Žemės ūkis
Arūnas MILAŠIUS
Lietuvos ūkininkai žvalgosi į orų prognozes – grūdų augintojų pajamos priklausys nuo pavasario. Jei gamta bus maloninga, profesionalams pavyks šiuos metus baigti pelningai, nes kritus kainoms tik prekiniai augalininkystės ūkiai užaugins tiek derliaus, kad jį pardavus bus galima tikėtis pelno.
Pieno ūkių ateitis priklausys nuo to, ar pavyks gauti paramos, kuri, po Rusijos embargo kritus kainoms, 2015-uosius pelningai leido baigti stambiems ūkiams ir tiems, kurie patys perdirba pieną.
„Gavome pranešimą, kad nuo balandžio 1-osios pieno supirkimo kainos mažės nuo 16 iki 11 ct/kg. Savikaina yra apie 20 ct/kg. Dalį karvių parduosime ir daugiau jėgų skirsime grūdinėms kultūroms“, – apie artimą ateitį pasakoja Kasia Jankun, netoli Vilniaus dirbanti 200 ha žemės ir laikanti 80 karvių.
Kaime vis sunkiau pasamdyti atsakingų žmonių.
Ūkininkė pusę pieno perdirba savo ceche ir parduoda sostinės turgavietėse. Kitą pusę atiduoda supirkėjams ir šios dalies greičiausiai atsisakys – tiesiog parduos karves. Ūkyje dirba 12 samdomų žmonių.
„Mus gelbsti tai, kad dalį pieno patys perdirbame ir parduodame. Ši veikla pelninga, nors išlaikyti verslą sudėtinga. Kaime vis sunkiau pasamdyti atsakingų žmonių“, – dėlioja K.Jankun.
Kelias grūdų link
Ūkininkė, sumažinusi melžiamų karvių, dagiau dėmesio skirs grūdinėms kultūroms, su kuriomis darbo mažiau nei su gyvuliais, o pajamos stabilesnės. „Pernai, kai dalis pieno ūkio buvo nuostolinga, mus gelbėjo grūdai“, – paprastą matematiką dėsto K.Jankun.
Kartu su ja gyvena ir vaikai, kurie nori perimti ūkį. Todėl šeima dabar tariasi, ar imti paskolą ir modernizuoti pieno perdirbimo cechą.
„Kai kalbama apie pieno ūkius, mažiems ūkiams – tragedija. Jie nori sparčiai vystytis ir stengiasi pasiimti kuo didesnę paramą, o kai supirkimo kainos krinta, grąžinti kreditus ir samdyti žmones tampa vis sunkiau“, – kur sukasi Lietuvos pieno sektorius, aiškina Albertas Gapšys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas.
Praktika rodo, kad gyvybingiausi mišrūs ūkiai, turintys pakankamai didelius žemės plotus ir užsiimantys ne tik gyvulininkyste.
Ekspertas sako, kad stambieji ūkiai bent kol kas suduria galą su galu. Tačiau ne tik dėl to, kad gauna kur kas didesnę pieno kainą nei laikantieji po kelias karves, o dėl ES tiesioginių išmokų ir paramos, kurią dėl krizės skiria Europos Komisija. Svarbu ir tai, kiek pieno ūkis turi žemės, nes ES parama skirstoma pagal žemės plotą. Praktika rodo, kad gyvybingiausi mišrūs ūkiai, turintys pakankamai didelius žemės plotus ir užsiimantys ne tik gyvulininkyste.
Pasak A.Gapšio, šiandien pelningai gali dirbti tik didieji tiek gyvulininkystės, tiek augalininkystės ūkiai. Smulkieji ir netgi vidutiniai išgyvena tik dėl paramos, nors tiesioginės išmokos – vienos mažiausių ES.
„Perdirbėjai puikiai supranta, kad 70 proc. smulkių pieno ūkių vis tiek turės pasitraukti, ir jiems moka ypač mažai. Šio segmento niekas nenori išsaugoti“, – apie negailestingą rinką aiškina A.Gapšys.
Mažesnės pajamos
Patys ūkininkai dabartinę krizę vertina kaip pasaulinės ekonomikos svyravimo pasekmę. Be to, planetoje nebuvo kataklizmų, kurie mažintų derlių kitose valstybėse.
„Mūsų žemės ūkio perspektyvą lemia du dalykai: pirmas – tai, kaip atrodo laukai, antras – ekonominė padėtis pasaulyje ir biržose. Pasėliai žuvo tik keliuose regionuose, laukiama gero derliaus, todėl kainos bus palyginti mažos“, – pelningų metų nelaukia Lietuvos grūdų augintojų asociacijos vadovas Aušrys Macijauskas, pats dirbantis per tūkstantį hektarų.
