„Bene didžiausią susirūpinimą Lietuvoje kelia pedagogų senėjimas. Ši tendencija ypač išryškėja gamtos mokslų specialybėse. Taigi, nors ir parengiame modernių pedagogų, jiems darbo vietų neužleidžia garbūs kolegos“, – paradoksalią situaciją apibūdina Lietuvos edukologijos universiteto rektorius akademikas Algirdas Gaižutis.

Saulė Vasiliauskaitė

VEIDAS: Aukštoji pedagoginė Heidelbergo mokykla už nuopelnus švietimui, tautų bendrystės skatinimą, universitetinių ryšių ir akademinio bendradarbiavimo turtinimą įvertino jus garbės daktaro vardu. Ar jus nustebino ši žinia?

A.G.: Daugelį metų šis vardas buvo suteikiamas tik vokiečiams. Prieš kelerius metus jis suteiktas žymiai operos režisierei ir kultūros veikėjai Katharinai Wagner, didžiojo kompozitoriaus R.Wagnerio provaikaitei. Man garbės daktaro (Doctor Honoris Causa) vardo suteikimas nebuvo didžiulė staigmena: su juo esu šešių užsienio šalių universitetų garbės daktaras.

VEIDAS: Ar tiesa, kad Lietuvos edukologijos universitete praktiką atlieka Vokietijos studentai?

A.G.: Heidelbergo studentai Lietuvoje praktiką atlieka labai noriai. Šiais metais priėmėme jų septyniolika, bet norinčiųjų buvo keliskart daugiau. Ne tik vokiečiai išsiveža gerus prisiminimus apie mūsų mokyklas, pedagogus, mentorius – lietuviams tai taip pat daro didelę įtaką.

Vokietijos ir Lietuvos ryšiai išties pasižymi gražiomis bendradarbiavimo tradicijomis: keičiamės studentais, dėstytojais, organizuojame bendras konferencijas ir kasmet išleidžiame solidžias knygas „Baltijos šalių pedagogikos ir socialinių mokslų studijos“. Garsi mokslinė leidykla „Peter Lang“ jų jau išleido dvidešimt aštuonias. Tai didžiulės vertės mokslinis projektas.

VEIDAS: Ar, jūsų vertinimu, mūsų švietimo ir aukštojo mokslo grandys konkurencingos pasaulyje bei Europoje?

A.G.: Mano nuomone, pernelyg dažnai akcentuojame konkurenciją. Bet koks vyksmas (ekonomikos, informacinių technologijų, logistikos, švietimo ir kitose srityse) atsiremia ne vien į konkurenciją, bet ir į tarpusavio pagalbą. Vien konkurencija grąžintų mus į laukinį kapitalizmą, kuris, tenka pripažinti, sunkiai suderinamas su dvasinio gyvenimo pilnatve.

VEIDAS: Kokias matote Lietuvos universitetų perspektyvas?

A.G.: Universitetų perspektyvų plėtra neatsiejama nuo didėjančio valstybės finansavimo: teisinės bazės stiprinimo, solidesnės valstybės paramos gerai besimokantiems, talentingiems studentams, taip pat – profesūros ir dėstytojų darbo krūvio mažinimo ir kt. Norėtųsi didesnio Vyriausybės, Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) bei kitų valstybės institucijų administratorių pasitikėjimo akademine universitetų bendruomene.

VEIDAS: Dar ne taip seniai prognozuota, kad per artimiausią penkmetį išnyks apie 90 proc. visų universitetų. Kaip manote, ar atlaikys aukštosios Lietuvos mokyklos nuotolinių studijų konkurenciją?

A.G.: Šiuo metu galime pasidžiaugti: Lietuvos universitetuose nuotolinės studijos plėtojamos gana neblogai. Tačiau ne visoms specialybėms tai tinkamiausias būdas pasiekti norimų rezultatų – kai kuriose srityse gyvoji komunikacija vis dėlto nepakeičiama. Aš pats gana skeptiškai žvelgiu į pernelyg technologizuotą nuotolinį mokymąsi ir jo sureikšminimą. Megauniversitetai populiarūs Kinijoje, Indijoje, Irane ir kitose šalyse, juose studijuoja vos ne po kelis milijonus studentų. Nepaisant to, mane kur kas labiau žavi ne universitetinio išsilavinimo masiškėjimo, o jo elitiškumo tradicija.

VEIDAS: Kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti edukologijos srities lyderis?

A.G.: Šiandien itin daug diskutuojama apie profesines mokytojų kompetencijas. Pabrėžiama, kaip svarbu išmanyti vadybą, socialinių partnerių paiešką, teikti įvairias edukacines paslaugas, talkinti kaimo bendruomenėms, perprasti mokyklų lyderystės „meną“ ir kt. Tačiau edukologijos srities lyderis pirmiausia turėtų daryti įtaką savo paties pavyzdžiu. Kilnus pedagogas vertina išmintį, discipliną, savigarbą, nuoširdumą, geranoriškumą, pagarbą šeimai ir pan. Tokie siekiai užtikrina tvarką ne tik pradinėje kaimo mokykloje, bet ir valstybės gyvenime. Esu įsitikinęs, kad tokių lyderių Lietuvoje yra, o universitetas suteikia jiems platesnius horizontus.

VEIDAS: Ko reikia, kad mokytojo profesija Lietuvoje įgautų antrąjį kvėpavimą?

A.G.: Stojamųjų egzaminų testai mums padeda atrinkti labiausiai motyvuotus ir norinčius tapti gerais mokytojais studentus. Tačiau vis dar didelį susirūpinimą kelia pedagogų senėjimas. Ši tendencija pastebima kone visų specialybių, o ypač gamtos mokslų – fizikos, chemijos, matematikos specialybėse. Susidaro paradoksali situacija: nors stengiamės parengti modernius pedagogus, savo užimamų vietų nenori užleisti garbūs kolegos. Šį painų Gordijo mazgą gali perkirsti tik valstybės politika. Siekdami, kad mūsų mokyklose būtų kuo daugiau jaunimo, laiku išleisdami pedagogus į pensiją, mažindami krūvius ir panaudodami kitas priemones, antrąjį kvėpavimą galime pasiekti.

VEIDAS: Ko šiandien dar trūksta profesionaliam edukologų rengimui?

A.G.: Itin svarbu, kad ŠMM nemažintų pedagogams rengti skiriamo krepšelio (per kelerius metus jis sumažėjo nuo 800 iki 400 Lt), taip pat – pedagogams rengti skirtų pakankamai lėšų (jos sumažėjo nuo 1 iki 0,8 proc. viso ministerijos biudžeto). Lietuvoje reikia derinti klasikinį pedagogų rengimo modelį, kai studentas įgyja bakalauro laipsnį ir pedagogo kvalifikaciją su nuosekliuoju parengimu, ir kai baigęs bet kurį universitetą gali tapti pedagogu, per vienus metus išklausęs edukologijos kursą. Šis būdas veiksmingas, bet gana daug kainuoja valstybei ir asmeniui: pedagogu bakalauru tampama per šešerius metus. Daugelyje Europos šalių ši praktika sėkmingai taikoma, mūsų universitetas taip pat pasiryžęs tai išbandyti.

PR