A.Butkevičiaus vizija, kad jis gali būti visiems geras, visada rasti visiems tinkamus ir teisingus sprendimus, yra labiau Šventojo Tėvo, bet ne premjero vizija.

Dėl didelio mūsų politikos ir žiniasklaidos atsilikimo sovietmečiu ir menko kokybiškos demokratijos patyrimo per 23 nepriklausomos valstybės metus Lietuvos politinė kultūra tebėra žema: didžioji dalis politinio proceso dalyvių energijos išeikvojama pergalėms rinkimuose, deryboms dėl partinių koalicijų sudarymo, o energijos tikrajai politikai – piliečių ir šalies gerovės kūrimui – beveik nebelieka.

Ar galime tikėtis, kad Lietuvoje kada nors turėsime politines partijas, kurios, savo veiklą gausiai finansuodamos mokesčių mokėtojų pinigais, elgsis garbingai ir jau prieš užimdamos Vyriausybės kėdes žinos, ką ir kaip planuoja veikti? Ir nei šimto dienų, nei ilgesnio laikotarpio Vyriausybei nereikės galvoti, kuria kryptimi ji ves valstybę. Prasta ir neatsakinga politinio veikimo kultūra, teisingiau, antikultūra, pasipildė nauju dariniu – darbo grupėmis. Dabar ne politinės partijos ir jų sudaryta Vyriausybė, kaip numatyta Konstitucijoje, spręs Lietuvos valstybės likimą, o Vyriausybės sudarytos darbo grupės. Neaišku, kas atsakys už politinius sprendimus, neaišku, ar per kitus Seimo rinkimus turėsime vėl balsuoti už politines partijas, ar galėsime balsuoti ir už darbo grupes.

Belieka tik apgailestauti, kad dar nesame verti tokios Vyriausybės, kuri ateitų į valdžią žinodama, ką reikia daryti, būtų jau viską įvertinusi ir pati įsitikinusi savo veiksmų tikrumu bei naudingumu, aplink savo naujas idėjas bei tikėjimą jų vaisingumu suburtų visą visuomenę ir ją įdarbintų siekti bendrų tikslų.

Vis dėlto premjero Algirdo Butkevičiaus neryžtingumas, blaškymasis ir nuolatinis sprendimų nukėlinėjimas į ateitį, ar kol pateiks pasiūlymus sudarytos darbo grupės, neturėtų būti priešpriešintas „greitam“ ir „efektyviam“ Andriaus Kubiliaus Vyriausybės veikimui krizės pradžioje. Konservatorių Permainų Vyriausybė norėjo taip vadintis, bet iš esmė buvo tik buhalterių Vyriausybė, kurios pagrindiniai politinio veikimo instrumentai – mokesčių kėlimas ir taupymas. Tas taupymas buvo toks, kad šalies BVP smuko labiausiai visoje ES: rekordiniais smukimo metais – kone 15 proc., o kitais – dar 6 proc. Jei dėl tokio konservatorių politinio veikimo rezultato kas nors yra patenkintas, reikėtų rimtai susimąstyti dėl mazochistinio pasitenkinimo požiūrio į savo piliečius bei valstybę.

Kol kas A.Butkevičiaus Vyriausybė nėra nei geresnė, nei blogesnė už A.Kubiliaus Vyriausybę, kad ir kaip šaipytųsi konservatorių gerbėjai iš socialdemokrato A.Butkevičiaus neryžtingumo, o kartais ir nenuoseklumo.

Premjero A.Kubiliaus Vyriausybės buhalterinį veikimą jau patyrėme. A.Butkevičiaus veikimas visiškai kitoks – tai kalbėjimasis, svarstymas, darbas darbo grupėse, daug susitikimų ir posėdžių. Belieka sulaukti šios misionieriškos A.Butkevičiaus veiklos rezultatų. Nes ne pagal Vyriausybės politinio veikimo modelį, o pagal darbo rezultatus turėtume vertinti Vyriausybę. Akivaizdu, kad A.Kubilius buvo politikos vizionierius, kalbantis apie reformas, užsienio investicijas, gerus universitetus, viešojo sektoriaus efektyvinimą. Bet žinome ir tai, kad šios vizijos nebuvo įgyvendintos.

