"Veido" archyvas

Šių laikų Lietuvoje šaltas, jausmus giliai savo sieloje užkasęs, bet protingai pakalbėti mokantis pilietis tapo tvirtumo pavyzdžiu. Bet iš tiesų jausmai juk niekur nedingsta.

Prieš gerą savaitę stebėjau, kaip vienam žymiausių mūsų disidentų Viktorui Petkui buvo įteiktas Estijos ordinas už nuopelnus Baltijos šalių laisvei. Ceremonija kaip ceremonija, formaliai aiškus protokolas: apdovanojimas, gėlės, sveikinimo kalbos. Tačiau vienas dalykas, atrodo, suardė tą formalumo šydą. Senas žmogus verkė…
Ir vėl, atrodytų, kas gi čia tokio – verkiam kartais visi: pirštą susižeidęs vaikas, nesėkmę patyręs moksleivis, ašarą braukia tėvynę ir artimuosius paliekantis emigrantas, galiausiai – prie mylimo žmogaus karsto stovintysis. Visa tai paprasta ir aišku, nes verkiam, kad skauda. Bet kodėl žmogus verkia tada, kai turėtų būti gera, kai širdis turėtų džiaugtis pripažinimu ir garbe?
Daug minčių sukėlė ir pasvarstymus paskatino matytas vaizdas. Norom nenorom į galvą ėmė lįsti mintys ir apie nelengvą tokio žmogaus gyvenimo patirtį, skausmą bei pažeminimus, galų gale – ir apie savo laisvės atsisakymą vardan kitų. Bet ir vėl – galėtų juk žmogus lengviau atsikvėpti, nusišypsoti, nes tikslas jau pasiektas. Kam verkti? Ir tada į galvą vėl ėmė belstis karti mintis: o gal skausmas ir pažeminimas toli gražu nesibaigė, o paaukotas ilgas brandaus gyvenimo laikotarpis nesuteikė pasitenkinimo, nes mažai kam tai ir berūpi.
Nesiruošiu apie politiką čia kalbėti. Koktu jau nuo mūsų politikų “išdaigų” darosi, seniai į televizijos šou pavirtusio parlamentarų žaidimo net prisiminti nebesinori. Žinau ir tai, kad šių žmonių apeiti vis tiek nepavyks, nes ir nuo jų veiksmų daug kas, matyt, verkia… Ir vis dėlto kodėl šiandien senolis verkia?
Visi, matyt, prisimename pasaką apie vaiką, kuris tėvo, į mišką išvežančio senelį, paprašo rogutes bent parsivežti – juk ir jam kada nors teksią tokią pat misiją pakartoti. O jei prisimename, tai kodėl nepagalvojam, kad patys ant tokių rogučių atsidursime? Tik ne į mišką išvežti būsime, bet neretai jaunesniųjų pamiršti, pastumti į gyvenimo nuošalę, galiausiai net ir apvogti paliksime.
Žmogaus protas – apgavikas: jis ne tik atveria pažinimo erdves, bet ir nuo mūsų akių paslepia tai, ko matyti nenorime. Jaunas žmogus retai susimąsto apie senatvę, tačiau gyvenimas negailestingas: jis jau šiandien tepa rogučių, į kurias mus gal tik dar po daugelio metų įsodins išsekusios jėgos, artimųjų abejingumas bei žmonių pažeminimas, pavažas.
Susvetimėjimas ir abejingumas, pagarbos stoka šiandien tapo nuvalkiotais žodžiais. Niekas jau seniai nebekreipia į juos dėmesio, nebesistebi žiaurumo protrūkiais. Tai kas kreips dėmesį į žmogų, kurio skruostu teka ašara? Liūdesys tapo pažemintųjų dalia, mes imame gėdytis ir atsiprašinėti dėl jo. Neretai pastebiu aplinkinių smalsumą sužinoti, kaip atrodo psichoanalitiko kabinetas. Visiems atsakau, kad jame tėra vienintelis darbo įrankis – servetėlių ašaroms nubraukti dėžutė… Mano kabinetas dažnai tampa vienintele vieta žmogui, kurio širdį kausto skausmas ir liūdesys, kurio ašarų seniai nenori matyti aplinkiniai. Ir, maža to, priešais mane sėdėdamas verkiantis žmogus ima gėdytis ašarų, pradeda atsiprašinėti. Mat liūdesys jo aplinkoje, o ir visoje mūsų visuomenėje, imamas įvardyti kaip našta kitiems.
