTUG, Vytauto Didžiojo universitetas turi Kauno “Rasos” gimnaziją, Šiaulių universitetas prieš keletą metų taip pat įsteigė gimnaziją, o Kauno Maironio universitetinė gimnazija įkurta kartu su Kauno arkivyskupijos kurija. Vis dėlto tikras universitetinės gimnazijos turinys – tik KTU gimnazijoje, o kitų tik pavadinime esama universitetinio kvapo.
KTU rektorius prof. Petras Baršauskas pasakoja, kad universitetas nemažai prisideda prie savo gimnazijos finansavimo, be to, gimnazistai naudojasi universiteto laboratorijomis, dalis profesūros skaito paskaitas gimnazistams. Problema ta, kad pastaraisiais metais dauguma KTU gimnazijos talentingiausių absolventų rinkosi arba neinžinerines studijas KTU, arba studijas ne Lietuvoje.
Tiesa, kaip pastebi B.Burgis, dar viena svarbi sąlyga universitetinei gimnazijai sėkmingai funkcionuoti – didesnis valstybinis talentų iš provincijos finansavimas. “Žmonės neturi pinigų, kad išleistų vaikus į Kauną, Vilnių: nors šie gauna nemokamą maitinimą, bet už bendrabutį vis tiek reikia mokėti, ir tai jau kliūtis. Pirmaisiais KTUG gyvavimo metais apie du trečdalius jaunuolių buvo talentai iš provincjos, o šiandien tokių jau tik trečdalis”, – pasakoja gimnazijos vadovas.
A.Šimelionienė, apibendrindama, ką daryti tėvams ir vaikams, besirenkantiems, kokioje mokykloje ar pas kokį mokytoją mokytis, siūlo vadovautis Izraelio psichologų sukurta metodika: mokytoją ir mokyklą vertinti išsiaiškinus, kaip dirbama su pačiais negabiausiais ir pačiais gabiausiais vaikais; ar jie iš viso atpažįstami. Ten, kur orientuojamasi tik į statistinį moksleivį, vidutinioką, net neverta praverti durų. Ir tai būtina pradėti daryti jau nuo darželio. O ypač svarbi pradžios mokykla, mat per pirmus ketverius metus vaikas arba išmoksta mokytis, arba praranda motyvaciją dirbti ir neišnaudoja prigimtinių talentų.
Deja, kaip pastebi A.Sederevičius SJ, mokytojas iš pašaukimo šių laikų Lietuvoje jau retenybė: dauguma net viliojami į VJG ar kitas geriausias gimnazijas pirmiausia klausia, koks bus atlyginimas.
Geriausiose gimnazijose prastai dirbančių mokytojų – vienetai, užtat ir vaikų pasiekimai puikūs, o štai statistinėse bendrojo lavinimo mokyklose mokytojų, degančių noru kitaip mokyti vaikus, – irgi vienetai, tad ir tų gimnazijų vaikų mokymosi rezultatai apgailėtini.
VJG direktorius mano, kad Lietuvos vaikų pasiekimai būtų daug geresni, jei mokyklų direktoriai, kaip yra JAV, turėtų daugiau teisių pasirinkdami pedagogus ir juos atleisdami. Bet Lietuvoje veltėdžius mokytojus saugo Darbo kodeksas.
Galiausiai esminis bruožas, skiriantis geras mokyklas nuo prastų, yra tas, kad  geriausiųjų direktoriai skatina grįžtamąjį ryšį, kasmet anonimiškai apklausia moksleivius, alumnus bei tėvus apie kiekvieno mokytojo darbo pranašumus, trūkumus ir laukia įvairiausių siūlymų. Apibendrintą nuomonę pateikia patiems pedagogams ir stebi, kaip mokytojai keičiasi. Prastose mokyklose tėvų nuomonė nereikalinga, jų interneto puslapiuose net nėra galimybės ką nors pakomentuoti.

Kaip šiemet reitingavome mokyklas
Šiais metais “Veido” gimnazijų reitingas papildytas dar vienu nauju kriterijumi: kaip sekėsi laikyti keturis brandos egzaminus visiems tos gimnazijos ar vidurinės mokyklos moksleiviams. Vertinome keturis valstybinius brandos egzaminus, kuriuos dažniausiai pasirenka abiturientai: lietuvių kalbos, matematikos, užsienio kalbos ir istorijos. Reitingo lentelėje matyti visų laikiusiųjų egzaminą vidurkiai. Kiekvienam pokriterijui (tai yra egzaminui) suteikėme maksimalią 10 taškų sumą. Taigi geriausiai konkretų egzaminą išlaikiusios mokyklos atstovams buvo suteikta 10 taškų, mažiausiai – nulis taškų.
Šiemet, kaip ir pernai, vertinome, kiek moksleivių už minėtus keturis brandos egzaminus surinko nuo 90 iki 100 balų. Kiekviena mokykla, kuri už konkretų egzaminą surinko daugiausiai aukščiausių balų, taip pat galėjo gauti maksimalų 10 taškų vertinimą, bet kelete šimtų mokyklų iš viso nebuvo nė vieno abituriento, gavusio maksimalų įvertinimą, taigi joms rašemė po nulį taškų.
Tradiciškai vertinome, kaip 2011 m. laidos gimnazistai pagal pirmą pageidavimą stojo į Lietuvos aukštąsias universitetines mokyklas, ir tam suteikėme 15 taškų sumą, o tos mokyklos, iš kurių nė vienas abiturientas neįstojo į universitetą pagal pirmą pageidavimą, negavo nė vieno taško.
Moksleivių stojimui į užsienio universitetus suteikėme po 5 taškus, nes šis kriterijus, reitingo rengėjų ir juos konsultavusių ekspertų nuomone, šiek tiek niveliavosi, mat pastaraisiais metais į užsienį studijuoti išvažiuoja visi, kurie turi pinigų, o nebe geriausi ir gabiausi. Be to, stojama ne vien į aukšto lygio užsienio universitetus, bet ir į tokius, kuriuos gerokai lenkia Lietuvos aukštosios mokyklos. Todėl šiam kriterijui suteikėme patį mažiausią svorio koeficientą.