A.Butkevičiaus vizija, kad jis gali būti visiems geras, visur rasti visiems tinkamus ir teisingus sprendimus, yra labiau Šventojo Tėvo, bet ne premjero vizija. Premjeras turi turėti prioritetus, ką ir kaip darys, ir suvokti, kad jis veikia interesų grupių laukuose, o juose gali ir nepavykti rasti sprendimų, kurie nepažeistų jokių interesų. Vienodai gerų sprendimų visiems laikai Lietuvoje jau seniai praėjo.

Tai yra Algirdo Brazausko, tėviško rūpinimosi politiko, paveldas. Kaip nors pareguliuoti, kaip nors padaryti, kad tik nieko nekeistum ir visiems duotum po truputį. O ateityje kaip jau bus, taip bus. Tai nesubrendusios, nemokančios numatyti ir planuoti valstybės požymis. Tikroji politika yra darbo vietos, ir ne skinant serbentus ar mėžiant kiaulides, o aukštos pridėtinės vertės darbo vietos. Tam pasiekti reikia universiteto, kuris būtų nors trečiame pasaulio universitetų reitingo šimtuke, ir produktyvus mokslas būtų gerbiamas ne tik pačių Lietuvos mokslininkų, bet ir pasaulio mokslo bei modernių technologinių bendrovių darbdavių. Švietimas, sveikatos apsauga, socialinė rūpyba ir teisėsauga sudaro didžiąją dalį šalies biudžeto išlaidų. Jei šių sričių nesugebėsime reformuoti taip kaip estai, ir toliau vilksimės Europos gale.

Valstybės skola nebūtų tokia baisi, jei ne jos struktūra. Kone 100 proc. skolinamės pravalgymui. Jei ji butų buvusi skirta investicijoms ar valstybės reformavimui, šiandien jos kokybė būtų visai kitokia. Dabar toji kokybė jau būtų davusi rezultatų. Nesmagus jausmas – skolinamės savo vaikų ir anūkų sąskaita, kad pavalgytume. Kaip iki tokio gyvenimo nusiritom? Vis norėdami visiems būti geri, pamaitinti ir aprengti visus, kurie taip nori gyventi, kompensuodami visokius sovietinius indėlius ir kitokius pereinamojo laikotarpio praradimus ir nieko neinvestuodami į ateitį.

Neturint vizijos – nebus jokio proveržio, o jo labiausiai reikia. Nes daugybė žmonių bėga iš Lietuvos. Nemažai daliai likusiųjų jokio proveržio nereikia. Jokiame proveržyje jie dalyvauti nenori, nesugeba ir nemato reikalo. Išmoko gyventi iš pašalpų, iš ES paramos. Jie tenori didesnių pensijų, pigesnės elektros. A.Butkevičiaus Vyriausybė tai žada arba jau ir duoda. Štai ir didelių simpatijų premjerui priežastis.

Premjero A.Butkevičiaus pasitikėjimo reitingas jau aukštesnis už prezidentės Dalios Grybauskaitės. Akivaizdu, kad premjero noras būti visiems geram ir pažadėti visus pamaitinti bei aprengti yra paveikus ir populiarus. Panaši popiežiaus Pranciškaus atjautos politika lietuviams labai priimtina. Bet tai iš esmės tik dar vienas bandymas ateinančius ketverius metus tęsti saviapgaulės politiką.

Anksčiau kilus policijos veiklos menko efektyvumo ir nekompetencijos skandalui, šalia pasipiktinimo buvo kalbama ir apie būtinybę reformuoti policiją, išmokyti juos veikti efektyviai, samdyti ne šiaip policininkus, bet ir gerus vadybininkus, kurie sugebėtų ir su esamais ištekliais pasiekti gerų rezultatų. O dabar, kilus skandalui policijoje, visos problemos supaprastinamos, paaiškinant, kad tiesiog trūksta pinigų. Ant tokio pigaus jauko iškart užkimba premjeras A.Butkevičius. Jis pažada tų pinigų, nors ir nedaug, bet surasti. Niekam net nebekyla minties pasidomėti, ar Lietuvos policija tikrai veikia efektyviai ir su turimomis lėšomis.