FB-UA82346

Įsivaizduokite situaciją: jūs susiderėjote ir parašais patvirtinote sutartį, kad per kelerius metus jums pastatys namą. Sumokėjote didžiąją dalį suderėtos sumos, tačiau atėjus sutartam terminui tėra išlietas kampas pamatų, o statybininkai aiškina, kad baigs statybą nežinia kada ir nežinia kiek papildomai tai kainuos, bet gali būti ir dvigubai. Energetikos viceministras, Ignalinos eksploatavimo nutraukimo programos koordinatorius Romas Švedas tokiu paprastu vaizdeliu atsako į klausimą, kas kaltas, kad Ignalinos AE uždarymo dieną turėję būti užbaigti projektai praktiškai nė nepradėti: abi pusės – viena, kad nedirbo, kita, kad nekontroliavo. Tačiau ar kam už tai teks atsakyti?

Vėlavimo kaina – kasmet po 240 mln. Lt

Pradžioje – aritmetika su dešimtženkliais skaičiais. AE eksploatavimo užbaigimo procesui, numatytam iki 2029 m., reikia apie 8 mlrd. Lt. Iki 2013 m., susumavus europinius ir labai nedaug tam sukauptų Lietuvos pinigų, susidaro 4,5 mlrd. Lt. Tačiau 1 mlrd. eurų, t.y. apie 3,5 mlrd. Lt, pasak naujo AE direktoriaus Osvaldo Čiukšio, dingo nežinia kur.
AE eksploatacijos nutraukimo pagrindinis darbas – panaudotą branduolinį kurą ir radioaktyviąsias atliekas sutalpinti į specialias saugyklas. Jos turėjo būti baigtos iki 2009 m. lapkričio, mėnuo iki atominės darbo sustabdymo. Tačiau vėluojama trejus ketverius metus, dėl to vienų projektų kaina kyla net 50 proc., o kai kurių projektų nei galimos kainos, nei pabaigos datos šiandien niekas nežino.

Kol nėra saugyklų, nėra kur dėti kuro, o tai reiškia, kad negalima jo išimti iš reaktoriaus, taigi negalima reaktoriaus ardyti. O kol branduolinis kuras lieka reaktoriuje, elektrinė turi dirbti branduolinio saugumo režimu, vadinasi, turi išlaikyti personalą, mokėti už kitas išlaidas. Tam vien šiemet reikės 240 mln. Lt. Tokia padėtis truks iki kokių 2015 m., tad šią sumą reikia padauginti iš penkių.

Kasmet iš ES atominės eksploatacijos nutraukimo darbams gaudavome apie 415 mln. Lt. Taigi klausimas: už ką mes vykdysime AE eksploatavimo nutraukimo darbus, kurie dėl vėlavimo dar vis brangsta, jei beveik pusę finansavimo pravalgysime? Be to, pinigai numatyti tik 2007–2013 m. laikotarpiui, o kas bus toliau – nežinia. Prie to reikėtų pridurti, kad šių metų pabaigoje Europos audito rūmai ketina baigti tyrimą, ir jei būtų pripažinta, kas ES pinigai panaudoti nusižengiant taisyklėms ar ne pagal paskirtį, Lietuvai iš biudžeto tektų grąžinti ir gautus pinigus.

“Situacija grėsminga ir negali būti, kad niekas ir už tai neliks atsakingas. Dirbame su visomis teisėtvarkos institucijomis ir tarnybomis”, – vardydamas visus šiuos skaičius neslepia energetikos viceministras R.Švedas. Tačiau pasigilinus į AE eksploatavimo nutraukimo scenarijus akivaizdu, kad nebus lengva rasti kaltuosius, nes vieni priminėjo sprendimus, o kiti už juos liko atsakingi.

Kieno pinigai – tas ir diriguoja?

“Tas milijardas eurų nebuvo gautas, o juo labiau nebuvo išleistas. Pinigų atominėje niekada ir nebuvo – jie Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko (ERPB) sąskaitoje ir bankas juos mokėjo tik už faktiškai atliktus darbus ir avansą. AE kompetencija tebuvo priimti darbus arba ne. Nematau jokių pažeidimų ir nieko daugiau negaliu komentuoti, skambinkite naujam generaliniam direktoriui”, – nesiima daug aiškintis aštuoniolika metų atominei vadovavęs Viktoras Ševaldinas, naujoje AE vadovybės komandoje gavęs patarėjo postą.

