Itin daug aistrų sukėlusioje Andriaus Ūso byloje išteisinamąjį nuosprendį paskelbęs teisėjas Audrius Cininas užkirto kelią interpretacijoms ir pats ėmėsi nuosprendžio motyvų aiškinimo visuomenei.

Audrius Cininas tapo pirmuoju teisėju Lietuvos istorijoje, po nuosprendžio paskelbimo rengusiu spaudos konferencijas ir aiškinusiu nuosprendžio motyvus. Vieni tai vertina kaip precedentą Lietuvos teismų praktikoje, priartinusį ją prie vakarietiškų standartų, o kiti nevengia kandžių pastabų, esą teisėjas tik vaikosi populiarumo.
Apie bylos eigą, teismo sprendimą, jo aiškinimą, reakciją į tai, galų gale apie pačią pedofiliją “Veidas” ir kalbasi su teisėju A.Cininu.

A.C.: Ėjimo į viešumą ar informavimo apie bylą nelaikau kažkokia atskira veikla. Tai mano procesinės veiklos byloje dalis. Būtinybe laikau ir įgyvendinti baudžiamosios bylos procesą, ir apie jį tinkamai informuoti.
VEIDAS: Tačiau kiti teisėjai informavimo iki šiol nelaikė bylos proceso dalimi.
A.C.: Esu įsitikinęs, kad laikė. Tačiau ši byla yra išimtinė, nes sukėlė didelį visuomenės susidomėjimą, daugybę įvairių interpretacijų. Manau, kad informavimo apie bylą lygis priklauso būtent nuo pačios bylos masto. Juk dėl paprastos bylos nerengsi spaudos konferencijos, nes niekam tai nebus įdomu, – užtenka paskelbti nuosprendį ir bylos dalyviams trumpai paaiškinti tokio sprendimo motyvus.
VEIDAS: Vadinasi, teisėja, kuri kažkada skelbs nuosprendį Viktoro Uspaskicho ir Darbo partijos byloje, irgi turės elgtis panašiai kaip jūs ir detaliai paaiškinti visuomenei, kodėl priėmė būtent tokį sprendimą?
A.C.: Ši teisėja geriau už mane žino, kaip jai elgtis. Bet jei aš nagrinėčiau tokią bylą, manau, kad būtų svarbu paaiškinti motyvus. Esu įsitikinęs, kad aiškiai, paprastai išdėstyti motyvus bet kurioje byloje pakanka vieno A4 formato puslapio.
VEIDAS: Be motyvų aiškinimo, daug informacijos pateikėte ir savo tinklaraštyje, taip pat socialiniame tinkle “Facebook”. Tai nėra būdinga bet kuriai bylai.
A.C.: Tinklaraštį, kuris buvo sukurtas dar 2004 m., atnaujinau, o puslapį “Facebook” tinkle išties sukūriau būtent dėl šios bylos – kad būtų užbėgta už akių įvairioms klaidingoms interpretacijoms. Tuo metu, be pokalbių su žurnalistais, tai buvo mano vienintelis kanalas, kuriuo galėjau skleisti tikrą informaciją apie bylos eigą.
Dar vienas kanalas, kurį pasirinko teisėjų kolegija, – tai viešas bylos nagrinėjimas. Tai viena iš nedaugelio vaiko tvirkinimo bylų, nagrinėtų viešai. Kolegija nusprendė, kad daugiau, negu jau pakenkta vaikui, tai nebepakenks, be to, įvertino visuomenės susidomėjimą. Antra vertus, ir pačios teisėjų kolegijos tikslas buvo nagrinėti šią bylą kuo taikesnėje informacinėje aplinkoje. Reikėjo, kad būtų apšviestas kambarys, kuriame, vienų nuomone, buvo juoda katė, kitų – kad jos ten nebuvo.
VEIDAS: Vadinasi, teisėjų kolegija pritarė netradiciniams informacijos skelbimo kanalams – per tinklaraštį ir socialinį tinklą? Kaip tai įvertino kiti teisėjai, visa teisininkų bendruomenė?
A.C.: Tai mano asmeninis sprendimas ir aš vienas prisiimu atsakomybę už pasekmes, kurių galėjo turėti toks viešinimas. Šio klausimo su niekuo nederinau.
