Po šešių dienų, tai yra kovo 11-ąją, sukaks 22 metai, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę. Tiek pat, irgi 22 metus, Lietuva buvo nepriklausoma tarpukariu, taigi natūraliai kyla noras palyginti šiuos laikotarpius ir jų metu pasiektą pažangą.

Kaip matysite iš šiame mūsų savaitraščio numeryje publikuojamos sociologinės apklausos, 57,2 proc. respondentų mano, kad šiuos laikotarpius lyginti sunku, nes skirtumai pernelyg dideli. Vis dėlto “Veidas” nusprendė bandyti palyginti Pirmosios ir Antrosios Lietuvos Respublikos raidą per 22 metus įvairiais pjūviais: tiek politiniu, tiek ekonominiu, tiek socialiniu, tiek vertybiniu, tiek ir kultūriniu. Tam skyrėme trečdalį žurnalo.
Atlikę gana fundamentalų darbą, “Veido” žurnalistai daro išvadą, kad Pirmoji Lietuva turėjo sulipdyti valstybę kaip tarptautinį, politinį, ūkinį vienetą, ir tai padarė; o Antroji iki šiol tebeieško savo vietos pasaulyje. Taigi, vertinant formaliai, dabartinių laikų pažanga nepalyginti didesnė, bet jei lyginamės su atitinkamo laikmečio užsienio valstybėmis, aiškėja, kad kai kuriose srityse tarpukariu pasiekta pažanga buvo didesnė, o reformos kur kas sėkmingesnės. Ką jau kalbėti apie žmonių savijautą ir patriotizmą. Tarpukario lietuviai susidūrė su gerokai didesniais iššūkiais, bet su dauguma jų susidorojo ir sugebėjo išlikti dideliais optimistais, be to, kliovėsi savo, o ne valdžios jėgomis.
Pastarųjų 22 metų išbandymai buvo daug lengvesni, o ir praėjus 22 metams neatrodo, kad mūsų nepriklausomybei grėstų koks rimtesnis pavojus, bet dauguma šalies gyventojų vis tiek niauzgia, jiems viskas negerai. Kita vertus, kaip pabrėžia sociologas dr. Vladas Gaidys, lietuviai baisiai nepatenkinti tik savo valstybės, tiksliau, jos ekonomikos, raida, o kalbėdami apie savo šeimą, savo ūkelį, jie nėra tokie jau beviltiški pesimistai.
Vis dėlto visada sveika ištrūkti iš rutinos ir pažvelgti į save bei savo aplinką iš šalies. Dar būtų sveika pripažinti, jog 1990-ųjų daugumos lietuvių svajonės, kad jei nei po dešimties, tai po dvidešimties metų tikrai gyvensime kaip švedai, yra kliedesys ir utopija. Kai tai padarai, kai apžvelgi nužingsniuotus 22 metus, tada supranti, kad iš tiesų mes esame laimės kūdikiai.
Neskaičiuojant Sausio 13-osios ir Rusijos blokados, jokių dramatiškai sunkių sukrėtimų nepatyrėme: aplinkui visų Europos valstybių ekonomika augo ir žydėjo, tos valstybės mums padėjo, jokių karų beigi gamtos stichijų siautėjimo lietuviai nekentėjo, tapus NATO nariais mūsų saugumas padidėjo iki maksimumo, ES mūsų valstybei padovanojo 25 mlrd. Lt, o dar nemažai gausime ateityje.
Čia derėtų priminti, kad 1918–1923 m. mūsų valstybė laikėsi, galima sakyti, ant plauko, ir praktiškai visos aplinkybės, išskyrus Lietuvos gyventojų lūkesčius ir dabštumą, buvo neigiamos. Bet tai, regis, mobilizavo, sutelkė ir leido pasiekti stulbinamos pažangos ar net neįmanomų rezultatų. Čia panašiai kaip su Izraeliu: žydai gyvena tarp priešų, tai juos verčia mobilizuotis ir pasiekti neįmanomų rezultatų.
O šių laikų lietuvis yra pernelyg išpuikęs ir neišnaudoja jam pasiūlytų galimybių. Jam norėtųsi palinkėti vieno: nevaryk Dievo į medį, nes vėliau su pyragais neišprašysi. Taigi, sugebėkime pasidžiaugti savo laimėjimais. Su Švente!