Kur prasideda ir kur baigiasi kieno kompetencija, vadinasi, ir atsakomybė milijardus kainuojančiuose projektuose, nuomonės išsiskiria. Didžioji dalis pinigų – ES ir šešiolikos šalių donorių, o pagal 2001 m. pasirašytą Ignalinos atominės ir ERPB sutartį didžiąją dalį šių pinigų ir administruoja šis bankas, kuris ir rangovo konkursą organizavo, ir nugalėtoją išrinko, ir savo ekspertus, stebinčius darbų eigą, Ignalinoje įkurdino, ir sutartį kartu su pasirinktais rangovais parengė. O pagal tos sutarties sąlygas ERPB neprisiima atsakomybės už tinkamą lėšų panaudojimą – visa atsakomybė dėl projektų įgyvendinimo tenka Lietuvai.

“Susitikdavome su projektų vykdytojais ir pas premjerą, ir ministerijos kolegijose, vykdavo delegacijos į Londoną, į ERPB, įspėjome, kad projektai stringa. Tačiau bankas pasirinko tokį techninį sprendimą, kuris ir vedė prie vėlavimo”, – apgailestauja 1990–1991 ir 1995–1996 m. ekonomikos, o 2006–2008 m. už AE atsakingos Ūkio ministerijos vadovas Vytas Navickas.

Jo teigimu, tai ERPB nutarė, kad kurui saugoti reikia sukurti naujos konstrukcijos konteinerius, nors egzistavo jau sukurtas modelis. Reikėjo konteinerius suprojektuoti, išbandyti, kad atitiktų saugos standartus, nebuvo aišku, kokios jie bus talpos, svorio ir pan., todėl nebuvo galima pradėti kitų darbų. “Kieno pinigai – tas ir diriguoja. O, jei Lietuvai būtų leidę pasirinkti…” – neslepia apmaudo V.Navickas.

Artūras Dainius, 2001–2008 m. už atominę energetiką atsakingas ūkio viceministras, dabar laisvas konsultantas, nurodo tą pačią pagrindinę vėlavimo priežastį, tačiau primena, kad dar nė viena šalis nėra uždariusi atominės pagal grafiką, nes tai labai sudėtingi procesai, kuriuose dar nėra patirties. Štai Černobylyje pastatytą panaudoto branduolinio kuro kompleksą net teks griauti.

Ankstesni atominės energetikos strategai projekto išskirtinumu grindžia ir kainų padvigubėjimą. “Nuo pat 2000 m. minėti teoriniai mistiniai skaičiai. Buvo aišku, kad tokių pinigų neužteks. Varžėmės dėl pinigų, skirtų uždarymui, su Černobylio atomine. Ten, beje, uždarymo darbų kainos išaugo keturis ar penkis kartus”, – sako A.Dainius.
Tačiau 1990–1993 m. energetikos ministras Leonas Ašmantas tai vadina valstybiniu nusikaltimu: “Jei tokios sumos bus mokamos, jei bus toks nebaudžiamumas, tai reikėtų prilyginti tėvynės išdavimui”.

Vis dėlto buvęs viceministras A.Dainius pripažįsta, kad projektus stabdė ir įstatymų bazės spragos, ir rangovo, ir užsakovo, ir ekspertų geros valios stygius, biurokratizmas tarp projektus derinančių institucijų. Jo manymu, labai svarbus tranšėjinis kapinynas ligi šiol nepastatytas dėl grynai biurokratinių kliūčių. “Jei pagal teisinius aktus galima kokį popierėlį peržiūrėti per 60 dienų, tai ir žiūrinėja iki paskutinės dienos, nors nėra į ką ten žiūrėti. Net tarp atskirų AE padalinių kautasi dėl smulkmenų. Tačiau formaliai neprisikabinsi”, – piktinasi A.Dainius.

Antra vertus, jei grįšime prie palyginimo su nepastatytu namu, taip tikrai nenutinka, jei žmogus moka savo pinigais, pats pasirenka statybininkus ir pats derina sutartį. Energetikos eksministras L.Ašmantas sako niekuomet nebūtų rinkęsis tokių rangovų, kaip Vokietijos bendrovė “Nukem Technologies”, o konteinerius, jo nuomone, turėjo visas galimybes pagaminti “Kauno energoremonto” įmonė.

