"Veido" archyvas

Dauguma Lietuvos gyventojų pralošia, nes nemoka ir nėra mokomi suvokti, kur pelnų ir nuostolių skalėje slypi jų konkretus gyvenimas.

“Veido” leidėjas Algimantas Šindeikis praėjusią savaitę rašė: “Kairiąja ideologija persmelkta visa Lietuvos visuomenė, neišskiriant nei mūsų dešiniųjų politikų, nei intelektualinio elito, vargiai leis žmonėms suprasti, kad jie privalo atsakingai ir aktyviai veikti prisiimdami atsakomybę už savo likimą.” Mintys įdomios, tiesa, ne tiek turiniu, kiek savotiška semiotika ir argumentavimo logika.

Priklausau tiems žmonėms, kurie labai norėtų iš nieko nieko nesitikėti. Ir beje, nesitikiu, nes nesu naivi. Galiu pasakyti, kad niekada nesinaudojau jokia valstybės parama, nesu gavusi jokių pašalpų (net motinystės išmokų), paramų, nedarbo išmokų. Visada dirbau. Turėjau nedidelį nuosavą verslą, kurio atsisakiau tikrai ne todėl, kad neturėjau pelno: atvirkščiai, pamačiau, kaip stulbinamai lengvai Lietuvoje galima to pelno gauti, nes mokesčių beveik nebuvo, – tereikėjo laikytis toje rinkoje susiklosčiusių žaidimo taisyklių ir nepateikti klientui visos informacijos. Pavyzdžiui, pardavinėji (čia reformos pradžioje) antros pakopos pensijų draudimą. Komisinis, kurį už vieną pasirašytą įmoką moka draudimo bendrovė – 120 Lt. Darbo koks 10–15 minučių, tereikia žmogui pasakyti, kad jei turėsi tokį draudimą, tai, pirma, pensija bus didesnė (tikrovėje tai melas, svarbiausias žodis būtų – “galbūt”), antra, tai nieko nekainuoja (melas, mažėja Sodros mokama pensija, dėl Lietuvos pajamų sistemos ir darbo rinkos struktūros, kur daug dirbančių vyresnio amžiaus moterų už labai kuklų atlygį, Sodros mokama pensija mažės beveik visada daugiau, nei atneš papildoma antros pakopos pensija). Dauguma vadinamųjų draudimo konsultantų, kurie platina ir pensijų draudimą, net nutylėti nieko neprivalo, nes neturi jokių ekonomikos žinių ir tiesiog kartoja tai, ką jiems sakė jų vadybininkai, kurie, beje, irgi nebūtinai ekonomiką ir rinkų sąsajas bei judėjimą išmano. Ir tiki jie visi kartu, nes labai malonu gauti atlygį ir malonu jaustis savarankiškam. Na, suprantate, užsidirbu pats, valstybė man nepadeda, aš pats save išlaikau. Kokia kaina? Ar ta kaina vis dar svarbi, kai sąskaitoje per mėnesį atsirasdavo kelios dešimtys menkai apmokestinamų verslo (verslo?) pajamų. Beje, buvo dar vienas papildomas būdas, kaip dirbant dar mažiau uždirbti dar daugiau, tiesa, tada jau reikia dalytis. Buvo daroma taip. Kurios nors įmonės vadovas (nesvarbu, kad dauguma gauna minimumą), sukviečia savo darbuotojus ir jiems paaiškina tuos minėtus pirmą ir antrą punktus. Tada sako: “Nueikite pas buhalterę ir pasirašykite jau parengtas sutartis.” Žmonės nesuvokia savo veiksmo pasekmių, kokių nors išsilavinusių profsąjungos ar panašių veikėjų nėra, o ir baimė dėl darbo vietos priverčia dėti parašą. Tada ateina draudimo konsultantas, kuris jau anksčiau bendravo su vadovu, pasiima kartais 50–80 jau parengtų ir pasirašytų sutarčių. Gauna, tarkime, minimaliai 6000 Lt (dirbo apie dvi tris valandas, kol ieškojo tinkamo tokiam sandoriui vadovo), pasidalija per pusę su tuo direktoriumi ar savininku (tas gi irgi dirbo kokį ketvirtį valandos).

Taigi, gerb. Algimantai Šindeiki, išties, visi priėmė labai atsakingus sprendimus, ar ne? Vieni savarankiškai nieko nesitikėdami iš valstybės suko verslą, kiti atsakingai ruošėsi senatvei, treti pagelbėjo savo darbuotojams atsakingai pasiruošti senatvei ir (sic!) visi kartu susiaurino valstybės galias kištis į jų gyvenimą. Puiku, ar ne?

