Žilvinas Šilėnas, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas

2036-aisiais į oficialią pensiją, sulaukusi 66 metų, išeis nepriklausomos Lietuvos pensininkų karta. 2036-ųjų pensininkais vadinu žmones, gimusius 1970-aisiais, kuriems 1990-ųjų kovo vienuoliktą buvo daugmaž 20 metų. Nuo dabartinių pensininkų šie naujieji pensininkai skirsis tuo, kad jie visą gyvenimą bus dirbę ir mokesčius mokėję jau nepriklausomai Lietuvai.

O tai labai svarbu. Dalį dabartinių pensininkų problemų galima paaiškinti tuo, kad jie dirbo Sovietų Sąjungoje, kuri žlugo kartu su rubliniais indėliais, kolūkiais ir valdiškomis parduotuvėmis. Paprastai tariant, mokesčiai buvo mokami valstybei, kurios nebėra. Nebėra į ką kreiptis ar piktintis pensijų dydžiu, nėra kam pasakyti: „Visą gyvenimą dirbau ir mokėjau – kur mano pensija?“

Nesupraskite klaidingai – nė per nago juodymą nesiilgiu Sovietų Sąjungos ar sovietmečio. Tačiau pensininkui 2036-aisiais nepaaiškinsi, kad prieš pusę amžiaus buvo tokia Sovietų Sąjunga, kuri surinko visų pinigus ir pradingo. Jei viskas bus gerai, tai 2036-ųjų pensininkas puikiai žinos, kiek jis sumokėjo būtent Lietuvos valstybei. Klausimas „ką padarėte su mano pinigais?“ bus ne tuščia retorika, bet rimtas ir pagrįstas kaltinimas.

Būsimasis pensininkas, uždirbantis apie 600 eurų, per mėnesį sumoka 300 eurų „Sodrai“, iš kurių 200 eurų per mėnesį skiriama valdiškai pensijų sistemai. Per metus – apie 2400 eurų. Jei jis po tiek mokėtų 45 metus, tai jau būtų 100 tūkst. eurų. Žinoma, čia labai apytikslis skaičiavimas, nes atlyginimas per žmogaus gyvenimą keičiasi. Tačiau, nors 2000 m. vidutinis atlyginimas buvo mažesnis nei dabar, ateityje, pvz., 2022 m., vidutinis atlyginimas bus didesnis nei dabar.

Pagal dabartines apytiksles prognozes, toks pensininkas 2036 m. gaus 370 eurų dydžio pensiją. Tam, kad jis bent atgautų tai, ką sumokėjo, jam reikėtų gyventi iki 88 metų. Šiuo metu žmonių, peržengusių 85 metų amžių, yra vienas iš penkiasdešimties. Nemažai žmonių apskritai nesulaukia pensinio amžiaus. Jų mokėti pinigai lieka „Sodroje“.

Jei dabartinės valdiškos pensijos yra prognozė to, kas laukia 2036-ųjų pensininkų laidos, tai apie orią senatvę nėra ko nė svajoti. Jau net nekalbu, kad neatgausite to, ką sumokėjote. Gresia nekoks gyvenimas. Daug kas mėgsta eskaluoti, kad Lietuvoje kas ketvirtas gyvena žemiau santykinio skurdo ribos (žinoma, šis rodiklis rodo ne skurdą, o pajamų nelygybę, bet šiuo atveju – tebūnie). Bet situacija – kur kas sudėtingesnė.

Iš tikrųjų tarp dirbančių žmonių (25–54 metų amžiaus grupė) šis rodiklis siekia 24 proc., ir čia mes niekuo nesiskiriame nuo ES vidurkio – 23 proc. Tačiau net kas trečias vyresnis kaip 65 metų žmogus gauna mažesnes pajamas, nei yra santykinio skurdo riba (ES vidurkis – 17 proc.). Iš čia ir paprastas moralas: kol dirbi, gauni vidutinį atlyginimą ir moki valstybei – gyveni daugmaž vidutiniškai. Kai nebedirbsi ir reikės gyventi iš to, ką sumokėjai valstybei, gyvensi skurdžiau.

Valdiškoje pensijų sistemoje praloš tie, kurie uždirbo bent vidutinį atlyginimą ir sąžiningai mokėjo mokesčius. Ką jau kalbėti apie daug uždirbančius. Jiems iš valdiškos sistemos – tik nuostolis. Išloš mažai mokėję, visai nemokėję ar sukčiavę.

Žodžiu, jei nieko nekeisime, galime ruoštis 1970-aisiais gimusių ir 2036-aisiais į pensijas išėjusių pensininkų piktiems susibūrimams. Ir mums nepaaiškinsite, kad kažkada buvo tokia Sovietų Sąjunga, todėl mūsų pensijos mažos.

Tai ką daryti?

Pirma, reikia kuo greičiau keisti taisykles, kaip skaičiuojama valdiška pensija. Pensiją reikia skaičiuoti ne nuo kažkokio mistinio „stažo“, o vien nuo „Sodros“ įmokų. Tas, kuris į „Sodrą“ sumokėjo dvigubai daugiau, turėtų gauti dvigubai didesnę pensiją. Nebent kas nors mano, kad tai nesąžininga. Labai norėčiau išgirsti, kur čia būtų nesąžiningumas.

Antra, nereikia pasitikėti vien valdiškais finansais ir valdžios pažadais. Net jei aukščiau išvardyti veiksmai bus įvykdyti, valdiška pensija bus tik pažadas, neparemtas jokiu dokumentu, vekseliu, skolos rašteliu ar įsipareigojimu, su kuriuo galėtum kreiptis į teismą ir atgauti pinigus. Todėl reikia netrukdyti žmonėms kaupti senatvei patiems, leidžiant dalį savo pinigų nukreipti ne į „Sodrą“, o į asmeninį pensijos fondą. Neapmokestinant mokesčiais ilgalaikio taupymo ar draudimo. Patikinant žmones, kad į sąžiningai uždirbtus ir apskaitytus pinigus, kuriuos žmogus atsidėjo senatvei, nesikėsins jokia valdžia. Pasižadėjimą įtvirtinant partijų susitarimu ir Konstitucijoje.

2036-ųjų pensininkai, pagalvokite ir apie dar vieną dalyką. Nejaugi norite, kad jūsų senatvės pensija priklausytų ne nuo jūsų pastangų, o nuo politikų sprendimų? Politikų, kurie šiemet pradėjo eiti į penktą klasę ir kuriuos į Seimą pirmai kadencijai išrinks 2036-aisiais?

Net jei tai būtų įgyvendinta, orus gyvenimas 2036-aisiais – dar negarantuotas. Mažėja dirbančių, daugėja išlaikytinių – vien jau tai reikalauja pokyčių. Tačiau įgyvendinus šiuos punktus atsiranda bent jau vilties. Sumažėja tikimybė, kad tie, kurie sąžiningai mokėjo mokesčius ir taupė, gyvens prastai.

2036-ųjų pensininkai, pagalvokite ir apie dar vieną dalyką. Nejaugi norite, kad jūsų senatvės pensija priklausytų ne nuo jūsų pastangų, o nuo politikų sprendimų? Politikų, kurie šiemet pradėjo eiti į penktą klasę ir kuriuos į Seimą pirmai kadencijai išrinks 2036-aisiais?