Kartais pasiilgstu tų laikų, kai informacijos srautas buvo mažesnis ir kai mes mažiau žinojome.

Omenyje, žinoma, turiu ne intelektualumo ir erudicijos karkasą užpildančią informaciją ir žinias, o balastą ir netgi trukdančią informaciją. Savaime suprantama, informacijos apie kultūrą, švietimą, mokslą Lietuvoje niekada nebuvo per daug, o štai visokių kitokių pranešimų kasdien gauname su kaupu. Jie sėda į mūsų pasąmonę ir ima kenkti. Pažvelkime, kiek daug visko girdėjome, matėme ar skaitėme. Taigi šiandien visi puikiai žinome, kad auksas pabrango iki neregėtų aukštumų, kad Graikija jau praktiškai bankrutavusi valstybė, kad eurui žadamas žlugimas, kad artėja antroji recesijos banga, žinome smulkiausias detales apie Norvegijos žudiką, dar daugiau smulkmenų žinome apie smulkius rutininius įvykius Lietuvoje – valdininkų komandiruotes, apie dideles maisto produktų kainas, apie girtus vairuotojus, apie gaisrą Gariūnuose, apie brangstančias dujas, šildymą – ir taip be pabaigos. Tikriausiai pastebėjote, kad dauguma šių pranešimų turi negatyvų pamušalą. Ir nuo to juodojo informacijos srauto niekur negali pasislėpti. Mūsų tėvai ir seneliai žinojo kelis kartus mažiau, bet buvo laimingesni, linksmesni, neretai intelektualesni ir jau tikrai švariomis galvomis. Pasirodo, virimo temperatūrą nuo informacijos pertekliaus pasiekusios galvos nėra pranašumas, o didžiulis trūkumas, nes trečdalis tos informacijos – niekam nereikalingos šiukšlės, o dar trečdalis žmogui netgi sukuria daug keblumų, tai yra padidina nerimą, įtampą, išprovokuoja stresą ir nuteikia pesimistiškai.
Tik pradeda žmogus geriau jaustis, optimistiškiau į viską žiūrėti ir čia pat gauna porciją – Portugalija skęsta, JAV skolos trilijoninės ir nebežinoma, kaip išspręsti skolų problemas, o visa tai atsilieps ir Lietuvai, ir tau, brangus žiūrove ar skaitytojau. Ir šiam vėl atgyja nerimo kirminas. O čia dar analitikai bando pripratinti visus klausytojus prie minties, kad dabar pasaulis pasiekė tokią ribą, kai blogos naujienos taps vyraujančios, nes tai vienoje, tai kitoje šalyje iššaus pūlinys, o kadangi niekas neįsivaizduoja, kaip spręsti prasiskolinusių valstybių problemas, tai liūne sėdėsime ilgai.
Pažįstu vis daugiau žmonių, kurie stengiasi pabėgti, pasislėpti nuo negatyvios informacijos. Ir jiems sekasi, ir jie laimingesni.
Gerai, kad artėja Europos krepšinio čempionatas. Lietuvoje jis tikrai bent mėnesį goš visą nerimą didinančią informaciją, suteiks daug džiaugsmo, daug vienybės jausmo, daug pakylėjimo, daug galimybių pabendrauti tiek su tautiečiais, tiek su svečiais iš kitur. O jei dar patirsime ir pergalių lietų, apskritai maudysimės euforijoje.
Kita vertus, laimėtojais galime jaustis jau dabar. Juk vien tai, kad rengiame Europos krepšinio čempionatą, vien tai, kad suspėjome pasiruošti, suspėjome per labai trumpą laiką pastatyti tiek modernių ir didelių arenų, tiek viešbučių – tai jau Lietuvos ir lietuvių pergalė. Ne vienam tai skatina ir pasididžiavimo jausmą, o jei dar pergalėmis pamalonins ir mūsų krepšinio rinktinė, turėtume būti dvigubai laimingesni ir pailsėję nuo negatyvios informacijos.