Netektis
1993 m. prezidento rinkimuose Lietuva rinkosi tarp buvusio Lietuvos komunistų partijos centro komiteto pirmojo sekretoriaus Algirdo Brazausko ir diplomato Stasio Lozoraičio. Iš dviejų milijonų dalyvavusiųjų rinkimuose 60 proc. balsavo už A.Brazauską, 39 proc. – už S.Lozoraitį. Dalis rinkėjų norėjo, kad Lietuvą iš sovietinio gyvenimo būdo ir mąstymo S.Lozoraitis trauktų greitai, nors ir skausmingai. Didesnė dalis lietuvių to nenorėjo. Jie buvo pajutę laisvės ir atsakomybės už ją skonį. Laisvė daugeliui pasirodė karti. Jiems norėjosi ne laisvės, o globos, iš esmės to paties sovietmečio, tik jau nepriklausomoje Lietuvoje.
Globą savo rūpestingumu, nuoširdumu, nesuvaidinta pagarba žmonėms, paprastumu ir racionalumu spinduliavo A.Brazauskas. Todėl dauguma rinkėjų nedvejodami rinkosi jo glėbį, o kartu ir švelnų bei lėtą sovietinio gyvenimo modernizavimo kelią. Tą sovietmetį tebemodernizuojame ir šiandien.
Sunku sutikti su 1988–2010 m. įvykių, kurių sūkuryje buvo A.Brazauskas, interpretavimu, kokį pateikia jo gerbėjai, šio iškilaus ir žmonių mylimo politiko perdėtu heroizavimu. Taip, Katedra grąžinta tikintiesiems po A.Brazausko bendražygių sprendimo. Bet ar gali būti laikomas herojumi žmogus, kuris sugrąžino žmonėms tai, kas jiems teisėtai priklausė šimtmečius, bet tos pačios komunistų partijos buvo atimta ir paversta sovietinio meno sandėliu? Ar galėjo Lietuvos komunistų partija neatsiskirti nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos? A.Brazauskas buvo sveiko proto žmogus, jis puikiai suvokė, kad to nepadarius Lietuvos komunistų partija ir jos veikėjai Lietuvoje bus nušluoti nuo politikos paviršiaus. Atsidurs ten, kur atsidūrė Mykolas Burokevičius ar Juozas Kuolelis. Tas apdairumas ir buvo didžiausias stimulas žengti kartu ir nė per žingsnį neatsilikti nuo Sąjūdžio.
Reikia pripažinti, kad A.Brazauskas buvo geriausias ir pats padoriausias lietuvis iš visos to meto komunistų partijos viršūnėlės. Sovietinei nomenklatūrai pasisekė, kad ji išsirinko būtent A.Brazauską. Jei nebūtų jo pastačiusi savo priekyje, tai 1993 m. renkant pirmąjį atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės prezidentą jų atstovas rinkimuose nebūtų įveikęs S.Lozoraičio. Didžiulei sovietinei nomenklatūrai, partiniam ūkiniam aktyvui būtų buvęs daugiau ar mažiau apribotas kelias į nepriklausomos Lietuvos valstybės valdžios olimpą. A.Brazauskas buvo Trojos arklys, kuriame saugiai pasislėpę sovietmečio veikėjai saugiai persikėlė į nepriklausomos Lietuvos valstybę ir taip ne tik išsaugojo savo sovietmečio pozicijas, bet ir jas gerokai sustiprino.
Lietuviai yra darbštūs ir apsukrūs žmonės, tačiau prasti ir baikštūs piliečiai. Didžiausia nelaimė, kurią Lietuva paveldėjo iš sovietmečio ir neatsikratė A.Brazausko lyderystės metais, yra ta, kad lietuviai netapo laisvais ir savarankiškais piliečiais. Mes ir šiandien tebeieškome, kas išmaitins ir aprengs. Todėl vis šokinėjame iš A.Brazausko į Rolando Pakso, iš R.Pakso į Viktoro Uspaskicho glėbį. Vargu ar tokiu palikimu mus apdovanojusiems turi būti statomi paminklai ir jų vardais vadinamos mokyklos.