Politinis aktyvistas, kovotojas dėl politinių laisvių ir žmogaus teisių A.Illarionovas Rusiją lygina su Zimbabve ir netiki, kad autoritarinis V.Putino režimas galėtų būti įveiktas taikiai.

Birželio 18–19 d. Seimas kartu su NATO Parlamentine Asamblėja surengė 80-ąjį „Rose-Roth“ programos seminarą „Rytų partneriai: dabarties iššūkiai ir ateities perspektyvos“, kurio pagrindinis tikslas – apžvelgti ekonominius, visuomeninius bei politinius procesus Ukrainoje, Rusijoje, Baltarusijoje ir Moldovoje.

Šia proga į Vilnių buvo atvykę apie šimtą parlamentarų iš NATO valstybių bei Aljanso partnerių, tarptautinių ir nevyriausybinių organizacijų, akademinės visuomenės.

Apie posovietinių valstybių politinę ir ekonominę padėtį „Veidas“ kalbėjosi su seminare viešinčiu buvusiu Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėju, žinomu kovotoju dėl atviros visuomenės ir demokratinio kapitalizmo, Ekonominės analizės instituto prezidentu Andrejumi Illarionovu.

VEIDAS: Asamblėjoje skaitėte pranešimą apie 20 metų laikotarpį po Sovietų Sąjungos griūties to meto komunistinėse valstybėse. Koks šis dvidešimtmetis kiekvienai iš jų?

A.I.: Visur ekonominė transformacija buvo sėkminga. Žinoma, ji buvo skirtinga, bet visi pripažįsta, kad normali ekonomika funkcionuoja visose buvusiose komunistinėse valstybėse. Netgi tokie lyderiai, kaip broliai Castro ar jūsų artimas kaimynas Aleksandras Lukašenka, mažais žingsneliais juda nuo planinės link rinkos ekonomikos. Tas pats vyksta ir Kinijoje, Vietname. Bet ekonominė transformacija – toli gražu ne viskas.

VEIDAS: O kaip vertinate pokomunistinių valstybių demokratijos lygį?

A.I.: Politinė transformacija – pats svarbiausias dalykas. Tai judėjimas iš totalitarinio ar autaritarinio režimo link liberaliosios demokratijos. Ir šiuo atveju yra labai daug skirtingų kelių, kuriais nuėjo posovietinės valstybės. Kai kurios iš karto, vos pasibaigus sovietinei erai, “įšoko” į politinę laisvę ir čia pasiliko. Pavyzdžiui, Lietuva. Nepaisant problemų, su kuriomis susiduriate, Lietuvoje veikia politinės institucijos, užtikrinančios politines laisves, žmogaus teises. Tas pats pasakytina ir apie kitas Baltijos šalis, Višegrado valstybes, Slovėniją ir, įdomiausia, – Mongoliją. Kitoms valstybėms sekėsi prasčiau – tai tik iš dalies laisvos valstybės.

VEIDAS: Kokias šalis priskirtumėte prie tokių pusiau laisvų?

A.I.: Jų yra dvi grupės. Viena – Balkanai, pavyzdžiui, Kroatija, Serbija, Albanija, Makedonija, Kosovas, Rumunija, Bulgarija. Beje, pastarosios dvi prieš keletą metų buvo visiškai politiškai laisvos, tačiau nusmuko žemyn į pusiau laisvų grupę. Kita grupė valstybių – tai Juodosios Jūros regionas ir Kaukazas: Moldova, Ukraina, Gruzija ir Armėnija. Nepaisant visų jų skirtumų, jos yra pusiau laisvos šalys. Bet dar keturios šalys vis dar yra komunistinės: Kinija, Vietnamas, Kuba ir Šiaurės Korėja. Čia, savaime suprantama, politinė transformacija neįvyko.

VEIDAS: Nepaminėjote Rusijos. Į kurią grupę patenka ji?

A.I.: Tai man pati įdomiausia grupė, nes ir aš pats esu iš Rusijos, – aš ją vadinu NVS-8. Tai Rytų slavų ir musulmonų šalys. Šiai grupei priklausančios valstybės labai tvirtai “įšoko” į politinę laisvę 1991–1992 m. ir kai kurios buvo beveik pasiekusios politiškai laisvų valstybių statusą. Pavyzdžiui, Rusija tai galėjo padaryti 1991 m. rugpjūčio mėnesį. Baltarusija irgi buvo netoli to 1991–1992 m. Tačiau praėjus penkeriems metams nuo tvirtos pozicijos tarp pusiau laisvų valstybių Rusija ėmė labai staigiai ristis žemyn. Dabar ji atsidūrė tame pačiame nelaisvų šalių sąraše kaip Kinija, Vietnamas, Kuba, Šiaurės Korėja. Tai tikras šokas Rusijos gyventojams.

VEIDAS: Rusiją esate palyginęs su Zimbabve. Ar tebesilaikote tokios nuomonės?

A.I.: Tai ne nuomonė, o faktas. Egzistuoja ir toks terminas – “Zimbabvės liga”, kuris reiškia institucijų, politinių laisvių ir teisių, nepriklausomų teismų nykimą. Jei vaizduotume grafiškai, tai per pastaruosius 20 metų Zimbabvės politinės laisvės tiesia linija čiuožė žemyn. Rusijos kreivė – stebėtinai panaši. Yra tik vienas skirtumas: 1991-aisiais Rusijos kreivė buvo iškilusi kur kas aukščiau nei Zimbabvės. Vėliau kiekvienais metais prie jos artėjo, 2009-aisiais susilygino, o dabar politinių laisvių požiūriu Rusijoje padėtis blogesnė nei Zimbabvėje.

VEIDAS: Kaip manote, ar Rusijoje gali įvykti taiki revoliucija? Juk į gatves prieš prezidento rinkimus Maskvoje ir visoje Rusijoje išėjo šimtai tūkstančių žmonių, V.Putino populiarumas nebėra toks didelis, stiprėja opozicija?

A.I.: Visa tai nesąmonė. Visi, kurie tiki, kad Rusijoje įmanomas taikus perversmas, nestudijavo politikos mokslų. Galiu pasakyti ir iš praktikos, ir iš teorijos: toks perversmas gali įvykti tik švelnaus autoritarinio režimo atveju. Rusijoje šis režimas yra griežtas, o tokiais atvejais pokyčiai įmanomi tik esant kariniam pasipriešinimui. Taip buvo ir arabų šalyse, pavyzdžiui, Libijoje.

VEIDAS: Ar manote, kad Rusijoje susidarytų kritinė masė režimu nepatenkintų žmonių, kurie imtųsi ginklo ir stotų į kovą?

A.I.: Kad žmonės nėra patenkinti – taip. Tačiau ginkluotas pasipriešinimas neįsivaizduojamas.

VEIDAS: Vadinasi, Rusijoje ir toliau pakaitomis “valdys” V.Putinas ir Dmitrijus Medvedevas?

A.I.: Taip,V.Putinas Rusiją savo gniaužtuose laikys tol, kol norės, o norės iki mirties.