Maisto paklausa pasaulyje didėja, tačiau Lietuvoje žmonių, norinčių verstis iš žemės ūkio verslo, mažėja. Apie pusė visų Lietuvoje registruotų ūkininkų – “popieriniai”. Ko labiausiai stinga Lietuvos žemės ūkiui ir, ką nedelsiant reikėtų keisti, – nuo to pradėjome pokalbį su žemės ūkiui ministru ir ūkininku Kaziu Starkevičiumi.

K.S.: Pastaraisiais metais Lietuva pasiekė labai daug dėl ES Bendrosios žemės ūkio politikos reformos, ypač dėl ūkininkams aktualiausio klausimo, kaip nuo 2014 m. ES rems kaimą.
Tiesa, pernai, ES šalims narėms balsuojant už Bendrąją žemės ūkio politiką (BŽŪP) nuo 2014 m. iki 2020 m., Baltijos šalių atstovai nepritarė šiam dokumentui. Mat jame buvo numatytos labai didelės žirklės tarp paramos naujųjų šalių narių ir senųjų šalių narių žemės ūkiui.
Tačiau mes nenuleidome rankų ir toliau derėjomis su didžiosiomis finansinėmis donorėmis. Visų pirma, buvo svarbu įtikinti Vokietijos atstovus, kad tokia skirtinga parama senųjų ir naujųjų šalių žemės ūkiui yra nepagrįsta ekonomiškai ir dėl to niekur neveda. Ir mums kartu su kitų Baltijos šalių atstovais pavyko šitai pasiekti: Berlyne sausį surengtos tarptautinės maisto pramonės, žemės ūkio ir sodininkystės parodos „Žalioji savaitė “ metu Vokietijos žemės ūkio ministrė pasirašė tarpusavio supratimo memorandumą su Baltijos šalių ministrais bei žemdirbystės lyderiais. O birželio pradžioje Danijoje vykusiame neformaliame Europos Tarybos žemės ūkio ministrų susitikime visų trijų Baltijos šalių ministrai pasirašė dar vieną dokumentą su Vokietijos žemės ūkio ministre: Vokietija pasižadėjo palaikyti Baltijos šalių poziciją dėl ženklaus tiesioginių žemės ūkio išmokų padidinimo.
O kadangi dabar visus pagrindinius sprendimus, susijusius su žemės ūkiui, priims jau Europos Parlamentas, aš pernai rugsėjį pasikviečiau visus mūsų europarlamentarus ir išsakiau jiems Lietuvos žemės ūkio problemas. Ir šitas darbas su europarlamentarais davė rezultatą – į gegužę Vilniuje vykusią tarptautinę žemės ūkio ir maisto pramonės parodą “AgroBalt” atvykęs EP Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto pirmininkas Paolo de Castro pabrėžė, kad Baltijos valstybių žemės ūkis yra problematiškas ir tiesioginių išmokų žirklės tas bėdas tik pagilina.
Taigi, žemdirbiams ir kaimo gyventojams neverta baimintis – žemės ūkis kaime turi ateitį ir visos rėmimo programos, kurios buvo iki šiol ir toliau bus tęsiamos, o ir naujų bus.
VEIDAS: O kiek ES paramos iki šiol buvo iššvaistyta?
K.S.: ES galioja kriterijus: netikslingai gali būti panaudota iki 10 proc. visos paramos. Mes nuo pat ES finansinės paramos gavimo pradžios, tai yra įskaitant SAPARD, BPD ir pastarųjų metų paramos lėšas, netikslingai panaudojome ne daugiau kaip 3 proc.
Antra vertus, mums reikia padėkoti dar ir ūkio krizei, kad ji pristabdė sudėtingų, bet mažareikšmių projektų vystymą.
Galiausiai, šią kadenciją supaprastinus ES paramos žemės ūkiui skyrimo tvarką, sutaupėme 10 proc. lėšų, kurias iki tol ūkininkai turėdavo sumokėti projektų rengėjams. Pastarieji, tiesa, labai pyko, mat, jei iliustruotume skaičiais, tai paaiškėtų, kad supaprastinus paramos teikimo tvarką, ūkininkai gavo paramos, kurios vertė 1,7 mlrd. Lt, o kadangi projekto rengimas kainuoja apie 10 proc., tai sutaupėme milijonus, kitaip tariant, jie liko ūkininkams.
