Praėjusius metus Lietuva pirmą kartą nuo nepriklausomybės atkūrimo gyveno savo sąskaita – šalies prekybos su užsieniu balansas buvo teigiamas, tai reiškia, kad daugiau pagaminome ir pardavėme, nei nusipirkome.

Ekonomistas Nerijus Mačiulis pirmą kartą atkurtos valstybės istorijoje subalansuotą užsienio prekybą prilygino ekonominės nepriklausomybės atkūrimui. Tai visai neperdėtas vertinimas. Jeigu valstybė, ypač tokia nedidelė, mažą vidaus rinką turinti šalis, kaip Lietuva, nuolat perka prekių ir paslaugų už didesnę sumą, nei uždirba parduodama, vadinasi, ji gyvena ne savo sąskaita, bet skolon. O skolas anksčiau ar vėliau tenka atiduoti, nes vėlgi nesame branduolinė valstybė, kaip Rusija, galinti į savo skolas žiūrėti pagal tą rusišką patarlę: jei kam buvau skolingas, visiems atleidžiu. Bet netgi iš Rusijos galima išsireikalauti skolas, kaip tą įrodė britai ir prancūzai, septynis dešimtmečius saugoję dar imperinės Rusijos paskolos obligacijas, kurias bolševikai buvo paskelbę nebegaliojančiomis. Valdžios pasikeitė, ir bolševikų anūkai sumokėjo viską, dargi su palūkanomis.
Kažkaip susiklostė, kad ne tik Lietuvos visuomenė, kurios ekonominis išprusimas dar ir šiandien, švelniai tariant, menkas, bet netgi dauguma politikų ilgą laiką nesuvokė, jog kone visą laikotarpį po nepriklausomybės atkūrimo gyvenome ne pagal pajamas, bet į skolą. Nebeatsimenu, kuriais tiksliai metais, bet dar prie LDDP valdžios Algirdas Brazauskas, tuo metu buvęs prezidentu, kalbėdamas Seime (regis, tai buvo valstybės vadovo metinis pranešimas) pasakė: “Mes patys neišsilaikome.” Kiek pamenu salės ir paskesnę žiniasklaidos reakciją, tuomet niekas, išskyrus nebent kelis pernelyg protingus ekonomistus, nesuprato, ką jis sako, tad jokio skandalo nebuvo.
O pasakyti ūkiškos natūros A.Brazauskas tuomet norėjo štai ką: nuo 1992-ųjų, kai Lietuva, pirmoji iš buvusių sovietų okupuotų šalių tapusi Tarptautinio valiutos fondo nare, paėmė pirmąją savo paskolą, valstybė visą laiką leido sau gyventi geriau, nei uždirbdavo. Viešai tai skambėdavo nekaltai ir sunkiai suprantamai ne specialistui: neigiamas prekybos balansas. Sakant supaprastintai, liaudiškai – pirkdavome už didesnę pinigų sumą, nei jų uždirbdavome parduodami. Skirtumą tarp pajamų ir išlaidų dengdavome paskolomis, juoba kad anuomet jos nebuvo tokios jau didelės duodančiųjų požiūriu: na, 100–150 mln. JAV dolerių – ar tai pinigai?
Tarptautinėms finansų rinkoms tai nebuvo pinigai, bet Lietuvai, tais laikais, kai doleris kainavo keturis litus, o visas Lietuvos biudžetas sukosi apie milijardą dolerių (1994-ųjų biudžeto pajamos – 2,8 mlrd. Lt, 1995 m. – 3,7 mlrd. Lt), tai buvo pinigai, kurie leido mokėti pensijas, atlyginimus valstybės sektoriaus darbuotojams (tiems patiems mokytojams, gydytojams, policininkams, bet ne biurokratams, kurie visados buvo tik smulkmena bendrose valstybės išlaidose). Tais laikais netgi premjerų darbo kokybė buvo matuojama gebėjimu pasiskolinti. Mename, kai Ilguoju Stabilizatoriumi pramintas (ir iš tiesų finansus stabilizavęs) Adolfas Šleževičius 1995 m. gavo iš Europos banko per 150 mln. ECU (buvo tokia bendros ES valiutos pirmtakė), pagyroms nebuvo galo.
