Šiuo metu Ministrų kabinetą sudaryti bandantis paskirtasis premjeras Algirdas Butkevičius praeityje jau yra vadovavęs dviem rimtoms ministerijoms – Finansų ir Susisiekimo, bet abu kartus nesėkmingai.

Pradedant kalbą apie Algirdo Butkevičiaus, kaip vykdomosios valdžios atstovo, gebėjimus, reikia aiškiai įvardyti vieną dalyką: kaip žmogus, jis tikrai yra visiškai padorus, sąžiningas, darbštus, su jo vardu niekados nebuvo siejamos jokios korupcinės istorijos ar skandalai. Socialdemokratų garbės pirmininkas Česlovas Juršėnas, pats būdamas absoliučiai padorus žmogus, per daugiau nei du dešimtmečius politikoje niekuomet neįsipainiojęs į jokią nešvarią istoriją, A.Butkevičių apibūdina kaip „vieną sąžiningiausių mūsų partijos veikėjų, norintį, kad Lietuvai būtų geriau“. Šiuo vertinimu galima tikėti, nes netgi tie „Veido“ pašnekovai, kurie pasakojo apie A.Butkevičiaus panosėje vešėjusią korupciją, neabejojo, kad pats jis, kaip ministras, su tuo niekaip nebuvo susijęs.
Vis dėlto asmeninis padorumas, nors ir būtina savybė politikui, siekiančiam vieno aukščiausių postų valstybėje, nėra pakankama, ypač norint vadovauti Vyriausybei. Dar nespėjęs sudaryti Ministrų kabineto, paskirtasis premjeras A.Butkevičius dėl savo blaškymosi, nuolatinio nuomonės keitimo, akivaizdaus reikalų neišmanymo tapo vis aštrėjančios kritikos objektu.
To, deja, reikėjo tikėtis, nes ankstesnė A.Butkevičiaus karjera vykdomojoje valdžioje – finansų ministro Algirdo Brazausko Vyriausybėje ir susisiekimo ministro Gedimino Kirkilo Vyriausybėje – parodė jo nesugebėjimą atlaikyti interesų grupių spaudimo, daryti reformų ar paprasčiausiai valdyti pavaldinių.

Liepė eiti, ir nuėjo į ministeriją

Pirmą kartą apie A.Butkevičių, kaip galimą kandidatą į Finansų ministerijos vadovus, prabilta dar 2001-ųjų vasarą, kai subyrėjus Naujosios politikos koalicijos Vyriausybei į valdžią grįžo ir Ministrų kabinetą formuoti pradėjo A.Brazauskas. Tačiau finansų ministro kandidatūra buvo viena tų, kurios A.Brazauskui nepavyko iš pirmo karto suderinti su prezidentu Valdu Adamkumi. Galiausiai buvo apsistota ties tuometine Užsienio reikalų ministerijos sekretore Dalia Grybauskaite, o A.Butkevičiui teko Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko postas. Vėliau jis aiškino, kad toks postų paskirstymas jį netgi nudžiugino.
„Tuomet buvau patenkintas, kad premjeras pasirinko D.Grybauskaitę, – 2004-ųjų balandį, jau paskirtas į Europos komisare tapusios D.Grybauskaitės vietą, aiškino A.Butkevičius. – Tai buvo protingas sprendimas. A.Brazauskui tuomet sakiau, jog reikės vykdyti labai griežtą fiskalinę politiką, todėl būtų gerai, kad finansų ministras būtų ne partijos narys. Tuomet paskirtas finansų ministru, manau, vėliau būčiau arba atsistatydinęs, arba mane būtų atstatydinusi mūsų partijos frakcija. Pavyzdžiui, vyksta eilinis konfliktas su žemdirbiais. Mane išsikviečia frakcija, nubalsuoja, kad aš turiu žemdirbiams duoti tiek pinigų, kiek jie reikalauja, tarkim, 100 mln. Lt, ir viskas, turiu vykdyti. Tokio milžiniško spaudimo aš tikrai nebūčiau atlaikęs ir būčiau turėjęs pasitraukti.“
2004-aisiais finansų ministru A.Butkevičius tapo kone prieš savo valią. „Niekas manęs nieko neklausė, liepė eiti, ir einu“, – taip apie šį savo karjeros šuolį jis kalbėjo apstulbusiems žurnalistams.

