Jo asmenybės žavesys ir gebėjimas sudėtingas istorijos temas įvilkti į populiarų bei visiems suprantamą „rūbą“ padidino visuomenės susidomėjimą Lietuvos istorija. Sociologinės apklausos liudija, kad visuomenė Alfredą Bumblauską įvardija kaip švietimo srities elito atstovą ir įtraukia jį į įtakingiausių Lietuvos asmenybių šimtuką.

„Kartais ir pats savęs klausiu, kuo būčiau tapęs, jei ne istorija. Gal artistu? Nors šiais laikais artisto gyvenimas – kaip ant to lūžtančio ledo: pavyks, nepavyks? Kaip sureaguos publika? To savęs vis tenka klausti. Kinas kinu, o teatras – momento menas. Gal ir aš esu vaidintojas istorijoje?“ – svarsto žinomas istorikas, rašytojas ir Vilniaus universiteto profesorius Alfredas Bumblauskas, kuriam nesvetimas ir televizijos laidų vedėjo amplua.
Šį sezoną profesorius drauge su aktore Jurgita Jurkute veda LRT televizijos viktoriną „Žinių riteriai ir damos“, tačiau televizija jam puikiai pažįstama ir iš ankstesnių TV projektų – „Amžių šešėliuose“, „Lietuvos istorija“ ar „Būtovės slėpiniai“. Beje, už pastaruosius profesorius įvertintas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
Artimiau A.Bumblauską pažįstantieji tvirtina, kad šis žmogus – užkietėjęs teatralas: visą savo gyvenimą, nuo Telšių Žemaitės teatro vaikų studijos iki paties sukurto „Langų“ teatro universiteto Istorijos fakultete, vaidino karalius. Apie karaliaus Ūbo vaidmenį Alfredo Jarry istorinėje absurdo komedijoje „Karalius Ūbas“ pasakoja ir pats istorikas, tačiau viso to nebūtų buvę, jei jis būtų paklusęs tėvų valiai ir nuėjęs statybos inžinieriaus keliu.
„Iki tokio sprendimo trūko visai nedaug“, – nustebina A.Bumblausko suolo draugas iš Telšių Žemaitės vidurinės mokyklos laikų, partijos „Tvarka ir teisingumas“ vadovas Rolandas Paksas. Jis puikiai prisimena, kaip juodu su A.Bumblausku dardėjo traukiniu iš Telšių į Vilnių, į Gedimino technikos universitetą, ir žadėjo tapti diplomuotais statybininkais. Vis dėlto iš geležinkelio stoties R.Pakso bendrasuolis pasuko kitu keliu, nei planuota.
Pats istorikas teigia, kad renkantis profesinį kelią reikiamus taškus sudėliojo kadaise dar jo mokytojos atnešta publikacija apie iškilų istoriką, vėliau tapusį ir paties A.Bumblausko dėstytoju, Edvardą Gudavičių. „1974-ųjų pavasarį, prieš baigiant mokyklą, lotynų kalbos mokytoja Janina Kochanauskaitė (Vytauto Mačernio bendraklasė) pasiūlė paskaityti straipsnį apie profesorių E.Gudavičių. Matyt, jis visą laiką lindėjo mano pasąmonėje, o reikiamu metu tinkamai suveikė ir nulėmė mano apsisprendimą“, – svarsto A.Bumblauskas.
O štai jo bendraklasis R.Paksas juokauja, kad, jei ne profesoriaus ryžtas ir tikėjimas savimi, Lietuva būtų laimėjusi diplomuotą statybininką, o ne mokslininką. Vis dėlto būsimasis istorikas puikiai suprato, kad nepasirinkęs aukštojo mokslo rizikuoja patekti į sovietų armiją. Taigi apsidrausdamas jis tiesiog pamiršo visus savo pamąstymus apie galimus kitus profesijos pasirinkimus.

A.Bumblausko epocha keitė požiūrį į istoriją
Pasukęs akademiniu keliu A.Bumblauskas nesuklydo: jam puikiai sekėsi, todėl baigęs studijas sulaukė pasiūlymo dėstyti VU istorikams. Tačiau nedaug trūko, kad būtų perbėgęs pas filosofus. Kaip šiandien pats prisimena, jį perkalbėjo E.Gudavičius: „Buvo sovietmetis, todėl negalėjau taip lengvai visko mesti. Nors dėstyti nepatiko, savęs istorijoje nemačiau, bet klausimas, iš ko gyventi, manęs iš jos taip lengvai nepaleido. Taigi ėmiausi akademinių pamokų.“
Į jas A.Bumblauskas gilinosi lydėdamas tuo metu dar docentą E.Gudavičių nuo universiteto iki jo namų Viršuliškėse. Iš šių istorikų pasivaikščiojimų vėliau gimė didžiulio populiarumo sulaukęs televizijos projektas „Būtovės slėpiniai“, kurį abu ir vedė.