Beje, iki paramos teikimo supaprastinimo, ja buvo pasinaudoję 1600 ūkininkų ar žemės ūkio subjektų, o dabar – net 20 tūkst. Tai geras rodiklis, nes iš registruotų 110 tūkst. ūkininkų, aktyviai ūkininkaujančių yra 60 tūkst.
VEIDAS: Jūs deklaruojate, kad mūsų tikslas – gamybos kaime didinimas, bet statistika rodo, kad galvijų, ypač karvių, ožkų mažėja.
K.S.: Taip, politiniai oponentai neretai operuoja šiais skaičiais. Bet pažvelkime giliau, jei idealizuojamais kolūkiniais metais, tai yra iki 1990 m., mes iš karvės vidutiniškai primelždavome 3,5 tūkst. tonų pieno, o, tarkime, mokslinis Veterinarijos akademijos ūkis, primelždavęs 6 tūkst. t., jau gaudavo Lenino ordinus, tai dabar mūsų kontroliuojamų ūkių karvių primilžių vidurkis yra 6,2 tūkst. t. Taigi, nors karvių skaičius sumažėjo, primilžiai padidėjo. Kitaip tariant, žmonės laiko sveikas, produktyvias karves, bet ne ožkas karvės pavidale.
Galiausiai, mes apsirūpiname pieno produktais 170 proc., taigi 70 proc. produkcijos turime ieškoti rinkų trečiosiose šalyse. Jau pasirašėme eksporto sutartį su Rusija, netrukus pieno ir mėsos eksporto sutartis pasirašysime su Kinija. Mat jaunoji Kinijos karta irgi pradėjo vartoti pieno produktus.
O ir JAV rinka yra įdomi mūsų produkcija. Ir jau rugpjūtį pas mus atvažiuoja JAV ekspertai (kuriuos, beje, kvietėme nuo pat 2003 m.) dėl eksporto leidimų mūsų žemės produkcijai.
Iš tikrųjų, mes patenkiname savo rinką visais produktais, išskyrus kiaulieną. Kiaulienos mums stinga, o visą kitą žemės ūkio produkciją mes turime eksportuoti.
VEIDAS: Lietuvos žemės ūkis pastarąjį dvidešmtmetį išgyveno įvairių kultūrų auginimo madų pakilimus ir nuosmūkius: tai rapsų, tai serbentų, tai aviečių… Ką šiuo metu yra perspektyvu auginti?
K.S.: Per šiuos ketverius metus mes nepropagavome nei serbentų, nei agrastų auginimo ir, manau, jog gerai, kad nedemonstravome žemės ūkio madų šou. Mūsų prioritetas tos ūkininkavimo šakos, kurios sukuria didžiausią pridėtinę vertę, tai: pienininkystė, mėsinių galvijų auginimas, avininkystė.
VEIDAS: Ministre, įdomu, o kur Jūs pats perkate maisto produktus?
K.S.: Aš pats perku retai, dažniau mano žmona. Tačiau mūsų šeima turi tradiciją kas savaitgalį arba kas antrą savaitgalį apsilankyti Kauno Pilies turgelyje. Čia perkame tų produktų, kurių nepasigaminame: sūrių, duonos.
Mes patys sau ir draugams užauginame kiaulių, paukščių, kiaušinių, lietuviškų vaisių, daržovių.
VEIDAS: O į prekybos centrus neinate?
K.S.: Retai. Prekybos centre perkame tik egzotinių vaisių vaikams.
Aš džiaugiuosi mūsų įgyvendinta ūkininkų turgelių idėja.
VEIDAS: Bet paskutiniuoju metu gerokai smuktelėjo pasitikėjimas šiais turgeliais, nes čia pat prekiaujama ir atvežtine, nevisuomet kokybiška, dažniausiai lenkiška, produkcija.
K.S.: Taip, ūkininkai turėtų daugiau vadovautis savikontrolės mechanizmais ir rūpintis savo prekės ženklo prestižu, kad greta jų turgeliuose nestovėtų perpardavinėtojai. O pirkėjai visada turėtų klausti ir prašyti ūkininko, kurio produkcija, neva, prekiauja perpardavinėtojai, sertifikato: pirkėją gali apgauti tik vieną kartą, kitą kartą jis nebeateis.
VEIDAS: Kaip manote, kodėl Lenkijos žemdirbiai per pastarąjį dvidešimtmetį pasiekė daugiau, o mes tik skundžiamės kaip blogai?
