Dreamstime nuotr.

Arūnas MILAŠIUS

Lietuvos ūkininkai žvalgosi į orų prognozes – grūdų augintojų pajamos priklausys nuo pavasario. Jei gamta bus maloninga, profesionalams pavyks šiuos metus baigti pelningai, nes kritus kainoms tik prekiniai augalininkystės ūkiai užaugins tiek derliaus, kad jį pardavus bus galima tikėtis pelno.

Pieno ūkių ateitis priklausys nuo to, ar pa­vyks gauti paramos, kuri, po Rusijos em­bargo kritus kainoms, 2015-uosius pelningai leido baigti stambiems ūkiams ir tiems, kurie patys perdirba pieną.

„Gavome pranešimą, kad nuo balandžio 1-osios pieno supirkimo kainos mažės nuo 16 iki 11 ct/kg. Savikaina yra apie 20 ct/kg. Dalį karvių parduosime ir daugiau jėgų skirsime grūdinėms kultūroms“, – apie artimą ateitį pasakoja Kasia Jankun, netoli Vilniaus dirbanti 200 ha žemės ir laikanti 80 karvių.

Kaime vis sunkiau pasamdyti atsakingų žmonių.

Ūkininkė pusę pieno perdirba savo ceche ir parduoda sostinės turgavietėse. Kitą pusę atiduoda supirkėjams ir šios dalies greičiausiai atsisakys – tiesiog parduos karves. Ūkyje dirba 12 samdomų žmonių.

„Mus gelbsti tai, kad dalį pieno patys perdir­bame ir parduodame. Ši veikla pelninga, nors išlaikyti verslą sudėtinga. Kaime vis sunkiau pasamdyti atsakingų žmonių“, – dėlioja K.Jankun.

Kelias grūdų link

Ūkininkė, sumažinusi melžiamų karvių, da­giau dėmesio skirs grūdinėms kultūroms, su ku­riomis darbo mažiau nei su gyvuliais, o pajamos stabilesnės. „Pernai, kai dalis pieno ūkio buvo nuostolinga, mus gelbėjo grūdai“, – pa­pras­tą matematiką dėsto K.Jankun.

Kartu su ja gyvena ir vaikai, kurie nori perim­ti ūkį. Todėl šeima dabar tariasi, ar imti pa­skolą ir modernizuoti pieno perdirbimo cechą.

„Kai kalbama apie pieno ūkius, mažiems ūkiams – tragedija. Jie nori sparčiai vystytis ir stengiasi pasiimti kuo didesnę paramą, o kai su­pirkimo kainos krinta, grąžinti kreditus ir sa­m­dyti žmones tampa vis sunkiau“, – kur su­kasi Lietuvos pieno sektorius, aiškina Albertas Ga­p­šys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas.

Praktika rodo, kad gyvybingiausi mišrūs ūkiai, turintys pakankamai didelius žemės plotus ir užsiimantys ne tik gyvulininkyste.

Ekspertas sako, kad stambieji ūkiai bent kol kas suduria galą su galu. Tačiau ne tik dėl to, kad gauna kur kas didesnę pieno kainą nei lai­kantieji po kelias karves, o dėl ES tiesioginių išmokų ir paramos, kurią dėl krizės skiria Eu­ropos Komisija. Svarbu ir tai, kiek pieno ūkis turi žemės, nes ES parama skirstoma pa­gal žemės plotą. Praktika rodo, kad gyvybingiausi mišrūs ūkiai, turintys pakankamai didelius žemės plotus ir užsiimantys ne tik gyvulininkyste.

Pasak A.Gapšio, šiandien pelningai gali dirb­­ti tik didieji tiek gyvulininkystės, tiek au­ga­lininkystės ūkiai. Smulkieji ir netgi vidutiniai išgyvena tik dėl paramos, nors tiesioginės iš­­mokos – vienos mažiausių ES.

„Perdirbėjai puikiai supranta, kad 70 proc. smulkių pieno ūkių vis tiek turės pasitraukti, ir jiems moka ypač mažai. Šio segmento niekas nenori išsaugoti“, – apie negailestingą rin­ką aiš­­kina A.Gapšys.

Mažesnės pajamos

Patys ūkininkai dabartinę krizę vertina kaip pasaulinės ekonomikos svyravimo pasekmę. Be to, planetoje nebuvo kataklizmų, kurie ma­žin­tų derlių kitose valstybėse.

„Mūsų žemės ūkio perspektyvą lemia du da­lykai: pirmas – tai, kaip atrodo laukai, antras – ekonominė padėtis pasaulyje ir biržose. Pa­sė­liai žuvo tik keliuose regionuose, laukiama ge­ro derliaus, todėl kainos bus palyginti ma­žos“, – pelningų metų nelaukia Lietuvos grū­dų au­gin­tojų asociacijos vadovas Aušrys Ma­ci­jaus­kas, pats dirbantis per tūkstantį hektarų.