O kaip vertina kiti, man sunku spręsti, nes niekas neatėjo ir nepaklausė, ką aš čia, po šimts pypkių, išdarinėju. Bet apskritai, manau, vertinama teigiamai. Nebent kyla abejonių, ar taip negalima prisižaisti su teisėjo etikos pažeidimais, su tam tikrais procesiniais rėmais, egzistuojančiais nagrinėjant baudžiamąsias bylas.
Toks viešumas iš teisų gali būti pavojingas, ir be tam tikro pasirengimo niekam nepatarčiau stačia galva pulti į feisbuką.
VEIDAS: Regis, pats šioje srityje turite nemažai patirties ir apskritai daug žinote apie viešuosius ryšius. Ar neišgirstate priekaištų, kad vaikotės populiarumo?
A.C.: Patirties įgijau man nelabai maloniu būdu, kai 2004–2005 m. nagrinėjau vienos leidinių grupės savininko administracinę bylą ir jutau šios leidinių grupės spaudimą. Tuo metu vienas viešųjų ryšių specialistas man patarė viešinti procesą. Žinoma, priemonės tuo metu buvo kitokios – masiniai laiškai žurnalistams ir paprasčiausia “Word” programa sugeneruotas tinklalapis. Vis dėlto tuomet įgijau svarbios patirties – išmokau bendrauti su visuomene, suvokiau leksikos skirtumus bendraujant su skirtingais žiniasklaidos kanalais. Visų šių ypatumų teisėjui paprastai nė nereikia žinoti – tam yra atstovas spaudai.
O kad vaikausi populiarumo – negirdėjau. Pakartosiu: tokį viešumą šioje konkrečioje byloje aš laikau neatsiejama proceso dalimi. Pats procesas man baigėsi lapkričio 30 d. Na o mano informacinė veikla irgi eina į pabaigą, nes manau, kad apie bylą jau pasakiau viską. Reikia jausti saiką. Juo labiau kad bylos patirtis man yra pakankamai slogi ir norėčiau kuo greičiau apie tai pamiršti.
VEIDAS: Nagrinėdamas pedofilijos bylą jutote didelę įtampą? Ar neatsirado naujų žilų plaukų galvoje?
A.C.: Taip, buvo daug streso. Anksčiau jusdavau adrenalino stoką ir maniau, kad esu užsisėdėjęs teisme, o nagrinėdamas šią bylą adrenaline tiesiog maudžiausi.
Nors neprašiau šios bylos ir netgi jos nenorėjau, bet atsitiko taip, kad tapau kolegijos pirmininku ir būtent man teko būti pagrindiniu nuosprendžio rašytoju, todėl pasistengiau tai atlikti kuo geriau.
Vis dėlto visada stengiuosi darbo į namus nesinešti, o teismo pirmininkės, kuri sustabdė man bylų skyrimą tuo metu, kai rašiau nuosprendį, dėka tai buvo įmanoma, nes nebuvau blaškomas kitų bylų.
VEIDAS: Vadinasi, laiko pakako. Ar nebuvo įmanoma šio nuosprendžio paskelbti dar anksčiau – iki rinkimų?
A.C.: Teisingumas yra teisingumas, o rinkimai yra rinkimai – tai atskiri dalykai, ir aš nenoriu jų painioti. Mūsų teisme ši byla buvo išnagrinėta per septynis mėnesius – tai labai trumpas laikas, atsižvelgiant į tai, kad per tą laiką įvyko net 12–13 posėdžių, o tuo metu teisme buvo nagrinėjamos ir kitos bylos.
Laikas, kai rašiau nuosprendį, irgi ne visas buvo skirtas vien jam. Tuo metu baiginėjau nebaigtus ankstesnius darbus, rašiau neparašytus nuosprendžius iš anksčiau, dalį laiko dirbau su pagreitintomis bylomis.
Na, o pats nuosprendžio rašymas irgi nėra toks darbas, kurio gali imtis bet kuriuo metu. Tai kūrybinis procesas, jis priklauso nuo įkvėpimo, nuo minčių. Vieną dieną gali parašyti tris puslapius, kitą – nė vieno. Bet kuriuo atveju teismas nuosprendį paskelbė greičiausiai, kaip tik buvo įmanoma.