„Esu įsitikinęs, kad jei šiandien A.Bumblauskas nebūtų vienas žymiausių šalies istorikų, kalbėtume apie jį kaip apie iškilų matematiką ar aktorių – jo prigimtyje slypi artistiškumas“, – sako artimas mokslininko bičiulis fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius.
Vyresniuoju savo broliu A.Bumblauską vadinantis pašnekovas per dvidešimtmetį būdamas šalia jo sakosi pats išmokęs labiau gilintis į įvairius dalykus, jų esmę. „Matote, kokią įtaką daro šis žmogus“, – apie gerą bičiulį atsiliepia žinomas fotografas.
Paklaustas, kaip atrodytų viena iškiliausių šių dienų istorijos figūrų jo fotografijoje, A.Aleksandravičius improvizuoja: pavaizduotų jį tvirtai ant žemės stovintį ir savo rankomis debesis vaikantį.
Prieš daugelį metų per stojamuosius žurnalistikos egzaminus ją egzaminavusiam A.Bumblauskui akį pamerkusi prodiuserė, televizijos laidų vedėja ir žurnalistė Edita Mildažytė profesorių vadina žvaigždžių žvaigžde: „Šiandien nėra nė vieno istorinio valstybinio lygio įvykio, prie kurio jis nebūtų prikišęs nagų, dėl kurio nebūtų su juo konsultuojamasi, prašoma jo vertinimų.“
E.Mildažytė juokauja, kad vieniems teko laimė gyventi su Vydūnu, kitiems – su Simonu Daukantu, o jai – su A.Bumblausku. Žmogumi, kuriam komplimentų ji niekada nepritrūktų, ir tikrai ne dėl asmeninių simpatijų. “Tai vienas labiausiai apsiskaičiusių ir apsišvietusių žmonių Lietuvoje, intelektualas, su juo tikrąja to žodžio prasme galima diskutuoti bet kokia tema, pradedant J.S.Bachu ir baigiant L.A.Foerbachu. Taigi, jei kalbame apie istorikų E.Gudavičiaus ir A.Bumblausko nuopelnus Lietuvos istorijai ir jos populiarinimui, matyt, dar ilgai niekas to nepakartos. Šis duetas išties nepaprastas“, – neabejoja E.Mildažytė.
LDK valdovų rūmų direktoriaus pavaduotoja Jolanta Karpavičienė prisimena, kad A.Bumblauskas, pradėdamas savo, kaip pedagogo, karjerą,Vilniaus universiteto Istorijos fakultete kartu su kolegomis studentams atvėrė pirmuosius langus į akademinį, civilizuotą istorijos pasaulį. „Per jo vedamus seminarus turėdavome galimybę išgirsti, kas rašoma užsienio istoriografijoje. Mums tai buvo tarsi gaivaus akademinio oro gurkšnis, asmeninis kanalas, per kurį buvome su daug kuo supažindinti“, – prisimena buvusi A.Bumblausko studentė.
Profesoriaus pastangomis Vilniaus universitete taip pat įkurta Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedra, o joje pradėti tyrinėti ir dėstyti dalykai, kurių anksčiau nebūta.
Istorikas Aurimas Švedas atkreipia dėmesį į 1990–2002 metus, laikotarpį, kai A.Bumblauskas buvo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas. Pasak buvusio profesoriaus studento, minėtą tarpsnį galima drąsiai įvardyti kaip A.Bumblausko epochą, nes būtent šio žmogaus nuopelnai lėmė radikalias istorijos studijų programos permainas: „Už tai, kad šiandien istorijos mokslas įvairesnis ir įdomesnis, daugiausia reikia būti dėkingiems A.Bumblausko įvykdytai studijų programos reformai.“
Pats profesorius šį etapą prisimena kaip itin nelengvą ir sako, kad Lietuvos valstybei universitetų ilgą laiką nereikėjo, todėl, jei būtų galimybė atsukti laiką atgalios, gerai pagalvotų prieš sėsdamas į VU Istorijos fakulteto dekano kėdę. Užtat jo studentai, tarp jų ir A.Švedas, tvirtina savo kailiu patyrę Istorijos fakulteto studijų programoje atsiradusias naujoves. Esą būtent jos ir nulėmė tuo metu studijavusiųjų pasirinkimą Istorijos katedroje rašyti bakalauro ir magistro darbus.
Ne primityviai, tiesmukai, bet suintriguodamas A.Bumblauskas geba uždegti ir patraukti jaunimą, sudominti istorija. Žinoma, prie to prisideda ir asmeninė jo kompetencija istorijos teorijos bei kultūros istorijos srityse.
Prie Lietuvos istorijos populiarinimo A.Bumblauskas prisideda ir savo rengiamomis televizijos laidomis (jis – vienas „Būtovės slėpinių“ bendraautorių), taip keisdamas ne tik kolegų, studentų, bet ir didelės visuomenės dalies požiūrį į istoriją. Istorikų bendruomenė profesorių bene labiausiai vertina už tai, kad jis sudėtingas teorines Lietuvos raidos istorijos temas sugebėjo įvilkti į visuomenei suprantamą „rūbą“.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2013-m-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.