Iki šiol buvę ypač pelningi metai daug ką tiesiog užmigdė ant laurų. ES mus privertė auginti žirnius ir pupas, kad saugo­tume dirvas.

Stambūs ūkininkai laukus yra apdraudę, ir nuostolius jiems kompensuos draudimo bendro­vė. Rizikavo arba patys smulkiausi, kurie ne­­­­turėjo pinigų, arba patys didžiausi, kurie tu­ri re­zervų ir gali sau leisti žaisti tokioje loterijoje.

Priešingai nei derlius, pajamų perspektyvos grūdininkų nedžiugina – jos bus vienos ma­žiau­sių per keletą metų.

„Mums lieka vienas kelias – galvoti, kaip ma­žinti savikainą. Iki šiol buvę ypač pelningi metai daug ką tiesiog užmigdė ant laurų. ES mus privertė auginti žirnius ir pupas, kad saugo­tume dirvas. Bijojome, kad bus sunkumų dėl realizacijos, tačiau šiandien šios kultūros ypač paklausios ir pelningos“, – apie tai, kaip kartais pinigai tarsi nukrinta iš dangaus, pasakoja A.Macijauskas.

Ankštinės kultūros eksportuojamos į Indiją ir Egiptą, kur buvo nederlius. Lietuvoje jų su­naudoti tiesiog nėra kur. Pašarams gaminti per­kamos pigesnės sojos ir kukurūzai.

„Žvelgiant į prognozes, keletą artimiausių metų kainos bus palyginti mažos. Tačiau profesionalai vis tiek sugebės dirbti pelningai“, – Die­vo į medį nevaro Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas.

Grūdai paskui naftą

Ūkininkai įvardija ir vieną pagrindinių veiksnių, nusmukdžiusių grūdų kainas, – tai pi­gi nafta.

„Grūdų, mėsos ir pieno supirkimo kai­nos krinta. Jos susijusios su naftos kaina, nes pa­grin­diniai grūdų pirkėjai yra arabų ir Af­rikos vals­tybės, kurios, kai krito energijos iš­teklių kai­na, patyrė milžiniškų nuostolių“, – aiš­kina J.Tal­mantas, pats su šeima dirbantis 1,2 tūkst. ha.

Ūkininkų sąjungos vadovas sako, kad per ke­letą metų tona kviečių pigo 70 eurų, tona rap­­­sų – beveik 140 eurų. Tūkstančius tonų ku­liančiam ūkininkui tai juntamas pajamų mažėjimas.

J.Talmantui nerimą kelia tai, jog kol kas pra­­šviesėjimo nematyti: laukiama, kad Eu­ro­po­je ir kitose valstybėse derlius bus geras, nes gamtinių kataklizmų nebuvo.

„Lietuvoje žieminių pasėlių daugiau nei per­nai, ir jei klimatinės sąlygos leis, derlius bus panašus kaip pernai. Laukiama daugiau kaip 6,5 mln. t grūdinių ir ankštinių kultūrų. Iššalę plo­tai kol kas ne didesni nei ankstesniais me­tais. Svarbu, kad nebūtų didesnių pavasarinių šalčių“, – dėsto UAB „Agrokoncerno grūdai“ ge­neralinis direktorius Karolis Šimas.

Išliks profesionalai

Nors ne viskas klojasi kaip sviestu patepta, ma­sinių bankrotų dar nelaukiama – žmonės tie­siog suka galvą, kaip išgyventi sunkmetį.

„Šiandien aš pats galvoju ne apie plėtrą, bet apie tai, kaip darbuotojams sumokėti atlyginimus. Blogai, kad kainos krinta visuose segmen­tuose. Anksčiau mišriuose ūkiuose, jei pig­­davo grūdai, ūkininką gelbėdavo pienas ar mė­siniai galvijai. Šiandien ir šių produktų ga­my­ba artėja prie nuostolių ribos“, – ūkiškai skai­­čiuoja J.Talmantas.

Bet jis neprognozuoja, kad kaimuose likę žemdirbiai ims masiškai pardavinėti padargus į metalo laužą. Išgyvens tie, kurie žemės ūkį ver­tina kaip verslą ir skaičiuoja, kad būna ne tik visiems pelningų metų, kai aukštos kainos leidžia uždirbti net ir bet kaip ūkininkaujantiems.

„Šiandien skųstis negali netgi pienininkai. 2015 m. jie gavo pakankamai daug paramos. Jei išvestume kainos vidurkį, litras pieno kainuo­tų panašiai kaip 2014 m. Tačiau tokie po­kyčiai lemia tai, kad rinkoje išlieka profesionalai“, – aiškina J.Talmantas.