Mūsų šeimose įprasta drausti liūdėti, įvelkant tai į gudrų paaiškinimo apdarą: “Vyrai juk neverkia…” Ir kuriam iš mūsų po to neatrodo, kad ašaros – silpnumo ženklas? Juk geriau prisigerti, apdaužyti artimą savo, o paskui išdidžiai pareikšti, kad tai stiprybės požymis! Šaltas, jausmus giliai savo sieloje užkasęs, bet protingai pakalbėti mokantis pilietis tapo tvirtumo pavyzdžiu. Niekas nesuka galvos, kad jausmai niekur nedingsta. O jie paprastai kūną ardyti ima, ir ligoninių palatas nugula ne pagal amžių paliegę infarktai, insultai, opaligės. Kiti nusiskandinti alkoholyje bando, treti bent kartais “susijausmina” – agresija pasitaško…
Ir niekas nepagalvoja, iš kur tokie žmonės atsiranda. Nesusimąsto, kad mes patys ir išmokome savo vaikus slėpti liūdesį ar kurį kitą “blogą” jausmą. Maža to, mes išmokome nevertinti kito žmogaus, nes nevertiname nei savo vaikų, nei tų pačių jau mano minėtų senolių. O kaip išmokysime gerbti, jei patys negerbiami esame?
Na va, ir atėjo politikų eilė. Sukuria gi jie mums temų aptarti! Tai ir šiai temai medžiagos “pamėtėjo”… Ne taip jau ir seniai (nutik tu man, kad gegužės 15-ąją minimai Pasaulinei šeimos dienai artėjant) Seimas nusprendė, kad šeima vadinti tegalima tą bendrą gyvenimą, kuriame yra tėvas, motina ir vaikas. O jei mama su vaiku palikta? Jei tėvas miręs? Kaip tada? Tai ar ne tikriausia šeima tuomet, kai yra mama, o greta auga vaikas? Net ir tuomet, kai vaiką augina vienas tėvas, nors tai ir retai pasitaiko, šeimą turime. Vaikas privalo turėti šeimą, nesvarbu, pilną ar ne, – ji vis vien yra šeima. Nes kaip kitaip padėsime vaikui įsisąmoninti šeimos pojūtį? O iš šeimos ir savo vietos joje suvokimo ateina ir santykio su kitu žmogumi patirtis. O iš santykio patirties jau atveriame duris ir į kito žmogaus pajautimą, jo sielos suvokimą. Gal tada nebereikėtų ir tų pasakos rogučių, nes pagarba kitam gimsta tik iš santykio ir kito žmogaus sielos pajautimo.
Dabar, deja, telieka viltis, kad šeimos samprata mūsų tėvynėje keisis, kaip kad keisis ir požiūris į vyresniuosius jos gyventojus. Gaila, bet politikai ir čia pasidarbavo: brūkštelėjo lengva ranka per pensijas – mat biudžetą sutvirtinti reikėjo. Vargšė ta šalis, kuri senolių pinigais išgyventi bando. Nevertinčiau to kaip šių ir taip nuskriaustų žmonių pažeminimo, jei ne viena aplinkybė. Bėda ta, kad, anot Justino Marcinkevičiaus, valdžia kitiems diržus suveržė, o sau susiveržti pamiršo…
Taip tad ir ruošiame tas pasakos rogutes: ne vien negerbdami vieni kitų, apgaudinėdami, žemindami, bet ir nuo mažens pamokydami vaikus neprisirišti, nejausti jausmų, neatjausti artimo. Tai ir verkia senolis, kai kažkas jam dėmesio skiria, nes jis jau seniai pagarbos ir meilės skonį pamiršo.

Įkirta
Žmogaus protas – apgavikas: jis ne tik atveria pažinimo erdves, bet ir nuo mūsų akių paslepia tai, ko matyti nenorime.