Pakartosiu a.a. neseniai anapilin išėjusio, teisėtai tautos sąžine vadinamo, J.Marcinkevičiaus mintį, kad nei lietuvių tauta, nei Lietuvos piliečiai nėra valstybės šeimininkais. Vystydami šią mintį ankščiau ar vėliau prieisime prie išvados, kad valstybę reikia pradėti kurti iš naujo. Ką tai reiškia? Visų pirma tai reiškia, kad reikalinga nauja valstybės atkūrimo ir jos valdymo filosofija, iš jos išplaukianti ideologija, programa, įvardijanti strategiją ir taktiką, ir atskiri, konkretūs programos įgyvendinimo projektai. Nei vienas, nei du ar trys žmonės to padaryti negali. Tą gali padaryti gal kokių 100 – 200  aukšto intelekto žmonių kolektyvas, žinantis šiuolaikinę filosofiją, valdymo teoriją, praktikuojantis savo kasdieninėje veikloje aukštą moralę, etiką ir savęs tobulinimą. Pažiūrėkime kiek nūdienos Lietuvoje veikia įvairių, gerai finansuojamų struktūrų, deklaruojančių aukštą profesionalumą ir gebėjimus. Jie konsultuoja valstybės valdymo institucijas, pradedant Seimu, Prezidentūra, Vyriausybe, ministerijomis ir baigiant savivaldybėmis, valstybės įmonėmis bei kitais ūkio subjektais. Jie teikia visuomenei valstybės, visuomenės ir ūkio valdymo filosofiją, ideologiją bei kitus konkrečius projektus. Televizijos kanalai, laikraščių puslapiai mirgėte mirga nuo visokiausių LLRI, įvairių bankų ekspertų, visokiausių“ mokslo slėnio“ struktūrų, politologų ir“ kitokių -ogų“ viešų – verbalinių bei oficialių rašytinių analizių, konsultacijų, programų, projektų, prognozių ir pamokymų. O Lietuvos valstybės laivas skęsta, jis grimzta vis giliau ir giliau. Kas gali, patys iš jo evakuojasi, bėga į kitas valstybes. Kodėl? Tik todėl, kad tėvynėje nemato jokio šviesos spindulėlio tamsiame tunelyje. Jie norėtų burtis, vienytis, kovoti su negerovėmis, pamatyti tą šviesos spindulėlį, vienytis apie jį, bet jo kaip nėra taip ir nėra. O vienas lauke ne karys…Todėl jie daro tai, ką priversti daryti.

Dabar grįžkime prie konkrečių veiksmų programos, gal tiksliau pradinės idėjos. Pradžiai reikia kelių žmonių, kurie patikėtų VAKI įkūrimo idėjos naudingumu ir jos realizavimo praktine galimybe bei sutiktų būti steigėjais. Steigėjai bendru sutarimu pasirinktų šios struktūros teisinę formą, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, tarkime viešąją įmonę, o gal ir kitą organizacijos teisinę formą (steigėjai susitars dėl teisinės formos).

Filosofai, politologai ir kiti intelektualai laukia kažkokios tai piliečių, nepatenkintų savo valstybės politinio, ūkio, visuomenės valdymo sistema ir laukia tos kritinės masės nepasitenkinimo išraiškos, gal revoliucijos, gal masinių demonstracijų, nušluosiančių oficialią, visiems matomą valdžią ir ją parenkančią, slaptąją, tačiau tikrąją valdžią. Bet to nebus. Tai būtų visa griaunanti jėga, po kurios vėl reikėtų viską kurti iš naujo.  O kas tai kurtų? Vėl tie patys slaptų sąmokslų aktyvūs ir nedori dalyviai, gal dar blogesni, nei dabartiniai. Argi neužtenka istorijos pamokų? Kas įvyko Rusijoje po rusų demokratinės 1917 m. vasario revoliucijos? Lenino bolševikų spalio mėn. ginkluotas perversmas, finansuotas Rusijos priešų. Kokia buvo šio perversmo pasekmė? Pagaliau, kas įvyko Lietuvoje po dainuojančios mūsų išsivadavimo kovos? Kas pasinaudojo tos pergalės vaisiais ir kur atvedė mūsų tautą ir valstybę? Prie jos galimo greito bankroto ir tautos išsibėgiojimo. Pavyzdžių gausybė.  Taigi belieka tik taiki kova, paremta jos vykdytojų aukšta morale, kompetencija ir kūrybiniu darbu, darbu ir dar kartą darbu. O kritinė visuomenės masė, kuri nepalaiko dabartinės valdžios ir gali būti pergalės garantu, ar ji yra? Tvirtai atsakau, taip yra. Ypač sostinėje Vilniuje. Juk per 50 proc. rinkėjų neatėjo į rinkimus, tuo išreikšdami savo nepritarimą egzistuojančiam valstybės ir visuomenės valdymo modeliui, visoms partijoms ir visų lygių valdžiai. Tuo ji parodė savo sąmoningumą ir nepasitikėjimą valdžia bei valdymo sistema. Laikas pradėti daiktus vadinti savais vardais, neklausyti paistalų, kad „demokratinėje visuomenėje tai normalu“, „mes patenkinti rinkėjų pasitikėjimu valdančiąją dauguma“ arba „rinkėjai palaiko opozicines partijas“ir panašiai. Visa tai partinė propaganda, visiškai neatspindinti tikrovės. Juk  visi balsų pirkimo atvejai (o kiek masiškai viena ar kita forma jų buvo, tai niekas neskaičiavo) susieti su asocialiais (balsų pardavėjai) ir antisocialiais (balsų pirkėjai) žmonėmis bei neįgaliais ir labai senyvo amžiaus rinkėjais, kuriuos apgavystėmis ir nerealiais, neįvykdomais pažadais papirko tie patys antisocialūs apgavikai. Tai kokios visuomenės kritinės masės mums dar reikia? Pasiūlykime jai teisingą filosofiją, ideologiją, patrauklią programą bei aiškius, suprantamus, realius jos įgyvendinimo projektus ir, būtent, ši nepatenkintos, aukštos sąmonės visuomenės dalis taps aktyviausiais rinkėjais, ateis pasirinkti „šviežių, jiems patinkančių produktų“, kurių „dabartinėje politikų rinkoje“ jie neranda.