K.S.: Nepasakyčiau, kad jie pasiekė daugiau. Kita vertus, Lenkijos ūkininkai turėjo geresnes starto pozicijas: ten žemė nebuvo nacionalizuota. O mūsų ūkininkai savarankiškai ūkininkauja tik 20 metų. Geriausias pavyzdys Punsko ir Lazdijų dzūkų ūkininkų palyginimas. Lazdijų dzūkai – darbštūs, kantrūs, bet jie tik “stojasi ant kojų”, ūkeliai smulkūs; anie, Punsko dzūkai, ūkininkavo ir sovietmečiu, tad pas juos stiprūs šeimos ūkiai, išlikę tradicijos, kad ūkį paveldi vyriausias palikuonis, ūkiai nebuvo skaidomi.
Tačiau kitas aspektas – maisto kokybė. Šiemet Lenkijoje kilo net keletas maisto kokybės skandalų, nes paaiškėjo, kad produkte nėra to, kas parašyta ant etiketės. Tiesa, jų produkcija pigesnė nei mūsų.
Kita vertus, aplenkdamas Vilniaus centro kamščius, į Kauną neretai važiuoju pro Dūkštą ir – matau, kaip prie čia esančio “Biovelos” mėsos fabriko stovi autobusai iš Lenkijos ir žmonės dideliais kiekiais perka lietuvišką, tikrą kumpį, dešrą. Taigi, jei nori kokybės, nesvarbu, kad ji ir kainuoja brangiau.
VEIDAS: Ar iki rinkimų dar planuojate nuveikti didesnių darbų?
K.S.: Viena naujovių – deklaruojantieji žemę, tai yra pievas ir ganyklas turės turėti galvijų ar kiaulių. Jei deklaravai turįs 1 ha žemės, turi auginti ir vieną karvę ar vieną jautį arba dešimt kiaulių.
Šitai padarėme, nes kaime pradėjo kurtis nauja socialinių išmokų sistema: žmogus gaudavo išmokas neįdėdamas didesnių pastangų. Užtekdavo tik kartą per metus nupjauti žolę. Tokių “ūkininkų” yra apie 25 tūkst.
Pastebėjome tokių piktnaudžiautojų, kurie deklaravo tūkstančius hektarų žemės ir gaudavo išmokas. Pavyzdžiui, šiemet išmoka už 1 ha žemės – 400 Lt, o nušienauti 1 ha kainuoja 150 Lt. Tai paskaičiuokime, nuo 1 tūkst. ha – lieka 250 tūkst. Lt. Kur Jūs dar uždirbsite tokius pinigus?
VEIDAS: Iki šiol didžiulė problema kaime įsigyti tarp privačių sklypų įsiterpusius valstybinius žemės sklypelius. Kada ši tvarka bus supaprastinta taip, kaip buvo supaprastinta mieste?
K.S.: Šiuo metu startuoja pilotiniai žemės konsolidavimo projektai: keletas kaimo gyventojų gali susitarti dėl savo žemės sklypų plėtojimo. O taip tvarkant savo sklypus galima pretenduoti ir į įsiterpiančius valstybinius žemės sklypelius bei juos nusipirkti.
Mūsų tikslas, kad šie žemės konsolidavimo projektai taptų kadastrinėmis vietovėmis. Tokie kadastrinių vietovių projektai prilygs miesto bendriesiems planams. Tik šiuo atveju, kaimynai ūkininkai susitars, kur jie ketina statyti fermas, kur gyvenamuosius namus ir, patvirtinus šiuos projektus, jie jau įgys teisės akto statusą – panorus statyti namą ar plėsti fermą, nebereikės rengti detaliojo plano ir leisti pinigų.
VEIDAS: Kodėl didėja nepasitenkinimas Jūsų inicijuotais rezervinių miškų aukcionais?
K.S.: Savininko “suradimas” niekieno, tai yra buvusiems kolūkių miškams, yra sėkmė. Šiuo metu vyksta niekam nepriklausiusių, tai yra rezervinių miškų aukcionai, beje, komercinėmis kainomis. Tiesa, tie miškai tikrai nėra pačios geriausios kokybės, bet susidomėjimas jais didžiulis: nuo aukcione paskelbtos pradinės kainos, pardavimo kaina pakyla tris – keturis kartus. Šiandien jau parduota apie 100 ha rezervinių miškų, valstybė gavo apie 1,5 mln. Lt pajamų. Anksčiau tuos miškus urėdijos saugodavo tik nuo gaisro, bet juose nebuvo galima ūkininkauti, nepaisant to, šiuos miškus dažnai išvogdavo.