Beje, per laikotarpį, kai pasirašytos sutartys, vokiečių bendrovė jau buvo tapusi britų ir amerikiečių, o gruodį ją nusipirko Rusijos bendrovė “Atomstrojeksport”. Keista ir tai, kad abiejų svarbiausių ir brangiausių projektų konkursus laimėjo tas pats “Nukem Technologies”. Kokią įtaką jo pasirinkimui galėjo daryti Lietuva – klausimas, tačiau ar tikrai mus kankino arba šantažavo, kad pasirašėme sutartį, pagal kurią “Nukem Technologies” vis didina kainas, tačiau nemoka delspinigių už neatliktus darbus?

Iššūkis – kovoti dėl Lietuvos, o ne dėl asmeninės gerovės

“Padėčiai pagerinti Lietuva turėtų perimti į savo rankas daugiau svertų, kuriais valdomas elektrinės uždarymo procesas”, – po pernai atlikto tyrimo ragino ir valstybės kontrolierė Rasa Budbergytė.

Galima daryti prielaidą, kad ankstesnių Vyriausybių susitaikymą su padėtimi lėmė ir delsimo taktika, bandant pratęsti AE darbą, ir eksploatacijos nutraukimo projektų dalyvių: rangovų, begalės subrangovų, elektrinės darbuotojų, įvairiausių ekspertų, kas galėtų paneigti – gal ir politikų noras kuo daugiau milijonų iš to išmelžti vilkinant procesą. Tas jiems ir pavyko. O kur dar prieinančiųjų prie viešųjų pirkimų lovio interesai. “Popieriai surašyti tvarkingai, tačiau kai pamatai kainas…” – piktinasi viceministras R.Švedas. Tik klausimas, kas apmokės šias milijardinėmis tapusias sąskaitas, jei ES nutars nebeskirti pinigų tolesniems uždarymo darbams.

“Ir ERPB, ir “Nukem Technologies” pasakėme, kad neleisime biudžetams pūstis tiek, kiek nori rangovai, ir taškas. Įgyvendinant ERPB administruojamus projektus privalomi banko samdomi konsultantai, kurie per metus kainuoja beveik 16 mln. Lt, tad projektų įgyvendinimo eiga turi blizgėti. Todėl keliame jų kokybės ir konkrečios atsakomybės klausimą”, – permainas vardija R.Švedas.

Šią savaitę EK branduolinės energetikos direktorate jis bandys įtikinti ir dėl europinio finansavimo po 2013 m. būtinybės. Derybų baigtis priklauso ir nuo to, kaip seksis aiškintis, kas pradangino per 3 mlrd. Lt. Kažin ar pavyks šįsyk rasti kaltuosius, jei prieš penketą metų Valstybės kontrolei nustačius, kad dalis lėšų AE uždarymui panaudota ne pagal paskirtį, niekas taip ir nebuvo nubaustas?

Jau daugiau kaip metus dirbančios, vadinasi, jau tiek laiko ir atsakingos už AE uždarymą Energetikos ministerijos ir naujosios AE vadovybės laukia dar vienas išbandymas – nekartoti pirmtakų klaidų, atsispirti pagundai melžti europinius pinigus, o realų darbą keisti politikavimu. Deja, tokių simptomų yra. Naujasis AE direktorius O.Čiukšys debiutavo skambiai paskelbdamas nežinia kur esančiu milijardą eurų (nors iš tikrųjų 900 mln.), užmiršdamas paminėti, kad ES pinigai AE uždarymui pagal sutartį panaudoti ne tik atominėje, bet ir sieros valymo įrenginiams bei naujam Elektrėnų elektrinės blokui, dujotiekio bei katilinės Visagine statybai, elektros jungčiai su Lenkija.

O kad savo sąskaita pinigų naujoji viršininkija netaupys, parodė ir tai, kad 26 tūkst. Lt algą O.Čiukšiui energetikos ministras motyvavo dviem amoraliais motyvais: kad tai – ne Lietuvos, o ES pinigai ir kad darbas AE kelia pavojų sveikatai. Tokiu atveju būtų moralu bent po kelis tūkstančius tų nesavų pinigų padalyti ne tik naujiems AE darbuotojams.

Tarptautinis Ignalinos AE eksploatavimo nutraukimo rėmimo fondas 1999–2006 m. Lietuvai skyrė 1,82 mlrd. Lt, 2007–2013 m. numatyta dar 2,89 mlrd. Lt