Taip Lietuva ir gyveno visus du dešimtmečius – pirkdavo daugiau, nei parduodavo, skirtumą dengdavo paskolomis, Europos Sąjungos fondų pagalba, emigrantų siunčiamomis pinigų perlaidomis (vienu metu šios buvo didesnės nei visa ES parama). Kita vertus, emigracija irgi iš esmės yra eksportas, tik parduodama ne prekė ar paslauga, o darbo jėga. Ir niekas dėl to pernelyg galvos nesuko, ypač kai po įstojimo į ES atsivėrė Skandinavijos bankų kredito linijos ir visi šokosi skolintis – namams, butams, mašinoms, televizoriams, netgi atostogoms. Iš kur tie neuždirbti pinigai atsiranda, susimąstydavo vėlgi tik pavieniai ekonomistai, kurių niekas nesiklausė. Visą tą laiką užsienio prekybos deficitas didėjo, kartu didėjo ir Lietuvos skola užsienio kreditoriams.
Šiuo požiūriu dabartinė Lietuva smarkiai į negerąją pusę skyrėsi nuo tarpukario smetoniškos Lietuvos, kurią valdę iš ūkininkų kilę politikai bei ekonomistai ir į valstybės finansus žiūrėjo kaip į savo ūkį: valstybės biudžetai visados būdavo subalansuoti, valstybės užsienio prekybos balansą irgi stengtasi palaikyti teigiamą. Pasak “Royal Institute of International Affairs” leidinio, Lietuvos užsienio prekyba turėjo teigiamą balansą 1922, 1924, 1926, 1929, 1930, 1932–1936 metais, arba dešimtmetį iš dviejų, tekusių tarpukario Lietuvai.
Suvokimas, kad gyvename į skolą, palengva atėjo tik dabar ir tik todėl, kad ekonominės krizės metais Seimo opozicija ir premjero Andriaus Kubiliaus nemėgusieji ekonomistai pasičiupo didėjančių skolų temą kaip šuo cukrinį kaulą. Iš dalies teisingai, nes skolos fizine išraiška iš tiesų didėjo. Iš dalies – ne, nes buvusiai Vyriausybei dažnai teko naujomis skolomis dangstyti tas, kurias ekonominio augimo laikais prisiėmė jos pirmtakės.
Tačiau pats suvokimas, kad gyvename ne pagal pajamas, yra gerai. Nes po to einantys žingsniai – suvokimas, kam išleidžiami pasiskolinti pinigai ir iš kur galima gauti pajamų, kad skolas padengtume. Suvokimas, kam skolinamasi, nežinantįjį šokiruoja ne ką menkiau, nei suvokimas, kad gyvename ne pagal pajamas. Imame artimiausią, 2012 m. biudžetą ir žiūrime du skaičius: pasiskolinta 11,3 mlrd. Lt, “Sodros” išlaidos pensijoms, motinystės ir kitoms pašalpoms – 11,2 mlrd. Lt. Žinoma, ekonomistai ar finansininkai gali prisikabinti, esą įmokos “Sodrai” eina ne iš užsienio paskolų, o šios irgi turi savo tikslines paskirtis, bet visa tai neesminiai dalykai.
Esmė tokia – Lietuva skolinasi tokią pinigų sumą, kokia reikalinga pensijoms išmokėti. Pensininkai, kurių vis daugėja, gyvena į skolą, nes dirbantieji nesugeba jų išlaikyti. Nes mūsų ekonomika tokia, kad kasmet užsienyje nusipirkdavome prekių ir paslaugų daugiau, nei patys jų sugebėdavome parduoti. Iki šiol. Dabar jau sugebame daugiau parduoti. Vieni metai žiaurių ekonominių reformų krizės sąlygomis, o po jų – treji metai kaskart stiprėjančio eksporto augimo bei investicijų pritraukimo į Lietuvą davė savo vaisių.
Dabar svarbiausia nesustoti ir atminti, kad vienas didžiausių Lietuvos prekybos deficitų – su Rusija, kuriai kasmet už dujas ir elektrą sumokame apie 4 mlrd. Lt. Visagino atominė elektrinė – tai pirmiausia eksportui skirtos produkcijos fabrikas, kartu išstumiantis iš rinkos rusišką importą. Lygiai kaip ir skalūnų dujos, kurių gavyba (jeigu žvalgyba duos teigiamą rezultatą), gali galutiniai pakeisti užsienio prekybos balansą Lietuvos naudai. O jei ne, tai dabartiniai valdantieji po poros dešimtmečių liks be pensijų, nes nebus iš ko jų mokėti.

Audrius Bačiulis

ĮKARTA
Iki šiol užsienyje nusipirkdavome prekių ir paslaugų daugiau, nei patys jų sugebėdavome parduoti. Dabar jau sugebame daugiau parduoti.