Iki šiol buvę ypač pelningi metai daug ką tiesiog užmigdė ant laurų. ES mus privertė auginti žirnius ir pupas, kad saugotume dirvas.
Stambūs ūkininkai laukus yra apdraudę, ir nuostolius jiems kompensuos draudimo bendrovė. Rizikavo arba patys smulkiausi, kurie neturėjo pinigų, arba patys didžiausi, kurie turi rezervų ir gali sau leisti žaisti tokioje loterijoje.
Priešingai nei derlius, pajamų perspektyvos grūdininkų nedžiugina – jos bus vienos mažiausių per keletą metų.
„Mums lieka vienas kelias – galvoti, kaip mažinti savikainą. Iki šiol buvę ypač pelningi metai daug ką tiesiog užmigdė ant laurų. ES mus privertė auginti žirnius ir pupas, kad saugotume dirvas. Bijojome, kad bus sunkumų dėl realizacijos, tačiau šiandien šios kultūros ypač paklausios ir pelningos“, – apie tai, kaip kartais pinigai tarsi nukrinta iš dangaus, pasakoja A.Macijauskas.
Ankštinės kultūros eksportuojamos į Indiją ir Egiptą, kur buvo nederlius. Lietuvoje jų sunaudoti tiesiog nėra kur. Pašarams gaminti perkamos pigesnės sojos ir kukurūzai.
„Žvelgiant į prognozes, keletą artimiausių metų kainos bus palyginti mažos. Tačiau profesionalai vis tiek sugebės dirbti pelningai“, – Dievo į medį nevaro Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas.
Grūdai paskui naftą
Ūkininkai įvardija ir vieną pagrindinių veiksnių, nusmukdžiusių grūdų kainas, – tai pigi nafta.
„Grūdų, mėsos ir pieno supirkimo kainos krinta. Jos susijusios su naftos kaina, nes pagrindiniai grūdų pirkėjai yra arabų ir Afrikos valstybės, kurios, kai krito energijos išteklių kaina, patyrė milžiniškų nuostolių“, – aiškina J.Talmantas, pats su šeima dirbantis 1,2 tūkst. ha.
Ūkininkų sąjungos vadovas sako, kad per keletą metų tona kviečių pigo 70 eurų, tona rapsų – beveik 140 eurų. Tūkstančius tonų kuliančiam ūkininkui tai juntamas pajamų mažėjimas.
J.Talmantui nerimą kelia tai, jog kol kas prašviesėjimo nematyti: laukiama, kad Europoje ir kitose valstybėse derlius bus geras, nes gamtinių kataklizmų nebuvo.
„Lietuvoje žieminių pasėlių daugiau nei pernai, ir jei klimatinės sąlygos leis, derlius bus panašus kaip pernai. Laukiama daugiau kaip 6,5 mln. t grūdinių ir ankštinių kultūrų. Iššalę plotai kol kas ne didesni nei ankstesniais metais. Svarbu, kad nebūtų didesnių pavasarinių šalčių“, – dėsto UAB „Agrokoncerno grūdai“ generalinis direktorius Karolis Šimas.
Išliks profesionalai
Nors ne viskas klojasi kaip sviestu patepta, masinių bankrotų dar nelaukiama – žmonės tiesiog suka galvą, kaip išgyventi sunkmetį.
„Šiandien aš pats galvoju ne apie plėtrą, bet apie tai, kaip darbuotojams sumokėti atlyginimus. Blogai, kad kainos krinta visuose segmentuose. Anksčiau mišriuose ūkiuose, jei pigdavo grūdai, ūkininką gelbėdavo pienas ar mėsiniai galvijai. Šiandien ir šių produktų gamyba artėja prie nuostolių ribos“, – ūkiškai skaičiuoja J.Talmantas.
Bet jis neprognozuoja, kad kaimuose likę žemdirbiai ims masiškai pardavinėti padargus į metalo laužą. Išgyvens tie, kurie žemės ūkį vertina kaip verslą ir skaičiuoja, kad būna ne tik visiems pelningų metų, kai aukštos kainos leidžia uždirbti net ir bet kaip ūkininkaujantiems.
„Šiandien skųstis negali netgi pienininkai. 2015 m. jie gavo pakankamai daug paramos. Jei išvestume kainos vidurkį, litras pieno kainuotų panašiai kaip 2014 m. Tačiau tokie pokyčiai lemia tai, kad rinkoje išlieka profesionalai“, – aiškina J.Talmantas.