VEIDAS: Kaip įvertintumėte visų prie bylos vienaip ar kitaip prisidėjusių pareigūnų – tyrėjų, prokurorų darbą?
A.C.: Apie prokurorus kalbėti man neleidžia etika, tačiau galiu pasakyti, kad prokurorai padarė titanišką darbą. Juk informacija, pasiekusi mūsų teismą, buvo visos didžiulės mozaikos trupiniai. Prokurorai vieną po kitos tyrė įvairias versijas, apklausė šimtus liudytojų. Dar 2010 m. vasario mėnesį prokuroras, įvertinęs visą šią informaciją, nutraukė tyrimus, nenustatęs nusikaltimų požymių. O jei dar atsižvelgtume į tai, kiek prokuratūra patyrė spaudimo, tai galėtume sakyti, kad jų darbas vertintinas dešimčia su pliusu.
VEIDAS: Per pastaruosius porą metų visuomenė virė galimo mergaitės tvirkinimo istorijos sultyse, bet dalis žmonių piketus ir politinės jėgos susiformavimą vertino ir kaip kovą su pedofilija plačiąja prasme. Ar jūsų paskelbtas nuosprendis nėra visų kovotojų su pedofilija pralaimėjimas?
A.C.: Atrodo, tarsi jūsų vadinamieji kovotojai su pedofilija norėtų, kad mergaitė būtų buvusi tvirkinama, ir nusivylė, kad ji, ačiū Dievui, neturėjo tiesioginės seksualinės patirties. Tokia reakcija išties labai keista.
O jei kalbėsime apie kovą su pedofilija apskritai, ji tikrai vyksta. Bylų išnagrinėta daugybė. Teisėsauga atskleidžia vis naujas nusikalstamas veiklas. Ir jei kažkas žino bent menkiausios informacijos, jų pilietinė pareiga – nedelsiant informuoti prokurorus, o ne kažkur savame rate garsiai eskaluoti tokius įvykius. Tokiu atveju arba ši kova su pedofilija yra paprasčiausias nepilietiškumas, arba melas.
VEIDAS: O kaip vertinate buvusios teisėjos Neringos Venckienės replikas, kad būtent teismo nuosprendis yra melas, kad neva buvo kviečiami tik išteisintajam A.Ūsui palankūs liudytojai, kad nebuvo nagrinėjamas A.Ūso ir Laimutės Stankūnaitės parodymų nesutapimo faktas ikiteisminio tyrimo metu?
A.C.: Teismas nešališkai išnagrinėjo visą bylą, savo iniciatyva nekvietė nė vieno liudytojo. Pagaliau teismas neasistavo nei prokurorui, nei gynėjui.
Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytuose baudžiamojo proceso rėmuose teismas tiesiog nagrinėjo tai, kas jam buvo pateikta.
VEIDAS: Taigi nagrinėjote tai, ką gavote iš prokuratūros, o gavote jau atsijotą informaciją, kaip jūs sakote – “trupinius”. O kas, jei visame šiame procese kažkur vis dėlto buvo padaryta klaida?
A.C.: Aš esu teisininkas ir neturiu teisės abejoti dar 2010 m. priimtu ir galiojančiu prokuroro nutarimu, kuriuo konstatuota, kad įvykių, apie kuriuos kalba buvusi mergaitės globėja, nebuvo. Juk gyvename teisinėje valstybėje.
Alternatyva teisinei valstybei yra nebent kuokomis ginkluota savivalda ir linčo teismai. Tikiuosi, kad vis dėlto jų nebus ir nugalės teisė bei sveikas protas.
VEIDAS: Ar galima sakyti, kad jūsų paskelbtas nuosprendis yra taškas šioje istorijoje?
A.C.: Nuosprendis dar neįsiteisėjęs. Apeliacinis skundas šioje byloje būtų labai sveikintinas. Aukštesnės instancijos teismas galutinai panaikintų abejones dėl nuosprendžio išvadų.
VEIDAS: O jeigu šie teismai priimtų priešingą sprendimą? Ar tuomet nekiltų dar daugiau emocijų?
A.C.: Mūsų teisėjų kolegija įsitikinusi tokio nuosprendžio, koks yra dabar, teisėtumu ir pagrįstumu, tačiau gerbtų ir pripažintų aukštesnės instancijos teismo sprendimą, kad ir koks jis būtų.