Ši sausio savaitė žymi du svarbius su valstybės gynyba susijusius įvykius: skelbiami nauji šauktinių sąrašai ir minimos Sausio 13-osios metinės. Nors prieš 26 metus pademonstruotas pilietinis pasipriešinimas ir šių dienų šauktinių kariuomenės formavimas yra dvi skirtingos gynybos formos, jas bent iki šiol, šauktinių vietas užpildant savanoriams, vienijo bendras bruožas – asmeninis apsisprendimas. Ant šio pamato pastatyta ir Šaulių sąjunga, pastaruoju metu jaučianti padidėjusį populiarumą. Pokalbio apie pilietinę visuomenę, šaulius, šauktinius bei ginklus susitikome su Šaulių vadu, atsargos pulkininku leitenantu Liudu Gumbinu.

Gytis KAPSEVIČIUS

– Kalbamės likus savaitei iki 26-ųjų Sausio 13-osios metinių. Tuo metu jums buvo apie 15–16 metų. Kaip prisimenate šią dieną?

– Pamenu, kad sausio tryliktą mano brolis, studentas, buvo išvykęs į Sitkūnus ir saugojo juos su savo bendražygiais, mačiau, kaip tėvai jį išlydėjo. Atsimenu ir pačią sausio 13-osios naktį, sirenų gaudesį Panevėžyje. Naktį su tėvais atsikėlėme ir nuėjome prie vieno iš tuo metu svarbių objektų – savivaldybės. Ten susirinko grupė žmonių, kurie budėjo. Ką aš pats ten darysiu, man nekilo klausimo, bet suvokiau, kad tai svarbu, tai yra viena iš gynybos formų. Manau, tas paliko tam tikrą pėdsaką mano pasirinkime, dabartinėje veikloje ir supratime apie pilietiškumą, piliečių svarbą valstybės gynyboje.

– 2014 m. buvote išrinktas Šaulių sąjungos vadovu ir neilgai trukus žiniasklaidoje pripažinote, kad sąjunga kenčia nuo kai kurių problemų. Ar per kadenciją pavyko šias problemas išspręsti arba sumažinti?

– Šaulių sąjungoje sergama tomis pačiomis ligomis kaip ir visuomenėje, todėl visų problemų neišspręsime nei aš, nei kiti vadai. Viena iš ligų – mes, kaip visuomenė, nesame atsparūs informaciniam karui, kuris nebūtinai yra tiesmukai nukreiptas į mus iš Rytų, tačiau mes patys skaldomės, ieškodama įdomesnių antraščių prisideda ir žiniasklaida. Tas informacinis karas jaučiamas ir Šaulių sąjungoje, ir tai neprideda mums tvirtybės, netelkia visuomenės.

Tarp mūsų yra ir politikų, ir verslininkų, ir paprastų žmonių, todėl kartais pasiklystame tose šauliškumo vertybėse. Kartais, užuot sutelkę jėgas valstybei stiprinti, paskęstame asmeniniame pragmatizme. Yra žmonių, kurie nesugeba atsiriboti nuo savo politinių pažiūrų, ir prasideda skaidymasis: kas yra savas, kas nesavas, kas tikrasis narys, o kas netikrasis. Tačiau manau, kad žengėme didelį žingsnį į priekį, ir mąstymo, kad Šaulių sąjungoje galėtų dalyvauti tik vienos krypties bendraminčiai, nėra. Štabe dirba įvairių politinių pažiūrų bei tautybių žmonės, todėl manau, kad tai išgyvendinama. Džiugina, kad beveik nebepasitaiko atvejų, kai su šaulio uniforma dalyvaujama politinėje veikloje, ypač vykstant rinkimams, kandidatuojant. Tokiu atvejų būdavo.

Visa kita yra buitiniai dalykai – drausmė, mandagumas viešojoje erdvėje. Kaip ir visuomenėje, taip ir tarp mūsų gali pasitaikyti visokių pavyzdžių. Bet tas buvo ir tarpukariu: jei skaitytumėte istoriją, pačioje organizacijoje tuo metu būdavo ir skundų, ir muštynių, ir išgėrinėjimų. Tačiau manau, kad sparčiai sveikstame ir mūsų imunitetas nuolat stiprėja.

– Šaulių sąjungos vadu tapote tais pačiais metais, kai įvyko Krymo krizė. Tuo metu gerokai padidėjo dėmesys krašto gynybai. Kiek narių apytiksliai per tą laiką papildė jūsų organizaciją?

– Šiandien artėjame prie 11 tūkst. – turime apie 10,5 tūkst. narių, o 2014 m. skaičiavome, kad narių yra mažiau nei 8 tūkst. Reikėtų pabrėžti, kad pagausėjo vidutinio amžiaus šaulių grupė – šiandien turime arti 5 tūkst. suaugusiųjų ir kiek daugiau nei pusę jaunųjų šaulių.

Bet statistika yra vienas dalykas. Nepaisant to, kad statistiškai ūgtelėjome apie 30 proc., 2014-aisiais turėjome daug šaulių, kurie buvo sąrašuose, tačiau veikloje nedalyvavo. Todėl nebijojome žengti ryžtingo žingsnio ir atleisti dalį šaulių, kurie akivaizdžiai nedalyvauja arba atsisako dalyvauti veikloje. Atleista šimtai žmonių, ir tas procesas tęsiasi, tačiau reikia siekti, kad skaičiai atitiktų realybę.

