Gimnazijų sėkmės raktas – mokyklos direktorius.

Kodėl vienos gimnazijos yra nuolatinės Gimnazijų reitingų lyderės, o kitos autsaiderės? Kodėl vienose mokyklose mokytojai net vaikiukus iš socialiai apleistų šeimų uždega siekti mokslo, žinių ir gyventi kitaip, nei gyvena jų tėvai, o kiti – negeba nė vieno abituriento paruošti taip, kad jie išlaikytų bent vieną egzaminą pačiais aukščiausiais balais? Kas apskritai lemia mokyklos sėkmę?
“Veido” tyrimas rodo, kad tik direktorius eruditas, vizionierius, turintis didelę – nerealią svajonę, ja degantis ir gebantis surinkti mokytojų kolektyvą, kurie įtikėtų jo svajonės tikrumu bei padėtų direktoriui siekti užsibrėžtų tikslų – mokykoje gali sukurti mokslui gerą aurą. Būtent, tokie yra visi geriausių šalies gimnazijų direktoriai. Dėl savo svajonės – sukurti geriausią gimnaziją – nė vienas pažangiausios mokyklos direktorius nebijo prarasti savo posto. Jie kalba atvirai, o kartais netgi aštriai: kritikuoja sistemą, valdininkiją, neslepia ir savo klaidų. O konkursai į jų gimnazijas viršija konkursus į kai kuriuos šalies universitetus.
Dešimties pačių geriausių gimnazijų vadovų šįkart paprašėme pasidalyti savo gimnazijų stiprybės, išminties ir sėkmės receptais.

Sėkmė prasideda nuo – direktoriaus svajonės

Taigi, kas yra geras mokyklos direktorius? – nuo šito klausimo ir pradėjome pokalbį su visų kalbintų dešimties geriausių šalies gimnazijų vadovais.
“Geras direktorius? Pirmiausia, laisvas žmogus, kuris nebijo, kad jį išmes iš darbo ir jis nuskurs, – vardija Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnazijos direktorius, doc. Bronislovas Burgis. – O tokiu gali būti tik toks administratorius, kuris turi rimtą profesiją ir, netekęs direktoriaus darbo, galėtų išgyventi. Tik laisvas direktorius galės drąsiai ir atvirai šnekėtis tiek su savivaldybės švietimo skyriaus, tiek su ministerijos vadovybe. Antra, direktorius turi būti arba labai turtingas žmogus, arba visiškai negodus, nes, kitu atveju, kyla įvairių pagundų, kaip gauti kyšį ar susiorganizuoti kokį neteisėtą priedą. Trečia, direktorius turi būti eruditas. Juk, jeigu mokykloje jis buvo vidutiniokas, universitete irgi vidutinybė, tai, kaip gali tikėti, kad dirbdamas bus kitoks?”
Pats B.Burgis prisipažįsta Priekulės vidurinę mokyklą baigęs aukso medaliu, studijuodamas anuomečiame KPI, nebuvo gavęs jokio kito pažymio, išskyrus, tuomet aukščiausią – penketą, institutą baigė “raudonu diplomu” ir gavo pasiūlymą likti dėstyti. “Pagal išsilavinimą, esu elektroninės technikos inžinierius. Tiesa, aš nė dienos nedirbau inžinieriumi, nes supratau, kad tai – ne man. Aš esu minties ir žodžio žmogus. Aš – mokytojas. Bet niekas man to nepasakė mokykloje. Tik pradėjęs dėstyti elektroniką, vėliau matematiką ir programavimą, tai supratau”, – kalba pašnekovas.
Iki tapdamas KTU gimnazijos vadovu, B.Burgis net 19 metų dirbo programuotoju ir dėstytoju. Vėliau leido žurnalą “Kompiuterija” bei rašė straipsnius. Taigi, kaip juokauja, KTUG direktorius, netekęs posto galėtų užsiimti daugeliu dalykų. Ir šitai jam leidžia būti drąsiam.
“Aš nežinau, kas yra geras direktorius, bet aš žinau, kas yra blogas direktorius, – Kauno kolegai antrina sostinės Šiuolaikinės mokyklos centro (ŠMC) direktorius (beje, profesionalus muzikantas) Vytis Buivydavičius ir po nedidelės pauzės tiesmukai išrėžia: Tai tas, kuriam rūpi tik savo užpakalis ir, kuris savo užpakalį pridengia įvairiais įsakymais. Bet, būtent, tokių mokyklų direktorių Lietuvoje ir yra dauguma”.
V.Buivydavičiaus nuomone, gerus mokyklos rezultatus lemia sveikas administracijos ir mokytojų protas. “Bet mokyklose, o ir apskritai švietimo institucijose sveiko proto veik nėra. Tik standartai, taisyklės ir apsimetinėjimas”, – atvirai dėsto ŠMC vadovas.
“Tik direktorius, kuris yra asmenybė, kuris myli vaikus ir yra tikras laivo kapitonas, tai yra nesislepia už švietimo skyriaus ar ministerijos nurodymų, o pats prisiima atsakomybę, gali suburti gerą komandą, tikrą bendruomenę ir mokymuisi palankią aurą”, – įsitikinęs valstybinės žydų Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorius Miša Jakobas.
Anot jo, mokykla reikia “sirgti” – pastumti visus asmeninius darbus ir rūpesčius į šalį ir gyventi mokykla. Pats M.Jakobas taip ir gyvena. Užtat jo, kaip ir dar keliasdešimties kolegų vadovaujamos mokyklos ir yra geriausios.
“Direktorius turi turėti viziją ir stumtelti bendruomenę pirmyn. O, jei direktorius neturi vizijos keletui metų į priekį, gyvena tik šia diena, bendruomenėje įsivyrauja siauražvilgsniškumas: trypčiojimas vietoje ar žengimas atgalios”, – pertaria Vilniaus jėzuitų gimnazijos direktorius kunigas Artūras Sederevičius SJ. Bemaž prieš porą metų po švietimo vadybos magistrantūros studijų JAV į Lietuvą grįžęs ir stojęs vadovauti VJG kun. A.Sederevičius SJ šmaikščiai pacituoja vieną mokyklų vadybos vadovėlį: “Jeigu direktorius nemaitina idėjomis mokytojų, tai mokytojai pradeda “maitintis” savo mokiniais”. Todėl direktorius turi užduoti bendruomenei kryptį”.
Po studijų JAV pernai grįžęs ankstesnis VJG direktorius, nuo pernai vadovaujantis Kauno jėzuitų gimnazijai (KJG), brolis Virgilijus Saulius SJ pastebi, kad mokyklos sėkmę lemia ne tik direktorius, o visa bendruomenė. “Bet, kad bendruomenė pajudėtų tikslo, vedančio sėkmės link, svarbu, kaip direktorius mąsto, – kalba KJG vadovas. – Direktorius turi svajoti ir įtikinti bendruomenę siekti tos svajonės: “Gal bandome kitaip”. Direktorius turi nurodyti kryptį ir duoti postūmį. O, jei jis negalvoja apie pokyčius, bijo keistis, reikalai nepajudės, kitokios mokyklos nepavyks sukurti”.
Br. V.Saulius SJ prisipažįstą esąs didelis svajotojas. Jis svajoja gimnazijoje įrengti multifunkcinę salę. “Aš neturiu lėšų ir dar nežinau, iš kur jų gauti, bet turiu svajonę ir žinau, kad tokią salę KJG turės”, – tikras naujasis KJG vadovas.
Jis vardija ir kitas savo bei savo pirmtako KJG direktoriaus svajones. “Mano pirmtakai mąstė, jog KJG turėtų įsteigti tarptautinio bakalaureato klasę, kuri turi daug jėzuitiškos mokyklos bruožų. Tiesa, tėvai apie tai mažai turėjo informacijos, nes tarptautinio bakalaureato klasės yra tik trijose Lietuvos mokyklose: Vilniaus licėjuje, Šiaulių Didždvario gimnazijoje ir Vilniaus tarptautinėje mokykloje; todėl mums reikėjo tėvams parodyti šią kryptį ir jau nuo šių metų mes irgi turėsime pirmąją tokią klasę. Tai, beje, buvo didelis iššūkis ir mokytojams, nes tarptautinės bakalaureato klasės programos atnaujinamos kas šešerius metus, jas kuria geriausių pasaulio universitetų profesūra, ir, pagal jas dirba viso pasaulio mokyklų tarptautinio bakalaureato klasės; todėl gimnazijos mokytojai irgi turės nuolat atnaujinti savo žinias”, – akcentuoja KJG direktorius.
Dar jis svajoja apie tokį gamtos mokslų kabinetą, kokį matė geriausiose JAV mokyklose…
O štai, Š.Aleichemo gimnazija jau turi tokį kabinetą. Jame didžiausia IT srities naujiena – kompiuterinė laboratorija “NOVA 5000”, skirta fizikos, chemijos ir biologijos laboratoriniams darbams atlikti. Tokiomis kompiuterinėmis laboratorijomis naudojamasi tik penkiose pasaulio valstybėse mokyklose: Pietų Korėjoje, Izraelyje, Prancūzijoje, Singapūre ir Lietuvoje. Tokį kabinetą padėjo įrengti tarptautinė žydų bendruomenė. Bet dabar šios gimnazijos direktorius turi dar didesnę svajonę – persikelti į naujas, didesnes patalpas ir priimti visus valstybinėje žydų gimnazijoje norinčius mokytis vaikus. Mat kasmet apie pusė vaikų, norinčių mokytis šioje mokykloje, lieka “už durų”. “Aš noriu parodyti, kokia turi būti tikra mokykla, noriu priimti visus vaikus, bet neturiu kur, todėl pernai įrengiau dar vieną klasę buvusiame tualete, – neslepia M.Jakobas. – Ko gero, esu toks vienintelis direktorius Lietuvoje, bet man buvo svarbu patenkinti norinčiųjų mokytis mūsų gimnazijoje lūkesčius”.
Svajotojas ir Vilniaus Žirmūnų gimnazijos direktorius Edmundas Grigaliūnas. Santūraus būdo matematikas E.Grigaliūnas, paklaustas apie savo svajonę, leidžiasi į ilgą pokalbį, kurį, kaip ir su visais kalbintais dešimčia geriausių Lietuvos gimnazijų vadovų, norisi tęsti ir tęsti… “Aš svajoju jau daugiau kaip 20 metų, tiek, kiek vadovauju šiai gimnazijai. Per tuos metus nesu nė vienos nakties ramiai užmigęs, vis galvoju, ką dar galėčiau ir turėčiau padaryti. Ir, jei ieškai, tai ir rasi. Būtent, tuo ir išsiskiria visos geriausios gimnazijos – jų administracijos ir pedagogai nuolatos ieško būdų, kaip dar pagerinti ugdymo kokybę”, – pastebi E.Grigaliūnas.
VJG antrus metus vadovaujantis kun. A.Sedervičius SJ per pokalbį su “Veidu” irgi prisipažino naktimis dažnai save pagaunąs galvojant apie – gimnaziją ir tai, ką jis darytų švietimo sistemoje kitaip, jei galėtų imtis šios srities reformos.
M.Jakobas šmaikštauja, kad jam, palyginti su kitais kolegomis direktoriais yra lengviau motyvuoti gerai dirbti tiek mokytojus, tiek gimnazistus, nes 70 proc. visų mokinių yra žydų tautybės vaikai. “O žydų tautoje būti nemokytu yra didžiulė gėda. Tai per dieną aš kartoju vaikams po 30 – 40 kartų. Vaikams sakau, kad be mokslo nėra gyvenimo: jei nesimokysi, dirbsi darbus, kurie nėra švarūs ir kvepiantys”, – pasakoja M.Jakobas.
Dar vienas bendras daugeliui geriausių gimnazijų vadovų bruožas, kad jie turi ne po vieną aukštojo mokslo diplomą. M.Jakobo nuomone, keli diplomai išplečia akiratį. Jis pats be pedagogo diplomo dar turi ir įvaizdžio formuotojo. “Šis diplomas labai praverčia. Be to, moku įtaigiai kalbėti ir įtikinti mokytojus, kad blogai dirbti yra gėda, nes ir vaikai, ir tėvai supranta, kuris mokytojas profesionalas, o kuris tik amatininkas”, – akcentuoja Š.Aleichemo gimnazijos vadovas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.