Laimė, aš supratau, kas vyksta, tai daugiausia laiko skirdavau aiškinti žmonės, ypač moterims, kodėl jiems nereikia ano antros pakopos draudimo, o valstybė jiems yra tikrasis pragyvenimo senatvėje garantas, juolab jei sąžiningai mokėtos socialinio draudimo įmokos ir pasidalyta su esamais pensininkais. Per pirmąjį reformos mėnesį, taigi išskirtinėmis sąlygomis ieškodama jaunų išsilavinusių vyrukų ar labai ambicingų jaunų išsilavinusių merginų (jiems iš esmės ir skirta ta papildoma galima pensijos dalis) sugebėjau uždirbti apie dešimt tūkstančių. Nekas, žinoma, buvo gauta palyginus su kolegų uždarbiu. Nors veiklos atsisakiau ne dėl pelno (jis daug kartų viršijo universiteto docentės atlyginimą už nepalyginti sudėtingesnį darbą), na tiesiog buvo beveik neįmanoma pritaikyti asmeninio ne dešiniojo, ir ne kairiojo, šiaip padorumo standartų. Pavyzdžiui, visada pasakyti, kad esą nieko nekainuojanti investicinio draudimo konsultanto konsultacija, jei pasirašoma sutartis, išties reiškia labai neblogą užmokestį – ketvirtį pirmųjų metų įmokų (taigi, jei mėnesio įmoka 200 Lt), tai draudimo konsultantui pirmais metais teks 600 Lt, o po to, nors ir mažiau, bet vis tiek atlygis bus skaičiuojamas. Viską sumokės apsidraudęs žmogus. Iš karto pasakau, kad nebūtinai visur sąlygos tokios pat, bet jei jau kalbėti apie, pavyzdžiui, leidėjo atsakingumą, tai ir būtų gerų žurnalistų darbas visas šias aplinkybes išsiaiškinti, paskelbti ir taip padėti savo skaitytojams priimti atsakingus sprendimus. Ir, matyt, agituoti už tai, kad už panašias konsultacijas mokėtų ne tas, kieno produktus platini, o pats besidraudžiantis žmogus tiesiogiai, tada gal ir draudiko kvalifikacijos pareikalaus. Tiesa, gali būti, kad po to nebus jokios reklamos… nes verslas pas mus nemėgsta mokėti tam, kuris papasakoja, kaip išties dešros kemšamos. Tokį darbą galėtų ir turėtų atlikti valstybės pareigūnai, bet tada jau valstybė įsiterps, o tai kažkaip dešiniajam lyg ir nepriimtina. Ir, beje, kainuos. Ir anam verslui trukdys laisvai skleistis.

Tad pakalbėkime apie sąvokas. Apie esą nemokamą dešiniąją ir esą labai brangią kairiąją ideologijas. Komentare netiesiogiai nurodoma, kad, autoriaus galva, kairumas susijęs su perskirstoma per valstybės biudžetą pajamų dalimi. Kad ir kaip žiūrėsi, skaičiai rodo, kad 2009 m. ji sudarė 29,3 proc. ir palyginti su Europos Sąjungos vidurkiu – 38,4 proc., labai nedidelė (beje, ar kaimynę Estiją, kur ji sudaro 35,9 proc., jau užgrobė radikalūs socialistai?). O jei jau kalbėti apie socialinę paramą, tai labai didelę jo dalį gauna bankrutavęs verslas, kai paremiami minimalios algos gavėjai.

Tiesą sakant, Lietuvos problema nesusijusi su jokia gilesne ir argumentuota ideologija. Lietuvos bėda, kad čia nėra jokios ideologijos, išskyrus sveiko proto ir argumentų stygių. Ekonomika (jei mąstoma, o ne žinoma a priori) moko vieno: viskas (VISKAS) turi savo kainą. Kairumas ir dešinumas, ideologijos buvimas ir jos nebuvimas, malonūs argumentai ir nemalonūs argumentai vienu metu neša ir pelną, ir nuostolius. Kol kas didžiuma žmonių pralošia ne todėl, kad čia jau yra kokia ideologija (tai jau būtų kitas kultūros lygmuo), jie pralošia, nes nemoka ir nėra mokomi suvokti, kur tų pelnų ir nuostolių skalėje slypi jų konkretus gyvenimas.