Reputaciją susikūrė atsistatydindamas

A.Butkevičius nemelavo sakydamas, kad yra nepajėgus atlaikyti spaudimo ir su juo susidūręs veikiau pasitrauktų. Bet vargu ar kas, įskaitant jį patį, manė, kad po metų įvykęs atsistatydinimas padarys jį žiniasklaidos žvaigžde, švystelės į politikos viršūnę ir sukurs doro, principingo, naujos kartos socialdemokrato politiko reputaciją. Ypač kad tikrovėje viskas buvo visai ne taip.
Po 2004-ųjų rudenį vykusių Seimo rinkimų socialdemokratai, nors ir pralaimėjo Darbo partijai, dėl A.Brazausko autoriteto ir derybinių gabumų išsaugojo premjero postą, o A.Butkevičius liko finansų ministru. Bet nuo tol jam teko dirbti koalicijoje su Viktoro Uspaskicho vadovaujamais agresyviais politikos naujokais, kėlusiais daug galvos skausmo tiek premjerui, tiek finansų ministrui. Ypač kai atėjo laikas rengti mokesčių reformą, kuri tiesiogiai lietė įmonių, taigi ir Darbo partijos vadovų, interesus.
„Diskutuoti apie viešuosius finansus su ką tik iškeptais Darbo partijos politikais – Kęstučiu Daukšiu, Loreta Graužiniene, juoba – V.Uspaskichu – buvo itin sunku, jie visiškai nesuprasdavo netgi paprasčiausių dalykų, – pasakojo „Veidui“ vienas to meto Vyriausybės narys. – Premjeras, užsiėmęs žmogus, manė, kad aiškinamąjį darbą su Darbo partijos atstovais turi dirbti ne jis pats, o finansų ministras. Tačiau A.Butkevičius neišlaikė ir netikėtai susirgo (ar „susirgo“), visą mokesčių reformos derinimą su koalicijos partneriais pavesdamas viceministrei Ingridai Šimonytei, kuri Finansų ministerijoje atsakė už mokesčių politiką.“
Didžiausi ginčai tuomet virė dėl to, kaip skaičiuoti solidarumo mokestį: nuo įmonių pelno, kaip siūlė Finansų ministerija, ar nuo įmonių apyvartos, kaip siūlė koalicijos partneriai, nes nebuvo aišku, ar mokestis nuo apyvartos neprieštaraus ES direktyvoms. Finansų ministerija būgštavo, kad verslininkams jį sėkmingai užginčijus Lietuvai po kelerių metų gali tekti išmokėti dideles kompensacijas.
Lemiama diskusija vyko 2005-ųjų balandžio 18-osios vakarą koalicijos politinėje taryboje. Prieš posėdį neseniai iš gydymosi grįžęs A.Butkevičius tikėjosi, kad premjeras A.Brazauskas ir Seimo Socialdemokratų partijos frakcijos seniūnas Juozas Olekas padės jam, kaip žadėję, apginti Finansų ministerijos siekį solidarumo mokestį skaičiuoti nuo pelno. “Premjeras buvo mane įtikinęs, kad mes negalime priimti įstatymų, kurie prieštarautų ES teisei. Bet pirmadienį buvo naujas sprendimas”, – kitą dieną žurnalistams skundėsi A.Butkevičius.
Na, o A.Brazauskas tikėjosi, jog būtent finansų ministras padės jam įtikinti koalicijos partnerius, pirmiausia – iš Darbo partijos, kad negalima rizikuoti su ES teisę galbūt pažeidžiančiais mokesčiais. Tačiau lig tol su mokesčių reformos projektu vargusi I.Šimonytė, kaip nepartinė, koalicijos tarybos posėdyje dalyvauti negalėjo, o A.Butkevičius savarankiškai nesugebėjo įtikinti „darbiečių“, tad įsiaudrinęs pareiškė atsistatydinąs iš finansų ministro posto. Tuo įsiutindamas A.Brazauską, pratusį dirbti su kieta ir profesionalia D.Grybauskaite. Juoba kad atsistatydinti užsispyręs A.Butkevičius, kuris nebeklausė nei A.Brazausko, nei prezidento V.Adamkaus įkalbinėjimų persigalvoti, ėmė kelti pavojų visos Vyriausybės stabilumui.
Mat politinė padėtis tiek Vyriausybėje, tiek koalicijoje, tiek Socialdemokratų partijoje tuo metu buvo ties sprogimo riba. „A.Brazauskas skundėsi, kad labai sudėtinga dirbti šioje valdančiojoje koalicijoje ir galiausiai prabilo, kad…. rimtai svarsto, ar nebūtų laikas jam pasitraukti, – apie trys dienos iki A.Butkevičiaus atsistatydinimo vykusį konfidencialų prezidento ir premjero pokalbį savo dienoraščių knygoje rašo V.Adamkus. – Jis sakė, kad partijoje ima triukšmauti ir jaunieji, patys norintys būti vadais. „Kam man to reikia, pasitrauksiu, tegu sau vadovauja“, – apmaudžiai kalbėjo A.Brazauskas. Iškart pasakiau, kad jo jausmus suprantu, bet Vyriausybės kaita dabar Lietuvai būtų žalinga. Ypač tai gali pakenkti mums stengiantis jau 2007 m. įsivesti eurą.“
Sužinojęs apie A.Butkevičiaus atsistatydinimą, V.Adamkus, išsigandęs, kad socdemų jaunimas taip griauna Vyriausybę ir A.Brazauską, šoko jo perkalbinėti. Prie prezidento prisidėjo ir eurokomisarė D.Grybauskaitė, ragindama A.Butkevičių „atsižvelgti į galimą tarptautinę reakciją“. Viskas veltui. „Jis visada taip – staigiai užsiplieskia, užsispiria, ir jau negrįžtamai, bet ne ten, kur reikia, tad neproduktyviai, – sakė „Veidui“ to meto įvykių liudininkas. – Nors neabejoju, kad jau kitą dieną to savo poelgio gailėjosi.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2012-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryj