Praėjusieji 2014 m. buvo ypatingi tuo, kad, gyvendami dvidešimt penktuosius Antrosios Lietuvos Respublikos metus, susidūrėme su grėsme mūsų valstybės nepriklausomybei. Kremliuje nubudęs Rusijos imperijos žvėris vėl pradėjo kvėpuoti ugnimi ir maitintis nepriklausomybę išsikovojusių valstybių piliečių krauju.

Antrojo pasaulinio karo išvakarių dvasios ~déjà vu~ vieniems pasireiškia paaugliška bravūra eskaluojant Vakarų valstybių karo su Rusija idėją, kitiems kelia šiurpą, tretiems skatina pasitraukimo iš tėvynės nuotaikas.

„Bloomberg“ žurnalistai Rusijos invaziją į Baltijos šalis 2015 m. deda greta kitų ateinančių metų konfliktų – Kinijos karinių incidentų jūrose, trečiosios intifados Palestinoje, Izraelio karinio smūgio Iranui.

Nors socialiniai mokslai – politologija, ekonomika sparčiai žengia į priekį, jų vystymosi sparta savaip priklauso nuo galimybių prognozuoti pasaulio įvykius. ES taikiai plėtrai į Rytus Kremlius pasipriešino karine jėga, „Islamo valstybė“ sulaukė netikėto masinio palaikymo net tarp laisvų ir demokratinių Vakarų valstybių jaunimo. Ne tik Kremlius, bet ir Kinija yra įsitikinusi, kad jos interesai yra aukščiau bet kokių tarptautinių susitarimų ar po Antrojo pasaulinio karo nusistovėjusios, tarptautinės teisės normomis paremtos tvarkos. Kinija aiškiai demonstruoja tą pačią vertybių sistemą kaip Kremlius: kieno lėktuvnešiai didesni, greitesni, tas ir teisus. Jie pasaulyje randa sąjungininkų ir simpatikų.

Vakarai žaidžia pagal taisykles, Kremlius žaidžia su taisyklėmis – kaip jam patogiau. Šis didysis Vakarų ir Rytų konfliktas toliau aštrėja. Vakarų civilizacija pasibaigia su Lietuvos rytine siena. Turime didžiuotis ir džiaugtis, kad sugebėjome ją stumtelėti nuo savo vakarinės prie rytinės sienos. Mūsų kova dėl teisės būti Vakarų civilizacijos dalimi tęsis ir 2015 m.

Sienos gynyba – jau ne tik Lietuvos interesas. Tai ir Vakarų pareiga bei instinktas apginti save. Kremliaus vėl keliamas pavojus dar nėra iki galo suprastas ir Vakaruose, bet mes turime dėti pastangas ir kasdien demonstruoti, kad tai suvokiame ir esame pasiryžę Vakarų civilizacijos ribą apginti. Savo kailiu įsitikinome, kad valstybių sienos nėra tik geografinės ribos. Ir XXI amžiuje – tai vėlgi vertybių ir apsisprendimų ribos. Krymas, Rytų Ukraina, net ir Abchazijos bei Pietų Osetijos aneksija parodė, kad Kremlius čia ypač stiprus, nes dauguma šių regionų gyventojų yra Rytų pasaulio piliečiai, trokštantys Kremliaus „globos“.

Diskusiją dėl to, kam ir kada šios teritorijos priklausė istoriškai ar priklauso pagal tarptautinę teisę šiandien, Kremlius papildė kita „diskusija“ – dėl Rusijos unikalumo ir ypatingos Kremliaus misijos sutramdyti Vakarų norą pavergti Rusiją. Kremlius tarptautinę teisę, kurios akceptavimą yra patvirtinęs savo dalyvavimu tarptautinėse organizacijose, visiškai pakeitė savo interesų gynyba du pasaulinius karus sukėlusia ~real politik~ dvasia.

Dar 2005 m. Vladimiras Putinas nedviprasmiškai pareiškė, kad Sovietų Sąjungos suirimas – didžiausia praėjusio amžiaus geopolitinė katastrofa. Kremlius stiprus ir gali ryžtis naujoms aneksijoms: net 85 proc. rusų palaiko Krymo prijungimą.

Jei norime pasipriešinti Kremliaus planams Lietuvą įtraukti atgal į TSRS erdvę, mums teks apginti ne tik savo valstybės sienas. Teks vėl įrodyti Vakarams ir sau, kad esame Vakarų dalis, suprantame, kas yra demokratija, teisės viršenybės principas, žmogaus teisės, rinkos ekonomika ir kad tik vakarietiškas kelias gali užtikrinti nepriklausomos Lietuvos išlikimą bei gerovės valstybės sukūrimą. Lietuva turės ir toliau įrodinėti, kad ji nėra vien pasyvi tarptautinių procesų statistė, veikianti tik pagal didžiosios politikos režisierių scenarijus.

