Naujosios kadencijos metu V.Putinas mažiau dėmesio žada kreipti į šalies vidaus reikalus ir susitelkti ties didžiąja politika – per 6 metus tikisi radikaliai pakeisti Rusijos vaidmenį.

Vladimiras Putinas negali sugrįžti į Kremlių, nes jis niekada iš ten ir nebuvo išėjęs. Taip būtų galima apibūdinti po prezidento rinkimų Rusijos laukiančius pokyčius, tiksliau, jokių pokyčių nebuvimą. Analitikai numato, kad galbūt stiprėjanti vidurinioji išsilavinusių žmonių klasė privers V.Putiną kiek sušvelninti toną ir modernizuoti valdymą, kita vertus, neišvengiamai eižėjantis pasitikėjimas V.Putinu privers šį šalies lyderį griebtis visų įmanomų priemonių, kad būtų išlaikytos esamos Kremliaus grietinėlės privilegijos. Tačiau šie svyravimai Rusijos vidaus politikoje greičiausiai bus tokie nežymūs, kad joks seismografas jų negalės užfiksuoti.
Užtat visai kas kita – užsienio politika. Šioje sferoje V.Putinas jau spėjo driokstelėti naujieną – likus kiek mažiau nei savaitei iki rinkimų, jis paskelbė didžiulio pasaulio susidomėjimo sulaukusį straipsnį apie tai, kaip jis įsivaizduoja šalies tarptautinius reikalus vėl sėdėdamas prezidento kėdėje.
Kol kas dar premjeras V.Putinas 6060-tyje žodžių straipsnyje, kurį prieš savaitę išspausdino laikraštis „Moskovskije Novosti“, iškoneveikė JAV, nepagailėjo liaupsių Kinijai, akivaizdžiai užstojo Iraną ir išdėstė mažų mažiausiai originalią poziciją arabų šalių klausimu. Daugiau nei trylikos puslapių straipsnis atskleidė iš esmės du dalykus.
Pirmiausia, V.Putinas užsimojo imtis visų pasaulio geopolitinių reikalų viršininko vaidmens ir šioje srityje nušluostyti nosį JAV bei Europai, ir, antra, su Vakarais visa galva nerti atgal į šaltąjį karą.

Su JAV – tik trumpai ir aiškiai

„Neabejoju, kad pasaulinis saugumas gali būti pasiektas tik drauge su Rusija, o ne mėginant ją nustumti į pašalį kaip kokį trukdį ir sumenkinti jos vaidmenį geopolitikoje bei jos pačios gynybos pajėgas“, – dėsto V.Putinas, be jokių užuolankų leisdamas suprasti, kad kompromisų nebus ir kad Rusija ne tik kad nenustos kištis į tarptautinius klausimus, bet dar ir imsis lyderio pozicijos juos sprendžiant.
Ypač griežtai V.Putinas nusiteikęs reikalus aiškintis su Vakarais, JAV ir ypač – NATO. Pasak V.Putino, fundamentaliai skiriasi NATO ir Rusijos supratimas, kas yra nacionalinis saugumas. Ir panašu, kad V.Putinas derintis prie kitokio požiūrio nė nesiruošia. „Mes nukreipsime savo užsienio politiką tokia kryptimi, kuri naudinga mums patiems, ir nesileisime į jokias kitų diktuojamas rezoliucijas. Su Rusija skaitomasi tik tada, kai ji yra stipri ir tvirtai stovi ant kojų“, – dėsto V.Putinas tekste, skirtame nušviesti pasaulio lyderius, ko tikėtis iš „naujojo senojo“ Rusijos prezidento.
Rusijos Politinių technologijų centro vadovas Aleksejus Makarinas įsitikinęs, kad V.Putino užsienio politika gerokai skirsis nuo Dmitrijaus Medvedevo politikos, ir ne vien žodžiais. „Galima manyti, kad šiuo V.Putino straipsniu bus paremta įstatymų, susijusių su tarptautiniais santykiais, leidyba. Rusijos užsienio politika gali dramatiškai pasikeisti“, – svarsto A.Makarinas. Jo nuomone, D.Medvedevas užsienio politiką išnaudojo kaip idėjų šaltinį vairuoti vidaus politiką, ir dėl to Rusijoje reikalai, jei ir nedaug, bet krypo į demokratinę pusę. Tuo tarpu V.Putinas imsis priešingos taktikos – išnaudos Rusijos patirtį įgyvendindamas užsienio politiką. O tai žada daug radikalesnį požiūrį, ir, svarbiausia, veiksmus.
„V.Putinas pabrėžia, kad sieks Rusiją paversti visiškai nepriklausoma, individualistine geopolitikos žaidėja“, – teigia Vokietijos politologas Alexanderis Rahras. Jis primena, kad pirmą kartą V.Putinas prezidentu buvo išrinktas kaip tik tuo metu, kai JAV bombardavo Kosovą. Nuo tada JAV ir kai kurios kitos Vakarų šalys ėmė elgtis taip, lyg turėtų visišką teisę nuversti bet kokį režimą bet kurioje šalyje, kad ir kokia suvereni ta valstybė būtų. Tačiau Rusija visuomet tam priešinosi ir niekada nepritarė Vakarų kišimuisi į kitų reikalus. Tą dar kartą įrodė ir Rusijos pozicija dėl Sirijos, kai po ilgų pasitarimų Rusija pasinaudojo veto teise dėl Jungtinių Tautų rezoliucijos imtis šioje šalyje karinių veiksmų. „Dabar V.Putinas apie jokias tarptautines operacijas, kaip galima suprasti, net nebesileis į diskusijas“, – teigia Vokietijos analitikas.
Ypač aštrus V.Putino tonas juntamas kalbant apie NATO. Į tai, beje, jau spėjo sureaguoti JAV užsienio politikos strategai, o štai žurnalas „Foreign Policy“ netgi pavadino V.Putino straipsnį „naujo šaltojo karo deklaracija“, kurioje liejama tulžis dėl visų NATO sprendimų, pradedant veiksmais Libijoje, baigiant galimomis Irano atakomis.
Amerikiečiai V.Putino kalboje įžvelgė net atvirų grasinimų. Pavyzdžiui, jo žodžius, kad tiesiog nepakenčiama matyti, kaip JAV pasijuto visiškai nepažeidžiama, pastarosios šalies analitikai įvertino kaip bandymą pasakyti, jog Rusija gali imtis priemonių tą pažeidžiamumą apnuoginti.
Tiesa, Rusijos analitikai kolegas už Atlanto ramina sakydami, kad V.Putinas šiuo atveju tik bando pasakyti, kad neketina nusiginkluoti iki pačiai Rusijai „pavojingos“ ribos, bet tai – tiek vienų, tiek kitų analitikų politinės interpretacijos.

