Į „Veido“ klausimus atsako Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas socialdemokratas Algimantas Salamakinas

VEIDAS: Esate vienas iš penkių Seimo narių, išrinktų atstovauti tautai penktą kartą paeiliui. Ar remdamasis savo dviejų dešimtmečių politine patirtimi galite pasakyti, kurie šio kadenciją baigiančio Seimo naujokai taps politikais?
A.S.: Kiek stebiu jaunimą, galiu pasakyti, jog Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Paulius Saudargas, kurį mes, kad nepainiotume su tėvu, buvusiu Krikščionių demokratų partijos pirmininku Algirdu Saudargu, vadiname Saudargiuku, pratęs šeimos politines tradicijas. Vyras, matosi, rimtas. Gal kiek patirties jam dar trūksta, bet kai prisimenu, kokie žali mes patys buvome, prieš 19 metų pirmą kartą išrinkti į Seimą, tai šis jaunuolis atrodo tikrai šauniai.
Beje, čia norėčiau atkreipti dėmesį, kad, tarkime, Didžosios Britanijos parlamente pirmą kadenciją išrinktieji apskritai sėdi „varlinyke“ ir kalbėti gali tik su išankstiniu vyresniųjų leidimu. Margaret Thatcher memuaruose skaičiau, kad kai jai pirmą kartą buvo leista pasisakyti parlamente, ji dvi naktis nemiegojo, rengdama savo kalbą. Gal kada ir mes prie tokių tradicijų priaugsime.
Stebėdamas kitus parlamentarus dar manau, kad tikra politikė gali išaugti iš Agnės Bilotaitės. Tikrai politiko gabumų turi ir su Arūno Valinsko partija išrinktas, dabar pas konservatorius perbėgęs teisininkas Mantas Varaška. Deja, kiek su juo kalbėjausi, vyras yra tvirtai nusiteikęs nebekandidatuoti ateinančiuose rinkimuose ir nori apskritai trauktis iš politikos. Jeigu norės tęsti politiko karjerą, akivaizdžių gabumų tam turi ir dar vienas teisininkas, dabar pas „krikščionis“ iš A.Valinsko partijos perėjęs Vytautas Kurpuvesas.
Na, o mūsų, socialdemokratų, pusėje iš naujokų akivaizdžiai stiprus pasirodė Edmundas Jonyla. Nors pavadinti jį visišku naujoku politikoje sudėtinga – vis dėlto pirmą kartą Seimo rinkimuose dalyvavo dar 1990-aisiais, renkant Aukščiausiąją Tarybą, tik nelaimėjo. Paskui aštuonerius metus rinktas į Raseinių savivaldybę, buvo meras. Jei norės likti, bus puikus Seimo narys.
Nors atvirai pasakysiu: žvelgdamas į Seimo naujokus matau daugiau negatyvo nei pozityvo. Gal, kaip veteranas, ir nesu objektyvus, bet įspūdis toks, kad su kiekvienais rinkimais daugumos pirmą kartą išrinktų Seimo narių kokybė akivaizdžiai prastėja.
VEIDAS: Jūsų požiūriu, kuris Seimo narys yra geresnis: tas, kuris mažiau varginasi Seime, bet daug dirba su savo apygardos rinkėjais ir turi beveik tikrą perrinkimo garantiją, ar tas, kuris daug dirba Seime su įstatymų projektais, bet apleidžia rinkėjus ir rizikuoja būti nebeišrinktas?
A.S.: Vienareikšmiškai antrasis. Svarbiausia Seimo nario darbo vieta yra Seimas. Nebe tie laikai, kai į Seimą išrinktojo pagrindinis darbas buvo spręsti paskirų jo apygardos žmonių bėdas. Pamenu, kai pirmą kartą 1992-aisiais buvau išrinktas, į priėmimą pas mane ateidavo iki 80 žmonių per dieną. Dabar Radviliškyje irgi ateina vienas kitas, bet beveik visos jų problemos turi būti sprendžiamos ne Seimo, o savivaldybės lygmeniu ar teismuose. Vis dėlto per 20 metų valstybėje daug pakeitėme į gera.
Mano požiūriu, jeigu politikas yra išrinktas į Seimą, juo labiau atsidūręs valdančiojoje daugumoje, jis pirmiausia turi galvoti apie visos valstybės interesus, o tik paskui – apie savo apygardą. Jei opozicijoje dirbi, tai taip, esi šiek tiek laisvesnis, bet irgi turi nepamiršti, kad dirbi ne savivaldybės taryboje, o Seime.
Mano galva, rinkimus į Seimą vienmandatėse apygardose reikia visai panaikinti, kaip tai padaryta ir kaimyninėje Skandinavijoje, ir daugumoje kitų Europos valstybių. Atsakomybę ir už šalį, ir už konkretaus politiko veiklą pirmiausia turi prisiimti jį iškėlusi p