Pieno daugėja
Asociacijos vadovo žodžius patvirtina matoma tendencija, kad karvių mažėja, tačiau bendras primelžiamo pieno kiekis didėja. Žmonės išmoksta dirbti, ir, kai prispaudžia bėda, dirba kur kas efektyviau nei gerais laikais. Be to, sunkūs laikai priverčia plėsti ūkius.
Kolegai pritaria ir A.Macijauskas: stambūs ir efektyvūs ūkiai, kuriuose laikoma 400–500 karvių, šiandien dirba pelningai. Sunkiausia vidutiniokams, laikantiems 50–100 karvių. Jie per dideli, kad užtektų tik šeimos darbo, reikia samdomų darbuotojų, paskolų investicijoms. Kritus kainoms visos infrastruktūros išlaikyti nebepavyksta. Išėjus žmonėms, kurie padėdavo, tenka atsisakyti gyvulių. Vienam žmogui ar porai ūkis tampa tiesiog per didelis.
„Kai kainos ypač didelės, žmonės plaukioja padebesiais ir investuoja į dalykus, kurie nėra verslo dalis. Pavyzdžiui, naujus visureigius ar butus Vilniaus Gedimino prospekte. Kai ateina sunkūs laikai, paaiškėja, kad skolų našta darosi nepakeliama“, – kitą sunkumų priežastį mato J.Talmantas.
Ūkininkų sąjungos pirmininkas sako, kad dažnai žlunga netgi tie, kurie neskaičiuodami ima paskolas ir perka techniką, bet ne žemę. Vos tik šalia atsiranda stipresnis konkurentas ir perima dirbamus plotus, modernius traktorius galima statyti garaže.
Iš kitos pusės, kaip sako A.Macijauskas, mums smogė pieno kvotų naikinimas, kai didžiules ir pelningas vidaus rinkas turintys airiai, lenkai, olandai pradėjo didinti pieno gamybą. Mums su jais konkuruoti sudėtinga, nes jų sektorius technologiškai pranašesnis ir gali dirbti efektyviau. Mums šias šalis dar reikia vytis.
Kviečių perteklius
„Kasmet ūkininkų ūkių sumažėja 10–12 tūkst., tačiau šiemet jų mažės kur kas sparčiau. Turės trauktis tie, kurie neturi sukaupę atsargų. Ūkių stambėjimo tendencija matoma visame pasaulyje“, – aiškina J.Talmantas ir priduria, kad gana dažnai nuostolių ir pasitraukimo priežastis yra ne rinka, o pačių ūkininkų profesionalumo stoka.
K.Šimas skaičiuoja, kiek gali uždirbti mūsų grūdų augintojai: pelningiausi – žieminiai kviečiai, po to žieminiai rapsai ir žirniai bei pupos. Ankštinės kultūros patrauklios tuo, kad tai gana pelningas vasarojus.
Kitas šių pramoninių kultūrų privalumas – priešingai nei kviečių, kurių pasaulyje yra perteklius, jų trūksta tokiose milžiniškose valstybėse, kaip Indija ir Egiptas. Pagal išankstines sutartis šioms valstybėms lietuviai jau pardavė 70 proc. derliaus. Už toną žirnių mokama 230 eurų, toną pupų – iki 200 eurų. Iš hektaro prikuliama 3–4 tonos.
„Kviečių augintojams lieka tik laukti, kad kur nors nutiks gamtinis kataklizmas ir perteklius bus mažesnis nei dabar. Prieš trejus metus metų pabaigoje pasauliniai grūdų likučiai buvo 175 mln., šiandien – jau 230 mln. tonų. Per metus visame pasaulyje išauginama 730 mln. tonų“, – aiškina K.Šimas.
Kita problema – pasaulio ekonomika lėtėja, Kinija, viena didžiausių pirkėjų, patiria sunkumų. Šalys, kurios gyvena iš energijos išteklių, neteko įplaukų ir jų valiuta nuvertėjo. Dabar jos grūdus perka ne pusmečiui į priekį, bet tik mėnesiui ar dviem. Be to, mums sudėtinga varžytis su Rusija ir Ukraina, kurių valiutos ir savikaina krito, o derliai ten palyginti dideli.
„Grūdų kainos gali svyruoti 10–15 eurų už toną, tačiau jei nebus katastrofų, jos smarkiai nekils. Mus kol kas gelbsti tai, kad JAV doleris brangus, tad Amerikos ūkininkai praktiškai negali eksportuoti. Pas juos sandėliuose liks pusė pernai užaugintų kviečių. Jei doleris susilpnės, mes susidursime su sunkumais“, – šviesios ateities nepiešia K.Šimas. Tačiau jis primena, kad ūkininkams nereikėtų ašaromis laistyti dirvonų: trąšos, degalai ir chemikalai taip pat atpigo.