Pieno daugėja

Asociacijos vadovo žodžius patvirtina ma­toma tendencija, kad karvių mažėja, tačiau ben­­dras primelžiamo pieno kiekis didėja. Žmo­nės išmoksta dirbti, ir, kai prispaudžia bė­da, dirba kur kas efektyviau nei gerais laikais. Be to, sunkūs laikai priverčia plėsti ūkius.

Kolegai pritaria ir A.Macijauskas: stambūs ir efektyvūs ūkiai, kuriuose laikoma 400–500 karvių, šiandien dirba pelningai. Sunkiausia vidutiniokams, laikantiems 50–100 karvių. Jie per di­deli, kad užtektų tik šeimos darbo, reikia samdomų darbuotojų, paskolų investicijoms. Kritus kainoms visos infrastruktūros išlaikyti nebepavyksta. Išėjus žmonėms, kurie padėdavo, tenka atsisakyti gyvulių. Vie­nam žmogui ar porai ūkis tampa tiesiog per didelis.

„Kai kainos ypač didelės, žmonės plau­­kioja padebesiais ir investuoja į da­­lykus, kurie nėra verslo dalis. Pa­vyz­džiui, naujus visureigius ar butus Vil­niaus Gedimino prospekte. Kai ateina sunkūs laikai, paaiškėja, kad skolų naš­ta darosi nepakeliama“, – kitą sunkumų priežastį mato J.Talmantas.

Ūkininkų sąjungos pirmininkas sa­ko, kad dažnai žlunga netgi tie, kurie ne­skaičiuodami ima paskolas ir perka tech­niką, bet ne žemę. Vos tik šalia at­siranda stipresnis konkurentas ir perima dirbamus plotus, modernius traktorius galima statyti garaže.

Iš kitos pusės, kaip sako A.Ma­ci­jaus­kas, mums smogė pieno kvotų naiki­nimas, kai didžiules ir pelningas vi­daus rinkas turintys airiai, lenkai, olandai pradėjo didinti pieno gamybą. Mums su jais konkuruoti sudėtinga, nes jų sektorius technologiškai pranašes­nis ir gali dirbti efektyviau. Mums šias šalis dar reikia vytis.

Kviečių perteklius

„Kasmet ūkininkų ūkių sumažėja 10–12 tūkst., tačiau šiemet jų mažės kur kas sparčiau. Turės trauktis tie, ku­rie neturi sukaupę atsargų. Ūkių stambėjimo tendencija matoma visame pasaulyje“, – aiškina J.Talmantas ir priduria, kad gana dažnai nuos­tolių ir pasitraukimo priežastis yra ne rin­ka, o pačių ūkininkų profesionalumo stoka.

K.Šimas skaičiuoja, kiek gali uždirbti mūsų grū­dų augintojai: pelningiausi – žieminiai kvie­­­čiai, po to žieminiai rapsai ir žirniai bei pu­­­­pos. Ankštinės kultūros patrauklios tuo, kad tai gana pelningas vasarojus.

Kitas šių pramoninių kultūrų privalumas – priešingai nei kviečių, kurių pasaulyje yra perteklius, jų trūksta tokiose milžiniškose valstybėse, kaip Indija ir Egiptas. Pagal išankstines sutartis šioms valstybėms lietuviai jau pardavė 70 proc. derliaus. Už toną žirnių mokama 230 eurų, toną pupų – iki 200 eurų. Iš hektaro prikuliama 3–4 tonos.

„Kviečių augintojams lieka tik laukti, kad kur nors nutiks gamtinis kataklizmas ir perteklius bus mažesnis nei dabar. Prieš trejus metus metų pabaigoje pasauliniai grūdų likučiai bu­vo 175 mln., šiandien – jau 230 mln. tonų. Per metus visame pasaulyje išauginama 730 mln. tonų“, – aiškina K.Šimas.

Kita problema – pasaulio ekonomika lėtėja, Kinija, viena didžiausių pirkėjų, patiria sun­kumų. Šalys, kurios gyvena iš energijos iš­tek­lių, neteko įplaukų ir jų valiuta nuvertėjo. Dabar jos grūdus perka ne pusmečiui į priekį, bet tik mėnesiui ar dviem. Be to, mums sudėtin­ga varžytis su Rusija ir Ukraina, kurių va­liu­tos ir savikaina krito, o derliai ten palyginti dideli.

„Grūdų kainos gali svyruoti 10–15 eurų už toną, tačiau jei nebus katastrofų, jos smarkiai nekils. Mus kol kas gelbsti tai, kad JAV doleris brangus, tad Amerikos ūkininkai praktiškai ne­­gali eksportuoti. Pas juos sandėliuose liks pusė pernai užaugintų kviečių. Jei doleris su­silp­­nės, mes susidursime su sunkumais“, – švie­sios ateities nepiešia K.Šimas. Tačiau jis pri­mena, kad ūkininkams nereikėtų ašaromis lais­­tyti dirvonų: trąšos, degalai ir chemikalai taip pat atpigo.

