Kaip Europos Sąjunga pakeitė vandentvarkos ūkį Lietuvoje.

Grynas geriamasis vanduo iš čiaupo ir tualetas neperžengus namų slenksčio – elementarūs patogumai ar civilizacijos požymiai, šiandien dar neprieinami daliai XXI amžiaus Lietuvos.
Pernai centralizuotu vandentiekiu naudojosi 76 proc., o centralizuotomis nuotekų tvarkymo paslaugomis – 67 proc. šalies gyventojų. Eurostato duomenimis, 16,6 proc. lietuvių lig šiol naudojasi lauko tualetu.
„Žmonės negalėjo naudoti padorios santechnikos įrangos, nes viskas kaipmat apaugdavo geležimi ir rūdimis, o ir gerti tokį nekokybišką vandenį ne į gera. Trukdžių kilo nuolat, o piko metu vanduo tiesiog dingdavo. Žinoma, netvarka buvo ir su nuotekomis, žmonės turėjo rezervuarus, bet nešalino jų civilizuotai, pilstydavo į pakrūmes ir griovius“, – tokį Deltuvos miestelio Ukmergės rajone vaizdą dar prieš dešimtmetį piešia seniūnas Salvijus Stimburys.
Liūdna statistika turėtų pasikeisti jau 2015 m., nes siekiame ambicingo Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo 2008–2015 metų plėtros strategijoje numatyto tikslo – po dvejų metų centralizuotais vandentiekio ir nuotekų tinklais turėtų naudotis 95 proc. šalies gyventojų. Tiesa, vis dar neaišku, kiek gyventojų atliks namų darbus ir sava valia prisijungs prie sistemų.
ES paramos administravimo departamento direktorius Inesis Kiškis svarsto, kad jei ne europinė parama ir bene 4 mlrd. litų investicijų, nuo 2000-ųjų tekusių šalies vandentiekio ir nuotekų tinklams, Lietuva šiandien vargiai atitiktų ES miestų nuotekų valymo direktyvos reikalavimus.
„Dabar jau tinkamai išvaloma 97 proc. visų surenkamų nuotekų. Jei palygintume, kokia situacija buvo nepriklausomybės apyaušryje, rezultatai skiriasi kardinaliai: anksčiau tinkamai tvarkydavome gal kiek daugiau nei 3 proc. nuotekų, padėtis buvo labai bloga. O dabar gerėja ir vandens kokybė, ir Baltijos jūros būklė“, – aiškina I.Kiškis.
Vis dėlto, nors vandenų ūkis Lietuvoje neabejotinai modernėja, kaimo vietovėse rezultatai dar nėra patenkinami. Todėl kitąmet, prasidėjus naujam ES finansiniam laikotarpiui, didesnių subsidijų gali tikėtis gyvenvietės, kuriose įsikūrę mažiau kaip 2 tūkst. gyventojų.

Patogumai keliasi į kaimą

Atnaujinusi kolūkinių laikų vandentiekio paveldą, Deltuva 80-iai proc. miestelio gyventojų kelią į civilizaciją praskynė dar 2006 m., kai milijono litų „Sapard“ paramos užteko vandentiekio trasoms atnaujinti, kanalizacijos tinklams nutiesti, nuotekų valymo įrenginiams pastatyti. Seniūnas konstatuoja, kad anksčiau skeptikai skaičiavo didelę vandens kainą, bet, laimei, per dešimtmetį jų sąmonėje įvyko pokyčių: anksčiau nenorėję prisijungti prie centralizuotų tinklų, šiandien jie ieško galimybių, kaip tai padaryti. „Dabar žmonės nuotekas iš duobių jau bijo pilti bet kur, net samdosi vandentiekio įmonę, kad išvežtų, nors tai daug brangiau, nei naudotis centralizuotais tinklais“, – dėsto S.Stimburys.
Vandentvarkos projektams Lietuvoje 2000–2006 m. finansavimo laikotarpiu Europos Komisija skyrė 1,5 mlrd. litų, tačiau prieš dvejus metus kilo grėsmė milijardinės paramos iki 2013 m. neišnaudoti. Aplinkos projektų valdymo agentūros (APVA) Vandenų skyriaus vedėjas Vidas Stašauskas ramina, kad sunkumų turėjusios savivaldybės pasistūmėjo pirmyn, o kai kurioms net planuojama skirti daugiau pinigų.
„Sunkumų kyla Kauno rajono savivaldybei, problemų turi ir bent vienas projektas Raseiniuose. Matyt, tai priklauso nuo rangovų. Pavyzdžiui, Raseiniuose viena bendrovių galbūt turi vidinių problemų, todėl šiek tiek atsainiai žiūri į šį projektą, nereaguoja į užsakovo raginimus ir gerokai vėluoja“, – dėsto V.Stašauskas.
Jis perspėja, kad, nepaisant regionų pastangų, 2007–2013 m. programos prieduose nustatytų rezultatų pasiekti gal ir nepavyks, todėl planuojama keisti skaičiavimo metodiką ir rodiklius patikslinti. Dar 2009 m. kai kurie vykdytojai, teikdami paraiškas dėl vandentvarkos projektų, apsiskaičiavo, prognozuodami pernelyg optimistinius demografinius duomenis.
„Šiuo metu skaičiuojame būstais, į kuriuos bus atvestas vandentiekis, o tada nuo demografinės padėties taikysime koeficientą atskirai savivaldybei. Jis būtų kaip vidurkis, nes gana sudėtinga skaičiuoti gyventojus, kai registruotis jie gali vienur, o gyventi – kitur“, – svarsto APVA atstovas.
Matematinė paklaida – tik pusė bėdos: valstybė užtikrina vandentiekio ir nuotekų trasas, tačiau kaip įtikinti įpročių sukaustytus gyventojus įsirengti vandentiekio ir kanalizacijos sistemas būsto viduje?