Patys kalti?
„Pieno kainos pas mus vienos mažiausių ES, tačiau jos tokios ne tik dėl perdirbėjų godumo, kaip mėgina pateikti kai kurie ūkininkai. Mes tiesiog neturime prekių ženklų, kuriais pažymėtus gaminius galėtume parduoti brangiai. Tokią premiją gavome Rusijoje, kurios rinka dingo. Dabar parduodame tik žaliavą tolesniam perdirbimui“, – aiškina A.Macijauskas.
Jis įvardija ir kitą pavojų: dėl mūsų vartotojų skurdumo mūsų pieno perdirbėjai pradeda prarasti Lietuvos parduotuvių lentynas. Iš jų stumia lenkai, atsiranda netgi airiškų, vokiškų gaminių.
„Nors pasaulyje pasiteisino kooperatyvai, mūsų ūkininkai kol kas nesivienija ir nemėgina patys, kaip olandai, įsitvirtinti rinkoje. Tai taip pat mažina supirkimo kainas“, – dėsto A.Macijauskas ir priduria, kad ne visi sektoriai nustekenti krizės. Pavyzdžiui, pernai sėkmingi metai buvo daržovininkams – supirkimo kainos buvo gana didelės. Kaip bus šiemet, dar anksti spręsti.
Kiti sektoriai pavojaus savo verslui taip pat nemato. „Supirkimo kainos sumažėjo, tačiau pigo ir pašarai. Pavojaus verslui nėra. Prognozuoju, kad rezultatai bus panašūs kaip 2015-aisiais“, – aiškina Jonas Jagminas, kooperatyvo „Agroaves Group“ savininkas, antras po „KG Group“ paukščių augintojas.
J.Talmantas sako, kad šiandien paukštininkystės plėtra atsirėmė į lubas, ir ne dėl kainos – Lietuvoje trūksta skerdyklų. Didinant kompleksų pajėgumą šiandien išsigelbėjimas – lenkai, kuriems trūksta mėsos ir jie perka iš lietuvių.
Paukščių augintojas vardija ir šakas, kurios realiai nukentėjo: dėl afrikinio kiaulių maro ir kritusių kainų traukiasi kiaulininkystė, pienininkams, nors jie ir gauna pakankamai didelę ES paramą, šiandien taip pat nelengvi laikai.
„Pavyzdžiui, pieno ir kai kurių kitų sektorių bėdos – ne tik dėl geopolitinės padėties ar valiutų svyravimo. Tiesiog perdirbėjai tapo monopolininkais – sektoriuje veikia po kelias stambias įmones, ir jie iš ūkininko spaudžia paskutines sultis. Politikai, atstovaujantys ūkininkams, pyktį nukreipia ne į perdirbėjus, bet į konkuruojančius politikus, nes artėja rinkimai. Iš kitos pusės, spausti perdirbėjus turėtų politikai, tačiau jie to nesiima“, – šiek tiek kitaip nei žemdirbių vadovai dėsto J.Jagminas.
A.Gapšys sako, kad mums kenkia ir bendroji ES politika, pavyzdžiui, pieno kvotų naikinimas, dėl kurio sustiprėjo konkurencija. Mūsų ūkiai dirba vis efektyviau, bet šalių senbuvių dar nepavejame. Nors per 12 metų karvių šalyje sumažėjo 160 tūkst., pieno pagaminama 20 proc. daugiau. Tačiau mūsų primilžis iš karvės ir toliau tebėra 15 proc. mažesnis už ES vidurkį.
Pavojingas eksportas
„Išgyvena tie, kurie valdo visą grandinę nuo pieno gamybos iki perdirbimo ir realizavimo. Tai visai kitas verslas su didesne pelno marža, nei gaminti žaliavą kitiems perdirbėjams. Lietuvoje praktiškai visą rinką valdo keletas didžiųjų gamyklų ir jų savininkai, kurie elgiasi kaip jiems patogiau“, – tikina A.Gapšys.
Tačiau Agrarinės ekonomikos instituto atstovas sako, kad mūsų ūkiai negali tobulėti, nes išmokos ir kita parama – viena mažiausių ES. Be to, Briuselis nenori skatinti gamybos, o mes to siekiame.
Kita mūsų bėda, pasak A.Gapšio, ta, kad visko, išskyrus kiaulieną, užsiauginame per daug ir eksportuojame. Pavyzdžiui, iš 6 mln. t užaugintų javų suvartojame tik 1,5 mln. t. Visa kita išvežame ir turime konkuruoti su pačiais efektyviausiais pasaulio ūkiais.