Patys kalti?

„Pieno kainos pas mus vienos mažiausių ES, tačiau jos tokios ne tik dėl perdirbėjų go­du­mo, kaip mėgina pateikti kai kurie ūkininkai. Mes tiesiog neturime prekių ženklų, ku­riais pažymėtus gaminius galėtume parduoti brangiai. Tokią premiją gavome Rusijoje, ku­rios rinka dingo. Dabar parduodame tik ža­lia­vą tolesniam perdirbimui“, – aiškina A.Ma­ci­jaus­kas.

Jis įvardija ir kitą pavojų: dėl mūsų vartotojų skurdumo mūsų pieno perdirbėjai pradeda prarasti Lietuvos parduotuvių lentynas. Iš jų stumia lenkai, atsiranda netgi airiškų, vokiškų gaminių.

„Nors pasaulyje pasiteisino kooperatyvai, mūsų ūkininkai kol kas nesivienija ir nemėgina patys, kaip olandai, įsitvirtinti rinkoje. Tai taip pat mažina supirkimo kainas“, – dėsto A.Macijauskas ir priduria, kad ne visi sektoriai nustekenti krizės. Pavyzdžiui, pernai sėkmingi metai buvo daržovininkams – supirkimo kainos buvo gana didelės. Kaip bus šiemet, dar anks­ti spręsti.

Kiti sektoriai pavojaus savo verslui taip pat nemato. „Supirkimo kainos sumažėjo, tačiau pigo ir pašarai. Pa­vojaus verslui nėra. Prognozuoju, kad rezultatai bus panašūs kaip 2015-ai­siais“, – aiškina Jo­nas Jagminas, kooperatyvo „Agroa­ves Group“ savininkas, antras po „KG Group“ paukščių augintojas.

J.Talmantas sako, kad šiandien paukš­­tininkystės plėtra atsirėmė į lu­bas, ir ne dėl kainos – Lietuvoje trūks­ta skerdyklų. Didinant kompleksų pa­jėgumą šiandien išsigelbėjimas – lenkai, kuriems trūksta mėsos ir jie perka iš lietuvių.

Paukščių augintojas vardija ir ša­kas, kurios realiai nukentėjo: dėl afriki­nio kiaulių maro ir kritusių kainų traukiasi kiaulininkystė, pienininkams, nors jie ir gauna pakankamai di­­­delę ES paramą, šiandien taip pat nelengvi laikai.

„Pavyzdžiui, pieno ir kai kurių kitų sektorių bėdos – ne tik dėl geopolitinės padėties ar valiutų svyravimo. Tie­siog perdirbėjai tapo monopolinin­kais – sektoriuje veikia po kelias stambias įmones, ir jie iš ūkininko spaudžia pa­skutines sultis. Politikai, atstovaujantys ūkininkams, pyktį nukreipia ne į perdirbėjus, bet į konkuruojančius politikus, nes artėja rinkimai. Iš kitos pusės, spausti perdirbėjus turėtų politikai, tačiau jie to nesiima“, – šiek tiek kitaip nei žemdirbių vadovai dėsto J.Jagminas.

A.Gapšys sako, kad mums kenkia ir bendro­ji ES politika, pavyzdžiui, pieno kvotų naiki­nimas, dėl kurio sustiprėjo konkurencija. Mū­sų ūkiai dirba vis efektyviau, bet šalių senbuvių dar nepavejame. Nors per 12 metų karvių šalyje sumažėjo 160 tūkst., pieno pagaminama 20 proc. daugiau. Tačiau mūsų primilžis iš karvės ir toliau tebėra 15 proc. mažesnis už ES vidurkį.

Pavojingas eksportas

„Išgyvena tie, kurie valdo visą grandinę nuo pieno gamybos iki perdirbimo ir realizavimo. Tai visai kitas verslas su didesne pelno marža, nei gaminti žaliavą kitiems perdirbėjams. Lie­tu­voje praktiškai visą rinką valdo keletas di­džiųjų gamyklų ir jų savininkai, kurie elgiasi kaip jiems patogiau“, – tikina A.Gapšys.

Tačiau Agrarinės ekonomikos instituto ats­to­vas sako, kad mūsų ūkiai negali tobulėti, nes išmokos ir kita parama – viena mažiausių ES. Be to, Briuselis nenori skatinti gamybos, o mes to siekiame.

Kita mūsų bėda, pasak A.Gapšio, ta, kad vis­­ko, išskyrus kiaulieną, užsiauginame per daug ir eksportuojame. Pavyzdžiui, iš 6 mln. t už­augintų javų suvartojame tik 1,5 mln. t. Visa kita išvežame ir turime konkuruoti su pačiais efektyviausiais pasaulio ūkiais.