Su Europa nebepolitikuos

Užtai su Europa V.Putinas, regis, iš viso nebenori jokių politinių diskusijų. Prieš Europos užsienio politiką V.Putinas nepasakė nė vieno blogo žodžio. Ir nors Europa apskritai paminėta tik pačioje V.Putino straipsnio pabaigoje, o tai aiškiai rodo, kad mūsų žemynas jam nėra prioritetas, tačiau svarbu tai, kad V.Putinas apie Europą kalba tik per ekonominę prizmę.
Rusijos politologas Nikolajus Zlobinas neabejoja, kad pradėjęs eiti Rusijos prezidento pareigas, V.Putinas iš karto mėgins sustiprinti ekonominius saitus su Europa, kurie buvo sušlubavę D.Medvedevo prezidentavimo metu, mat pastarasis daugiau dėmesio skyrė santykių su JAV „perkrovimui“.
Maskvos valstybinio tarptautinių santykių instituto analitikas Vladislavas Belovas atkreipia dėmesį, kad V.Putinas apskritai nebeketina su Europa „politikuoti“, o bet kokie santykiai bus pagrįsti tik abipuse ekonomine nauda ir finansiniais susitarimais, ir net nebūtinai su atskiromis Europos valstybėmis, o netgi su atskiromis kompanijomis, stambiais koncernais, nepriklausomai nuo to, kokioje Europos šalyje jie yra.
„Tai liudija kur kas racionalesnį, blaivesnį V.Putino požiūrį į santykius su Europa, kurių, regis, neturėtų temdyti politiniai nesutarimai“, – spėja V.Belovas. Beje, jo nuomone, V.Putinas tuo pačiu įgelia Europos koncernams už pastaraisiais metais išlendantį nenorą bendradarbiauti su Rusija dėl politinių priežasčių. Pavyzdžiui, jis jaučia pagiežą, kad kai kurios Vakarų kompanijos politiniais sumetimais atsisakė investicijų Rusijoje, ir, priešingai, kai kurioms Rusijos kompanijoms nepavyko įsigyti Vakarų koncernų akcijų. Tarkime, 2009-aisiais „Sberbank“ nepavyko iš „General Motors“ įsigyti Vokietijos automobilių gamintojos „Opel“, be to, ne taip seniai buvo kilęs konfliktas su Vengrijos naftos kompanija MOL.
Įdomu, kad V.Putinas ekonominiams santykiams su Europa skiria visą skyrių, pavadintą „ekonomine diplomatija“ – regis, Europos kompanijoms tai gana aiškus signalas iš naujo peržiūrėti galimybes plėtoti verslą su partnerėmis Rusijoje. Tuo pačiu jis ne sykį užsimena, kad nors stengsis stiprinti ekonominius santykius ir su kitomis šalimis, pavyzdžiui, JAV, nepasiduos šių diktuojamam „politinės inžinerijos“ modeliui, turėdamas omenyje tai, kad ekonominiuose santykiuose su JAV sąlygas sieks diktuoti Rusija.

„Pamiršo“ NVS

Visgi pats keisčiausias V.Putino užsienio politikos pokytis, ko gero, susijęs su NVS šalimis. Analitikai nežino, kaip paaiškinti tą faktą, kad didžiuliame užsienio politikos prioritetus nušviečiančiame straipsnyje šios valstybės nepaminėtos nė vienu žodžiu.
„Tai tiesiog stulbina, nes NVS šalys iki šiol buvo absoliutus Rusijos prioritetas tiek ekonomine, tiek politine prasme“, – stebisi N.Zlobinas. Jo nuomone, tai gali reikšti tik viena – Rusija „išplaukia į platesnius vandenis“ ir imasi stambių geopolitinių reikalų, tokių kaip santykių su Kinija plėtojimas, aiškinimasis su NATO. Svarbus vaidmuo skiriamas naujoms demokratinėmis virstančioms arabų šalims, kur V.Putinas nuo vairo siekia nustumti JAV ir už jo sėsti pats, nes JAV, jei ką ir sugeba, tai tik kurstyti ekstremizmą ir separatizmą jaunose, dar nepatyrusiose demokratijose.
„Taigi, NVS šalys tapo savotišku lokaliu reikalu, Rusijai jos nebeįdomios. Tai signalizuoja apie didžiulius geopolitinius Rusijos užmojus“, – apibendrina analitikas V.Belovas.