Minėtam šviesos spindulėliui, pradžią galėtų duoti Valstybės atkūrimo konsultacinis institutas (toliau VAKI), arba tiesiog Valstybės atkūrimo institutas (VAI) siekiantis pateikti visuomenei ir konkrečioms valstybinio reguliavimo institucijoms patrauklų intelektualaus darbo produktą – valstybės atkūrimo filosofiją, ideologiją, strategiją ir taktiką. Aplink jį susivienytų visos gėrio viešajam interesui sąžiningai siekiančios demokratinės jėgos ir spindulėlis pavirstų galinga šviesa, panaikinančia šešėlius.

Kas galėtų būti siūlomo darinio narių šaltiniu. Manau, kad senjorai ir greitai tapsiančių jais atstovai, turintys gyvenimo patirtį, aukštą intelektą, moralę ir norą bei aukštųjų mokyklų vyresniųjų kursų studentai, greitai tapsiantys intelektualaus darbo bedarbiais, o taip pat  bakalaurai, magistrai, kartais  net mokslų daktarai, jau dalinai ar visiškai esantys intelektualaus darbo bedarbiais, suvokiančiais savirealizacijos problemas Lietuvoje. Manau, kad ir užsienyje esantys aukšto intelekto bei moralės žmonės mielai prisidėtų prie VAKI veiklos, matydami  pirmuosius realaus darbo vaisius, tarkime gerus  pilietybės, partijų, rinkimų, asociacijų, pensijų, senaties už sunkius ekonominius nusikaltimus panaikinimo, valstybės tarnybos ir t.t. įstatymų projektus bei panašiai.  VAKI kūrimo pradiniame etape (beje ir visą laiką) parodytų visuomenei šios struktūros apsaugą nuo patekimo į ją antisocialių – griaunančių ir kitus slopinančių asmenybių.  Įdėtų tokius saugiklius, kad ten nepatektų nei vienas žemos moralės buvęs aukštas politikas ar politinio pasitikėjimo pareigūnas.  Visa siūlomos struktūros veikla  būtų grindžiama jos narių kokybės prioriteto prieš kiekybę, aukštos moralės ir efektyvios narių veiklos sisteminio palaikymo principais, kuriuos atspindėtų VAKI vidiniai teisės aktai, reglamentuojantys jos veiklą bei konkreti organizacinė  struktūra.

Ši siekiamybė būtų įgyvendinama be baimės, atvirai, skaidriai ir sąžiningai, visuomenei demonstruojant, organizacijos praktinę veiklą, atspindinčią minėtus principus. Tokia patirtis egzistuoja ir žinoma daugeliui, kas to nori ir siekia išlaikyti tikrąjį savo žmogiškąjį veidą ir dėl šios priežasties negali surasti nišos padoriai savo veiklai, nenori susitapatinti su bankrutavusiomis politinėmis partijomis ir valdžios struktūromis. Ar yra tokių žmonių Lietuvoje ir emigracijoje?  Aš tikiu, kad tokių žmonių yra ganėtinai daug, laukiu kol jie atsilieps ir siūlau imtis kūrybinės iniciatyvos, atmesti tą nereikalingą kuklumą, gal nuolankumą, o gal ir nepasitikėjimą savimi, taip būdingą doriems lietuviams.  Reikia mokytis, šiuo atveju ir iš priešų – antisocialių asmenų, kurie pateikia save visažiniais, viską mokančiais ir galinčiais sukuri gerą valstybę bei ją valdyti. Tik atsakomybės jausmo neturėjimas, žema moralė, turto siekis ir  nesugebėjimas atskirti gėrį nuo blogio leidžia jiems būti aktyviais ir superlandžiais, greitai pasiekiančiais aukštus valdžios postus. O jų apgaulinga veikla ankščiau ar vėliau išaiškėja. Tad ir jų antipodams – sąžiningiems, aukštos moralės ir kompetencijos žmonėms, kurių dauguma, jau seniai laikas išmokti greičiau atpažinti antisocialias asmenybes, kurių pilna dabartinės valdžios ir verslo struktūrose, išvesti jas į dienos šviesą, įrodyti visuomenei savo pranašumą prieš juos, kas neįmanoma be konkrečios aktyvios veiklos.

Laukiu atsiliepiant žmonių, palaikančių šią idėją, kad galėtume detaliai aptarti jos įgyvendinimo projektą, jo vystymo perspektyvas ir pradėti konkrečią veiklą. Juk „ne šventieji puodus lipdo“, ar ne?

P.S. Galima nebijoti, kad šią idėją kas nors „pasisavins“; jie vis tiek nesugebės jos įgyvendinti, nes ją įgyvendinti gali tik padorūs žmonės, kuriems blogos mintys neateina į galvą.

Jonas Mažintas