Dvidešimt penktaisiais nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metais vėl aktuali Lietuvos istorinio išlikimo perspektyva. Demografai įrodė, kad, net ir optimistiškai prognozuojant gimstamumo dydį, gyvenimo trukmės ilgėjimą, emigracijos stabilizavimąsi, Lietuvoje gyventojų nuolat mažės. 2040 m. gyventojų jau bus mažiau nei du milijonai ir nuo 2060 m. jų skaičius bus artimas 1,8 milijono. Norint pakeisti šią pražūtingą valstybės ir tautos išlikimui tendenciją, susieti vakarietišką demokratiją su nacionalinio identiteto užtikrinimu reikės vieningų visos civilizuotos bendruomenės politinių pastangų.

Tik politikos elitas – tautos atstovybė priimant 2015 m. biudžetą rodė suvaidintą nenuilstamą optimizmą ir norą kuo greičiau prastumti ~status quo~ sprendimus. Euras jau beveik kišenėje, todėl dar Andriaus Kubiliaus Vyriausybės finansų ministrės Ingridos Šimonytės pažadas jau 2016 m. visiškai subalansuoti šalies biudžetą ištirpo kaip pirmas sniegas. Socialdemokratai, „Veido“ pavadinti pilkais, neturinčiais valstybės ateities vizijos, tačiau ant gerų ankstesnių Vyriausybių pastatytų bėgių veikiančiais politikais, nusprendė nesivarginti ir vėl tautą pamaitinti pažadais bei niekuo nepagrįstu optimizmu. Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“ guli giliai stalčiuje. Šalyje nėra politikų, kurie turėtų gebėjimų ir pasiryžimo ją nuosekliai bei atkakliai įgyvendinti. Vienintelė politinė ir ekonominė idėja – nauji ar didesni mokesčiai.

Informacinėje erdvėje, kurią ribojimais bei draudimais siekiame apginti nuo Kremliaus propagandos, užtikrintai ir komfortiškai įsitvirtino paviršutiniška pramoginė žiniasklaida. Jos veiklos filosofija ir misija – suteikti savo skaitytojams bulvarinę, jokių mąstymo pastangų nereikalaujančią informacinę pramogą. „Klikai“ ant Kardashian sėdmenų ar šunų ėdalo „laikinimas“ socialiniuose tinkluose tampa pagrindine didelės visuomenės dalies pasaulio pažinimo riba. Televiziniai šou, kuriantys „kultūringų“ šokių, dainų mišrainę, sukuria asmenybės nuolatinio tobulėjimo ir informuotumo iliuziją. TV šou nuolat peršą „kultūrą“, kad mergaitės ar moters grožis turi būti siejamas tik su jos krūtine, lūpomis ar sėdmenimis.

Primityvių, realybėje dažnai neegzistuojančių skandalų eskalavimas užgožia visą informacinę erdvę. Milžiniškoje paviršutiniškos žiniasklaidos, žinių pasiūlos infliacijoje pražuvęs kultūrinis ir informacinis gyvenimas užmigdė nuolatinį žmogaus intelektualinio smalsumo ir tobulėjimo siekį. Kasdienę žmogaus pareigą ieškoti, pažinti, suprasti save ir pasaulį pakeitė mažapročiams skirtos informacinės pramogos, kurios naikina paskutinius kritinio mąstymo likučius. Šiuolaikinė rinkodara sugeba įsiūlyti produktus ir paslaugas, kurios nieko, išskyrus primityvų vartojimo malonumą, primityvią pramogą, neduoda. Bet atima iš žmogaus pagrindinį turtą – laiką ir laisvę.

Be kultūros, kritinio mąstymo, gebėjimo ir galimybės susivokti begaliniame informacijos sraute jokios modernios Lietuvos nebus. Ir kam tokiam beprasmio vartojimo, plastinių operacijų apžavėtam primityvaus mąstymo žmogui valstybė ir jos nepriklausomybė? Tokį lengva vesti už paprasto informacinio pavadėlio pažadant dar daugiau daiktų, pramogų ir malonumų. Ar tokiam žmogui svarbu, kur gyventi – Vakarų ar Rytų informacinėje erdvėje?

Kremliaus pastangos grąžinti mus į TSRS erdvę gali būti vaisingos. Ypač tuo atveju, jei manysime, kad tam kliūtis – tik NATO ir mūsų pačių karinės pajėgos. Jei paviršutiniškumas politikoje, viešajame gyvenime ir primityvizmas žmogaus asmeniniame gyvenime įsivyraus, nusivylimas savo valstybe ir savimi bus tikrasis Kremliaus pagalbininkas grąžinant mus į TSRS.