– Kokios įtakos didėjantis šaulių skaičius turėjo jūsų organizacijai?

– Reikia nepamiršti, kad Šaulių sąjunga egzistavo ne tik prieš Krymo aneksiją, bet ir prieš Antrąjį pasaulinį karą, sovietų laikais ji veikė išeivijoje. Ji egzistuoja beveik šimtmetį, todėl nenorėčiau sakyti, kad Krymo aneksija padėjo žmonėms atrasti šią organizaciją, – ne, ji buvo visą laiką. Tačiau anksčiau organizacija daugiau koncentravosi į jaunimo ir garbingesnio amžiaus grupes, o Krymo aneksija jai padėjo pritraukti ir vidutinio amžiaus žmonių.

Aišku, kiekviena organizacija patiria pakilimų ir nuopuolių. Antplūdis turėjo ir savo neigiamą pusę. Organizacijai pirmiausia yra šokas sulaukti tiek daug naujų žmonių su savo lūkesčiais ir priimti juos, todėl absorbuoti šį visą potencialą buvo iššūkis. Tai kartais atsigręždavo prieš pačią organizaciją, kuri ne visuomet spėdavo žengti koja kojon su pasikeitusiais poreikiais, dėl to padaugėjo nusivylimo iš spontaniškai atėjusių žmonių, atsirado neigiamo rezonanso. Tačiau šimtmečio darbas neturi patekti tarp girnų, kurių nenusipelnė.

– Įvertinus realius pajėgumus, koks galėtų būti racionalus ir protingas šaulių skaičius organizacijoje – juk ne visi šiais laikais domisi panašia veikla?

– Manau, reikėtų kelti artimus ir tolimus tikslus. Artimi tikslai buvo perkopti 10 tūkst., tą ribą peržengėme. Per ateinančius porą trejetą metų reikėtų eiti toliau, pasiekti ir 16 tūkst., didinti skaičių. Manau, kad potencialo yra, bet reikia gebėti save pateikti, parodyti ir užimti tuos žmones, kurie nori aukotis.

Siekiame, kad šaulių būtų kiekvienoje savivaldybėje. Tai pasiekta jau šiandien, tik ne visur yra suaugusių šaulių, kai kur turime tik jaunuosius šaulius. Pajėgus šaulių branduolys savivaldybėse galėtų padėti atlikti tam tikras užduotis. Pavyzdys – nesenas gaisras Radviliškyje, kurį gesinant dalyvavo ir šauliai, padėjo gyventojams ir institucijoms.

Jei žiūrėsime į ilgalaikę viziją, galbūt tai skamba ir šiek tiek optimistiškai, bet laikantis šūkio, kad kiekvienas Lietuvos žmogus galėtų ir turėtų būti šaulys, manau, dešimtys tūkstančių turėtų būti pasiekiami. Tarpukariu buvo 60 tūkst. šaulių, ir aš nemanau, kad tai utopiniai skaičiai, net ir kalbant apie XXI a., kai mūsų visuomenė yra gerokai kosmopolitiškesnė. Įvertinus jaunųjų šaulių kontekstą, tai labai normalus siekinys. Jei pavyktų jį pasiekti, turėtume žengti ir toliau. Tai nereiškia, kad šaulys būtinai turi dalyvauti pratybose, – yra ir kitų būdų prisidėti. Be to, šauliais negali būti visi, nes ne visų vertybinis pagrindas toks stiprus, kokie yra Šaulių sąjungos lūkesčiai.

– Žodžius „šaulys“ ar „šauliai“ greičiausiai yra girdėjęs kiekvienas, bet ne visiems aišku, ką sąjunga veikia, be to, minėjote, kad neaktyvūs šauliai turi pasitraukti iš organizacijos. Todėl norėčiau paklausti paprastai: ką organizacijoje veikia, tarkime, statistinis šaulys?

– Šaulių sąjunga yra valstybės saugumo didinimo organizacija. Tam pasiekti esama daug būdų, todėl nereikėtų manyti, kad tai tik karinio saugumo užtikrinimas. Taip, tai mūsų išskirtinumas, kad mes ir ginklu pasirengę prisidėti prie valstybės gynybos, tačiau saugumą didinti galime ir žodžiu.

Šaulys, pasirinkęs karinio būrio kelią, turėtų mokėti naudotis ginklu ir dalyvauti pratybose, būti išėjęs bazinį šaulio kursą, būti priskirtas padaliniui, kariuomenės vienetui ir bent dešimt dienų per metus dalyvauti pratybose kartu su Lietuvos kariuomene. Iš esmės tai kario savanorio kelias, skirtumas tas, kad šauliai – lankstesnė organizacija, su mažiau įsipareigojimų.

Kitas būdas – tiems, kurie nemato savęs su ginklu. Jie galėtų savo jėgomis prisidėti prie pilietinio pasipriešinimo: tai ugdymas, stovyklos, viešieji ryšiai, kitokia edukacija.

Trečia dimensija, kuri šiandien mūsų organizacijoje mažai matoma, yra šaulio rėmėjo kryptis. Tai žmonės, nenorintys ar negalintys aktyviai dalyvauti Šaulių sąjungoje, tačiau norintys intelektualiai ar finansiškai ją remti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2017-m