Reikia ne tinklų, o vartotojų

Deltuvos seniūnas primena, kad vamzdžių „į niekur“ tiesti neverta: jei prie jų nesijungs vartotojai, nebus jokios naudos. S.Stimburys spėja, kad jei ne pagalbinės finansinės priemonės, kai 2006 m. savivaldybė rado pinigų padengti gyventojams įvado išlaidas, kokybišką vandentiekį ir kanalizaciją namuose būtų turėję vos pusė gyventojų.
Deltuvos geresnio gyvenimo reformos buvo tik pirma kregždė rajone. Nors dabar Ukmergės rajone vandentvarkos projektai tęsiami visu pajėgumu, skeptikų ar pinigų stokojančiųjų pasipriešinimą palaužti tokiomis materialinėmis paskatomis nebėra iš ko. Bendrovė „Ukmergės vandenys“ skaičiuoja, kad paslauga turėtų atsipirkti per abonentų vartojimą, todėl klojant vandentiekio įvadą taikomos sąlygos gyventojams išsimokėti už darbus per kelis mėnesius.
„Mieste, kuriame sklypai nedideli – 6–10 arų, kai privedama prie privačios sklypo ribos, abonentą prijungti kainuoja 70–100 litų už kvadratinį metrą. Tai nėra didelės sumos, kai atstumas 10–12 metrų. Gal kaime, kuriame 12–25 arų sodybos, atšakėlės didesnės, bet stengiamės įvado neišbranginti. Juk mes patys jį klojame per daržą, pievelę, o atstatymo darbai, kurie yra brangiausi, nieko nekainuoja“, – skaičiuoja „Ukmergės vandenų“ direktorius Rimas Arlinskas.
APVA atstovas V.Stašauskas teigia, kad savivaldybės randa būdų, kaip paskatinti gyventojus jungtis prie centralizuotų tinklų: vienos apmoka projekto parengimą, kitos socialiai remtinoms šeimoms skiria dalį lėšų įrangai jų valdose apmokėti. Arba gyventojai įsigyja medžiagas, o savivaldybė apmoka darbus. Taigi paramos modelių esą galima rasti.
„Pasitaiko, kad finansavimo ir administravimo sutartyse nurodomos sąlygos, jog tinklai turi būti atvesti iki sklypo ribos, neįvykdomos, bet ir ten, kur tokios galimybės suteikiamos, gyventojai dėl vienų ar kitų priežasčių neprisijungia“, – dėsto V.Stašauskas.

Trūksta abonentų

Kitas Ukmergės rajono miestelis Žemaitkiemis dar naudojasi senąja vandentiekio sistema. Čia, kaip ir dar šešiose rajono gyvenvietėse, darbų pabaiga, planuota liepos viduryje, persikels į rudenį. Atskiro vandentiekio projekto nuo trasos iki namų slenksčio sąlygos čia kiek įmanoma palengvintos, kainos sumažintos, o specialistai atvyksta tiesiai pas gyventojus, todėl viskas kainuoja daug pigiau.
„Kiek jų prisijungs, sunku pasakyti, bet aišku, kad turintieji patogumus jų neatsisakys. Prie kanalizacijos tinklų nesijungs nebent negyvenami namai, nes tuščių, parduotų sodybų yra nemažai“, – pasakoja Žemaitkiemio seniūnė Rita Mikutienė.
R.Arlinskas nesibaimina, kad Ukmergei nepavyks pasiekti rodiklių: mieste centralizuotu vandentiekiu jau gali naudotis 94 proc., o nuotekų tinklais – 84 proc. gyventojų. Kad ir kaip būtų, rajonas nuo miesto skiriasi – neaišku, kiek gyventojų savanoriškai jungsis prie nutiestų sistemų, todėl įvertinus bendrą situaciją iki 95 proc. rodiklio dar toli.
„Informaciniuose susirinkimuose žmonės aktyvūs, bet kai nutiesiami magistraliniai tinklai, jiems prasideda darbymetis: rudenį daržai, pavasarį – jų sodinimas, trūksta ryžto. Matyt, šviečiamoji veikla turėtų būti darnesnė, reikėtų prisidėti ir gamtosaugininkams“, – svarsto R.Arlinskas.
Nepaisant sodybų tuštėjimo meto Žemaitkiemyje, seniūnė svarsto, kad atsisakyti tiesti tinklų į rečiau gyvenamas gatves neverta, nes neaišku, ar būstų nenupirks naujakuriai, be to, atsiranda ir tokių sodybų savininkų, kurie jungiasi prie sistemų, nors būstas ir tuščias.
Ukmergės meras Vydas Paknys įsitikinęs, kad darbų vykdytojai strategiškai numato ir įvertina gyventojų mažėjimą: „Mūsų demografinė padėtis neišskirtinė, kaip ir visoje Lietuvoje. Manau, vadovai planuodami apsidraudžia nuo šių dalykų, perinvestavimas, matyt, nevyksta, tai – profesionalumo klausimas“, – dėsto Ukmergės meras.