“Premjeru turi būti stipraus charakterio, moralus, didelį autoritetą ir valdančiosios daugumos Seime bei prezidentės palaikymą turintis politikas. Tad telieka palinkėti, kad prezidentė Vyriausybės vairą patikėtų tokio kalibro žmogui”, – teigia Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto docentas dr. Algis Gaižutis.
Beje, jis yra Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininkas ir Europos miško savininkų asociacijų federacijos CEPF valdybos narys, todėl jo teiravomės, ką jis darytų miškų ūkio srityje, jei būtų premjeras.

Ką daryčiau miškų ūkio srityje, jei būčiau premjeras? Pirmiausia koalicinės Vyriausybės programos projektą aptartume su visais svarbiausiais miškų sektoriaus socialiniais partneriais. Tokiame aptarime turėtų dalyvauti būsimi aplinkos, ūkio, žemės ūkio ir energetikos ministrai bei trims svarbiausioms sektoriaus pusėms atstovaujančios organizacijos: miškų savininkai ir valdytojai; medienos pramonės ir bioenergetikos atstovai bei socialinei ir aplinkosauginei sričiai atstovaujančių bendruomenių (savivaldos) ir aplinkosaugos atstovai. Iš jų premjeras prie Vyriausybės turėtų sudaryti Tarpžinybinę miškų sektoriaus plėtros tarybą, kad ši reguliariai aptartų svarbiausias problemas bei jų sprendimus, kuriuos įgyvendinti po susitarimo būtų privaloma.
O patvirtinus Vyriausybės programą pasiekti, kad aktualiausi miškų ūkiui klausimai atsispindėtų šiuo metu rengiamuose dokumentuose. Pirmiausia Aplinkos ministerijos rengiamame Nacionalinės miškų ūkio strategijos įgyvendinimo priemonių plane, susiejant numatomus darbus su konkrečiai už tai atsakingais vykdytojais ir numatant adekvatų finansavimą.
Antra, naujai Žemės ūkio ministerijos rengiamoje kaimo plėtros programoje ES paramos kaimo plėtrai srityje per 2014–2020 m. KPP finansavimo laikotarpį būtina užtikrinti tokį pat (ar didesnį) finansavimo lygį miškininkystės priemonėms, kaip 2007–2013 m. laikotarpiu, tai yra apie 10 proc.
Trečia, vertėtų prisiminti, kad dar 2007 m. buvo parengta šalies miškų sektoriaus plėtros iki 2020 m. vizija. Per artimiausią pusmetį ji galėtų būti išplėtota į Nacionalinę miškų sektoriaus plėtros programą, susietą su kaimo plėtra bei apimančia miškų ir medienos pramonės vystymą.
Premjeras neturėtų užmiršti, kad miškų sektorius (miškų ūkis ir medienos pramonė) sukuria apie 5 proc. Lietuvos bendrojo vidaus produkto, šalies medienos pramonė pagamina daugiau negu dešimtadalį visos pramonės gaminių ir tokią pat dalį viso eksporto. Svarbu ir tai, kad miškų sektorius vienija 246 tūkst. privačių miškų valdų savininkų ir 52 tūkst. medienos pramonės bei miškininkystės srityse dirbančių žmonių.
Priminsiu, kad miškų plotai kasmet didėja, tačiau kol kas dėl gana vienpusio, daugiausia į aplinkosaugą ir ūkinės veiklos draudimus orientuoto valstybinio reguliavimo nesudaroma palankių sąlygų miškų išteklius naudoti kompleksiškai, sukuriant gyvenimo ir poilsio kokybei būtiną infrastruktūrą, žmonės negali laisvai kurtis ir plėtoti verslo. Nesubalansuota aplinkosaugos ir valstybės turto panaudojimo miškų ūkyje politika žlugdo tolesnį viso šalies miškų sektoriaus konkurencingumą, užkerta kelią investicijoms, racionaliam ūkininkavimui, medienos pramonės modernizavimui ir biomasės energetikos plėtotei.

Neišmintinga nenaudoti turimo turto

ES direktyvos numato, kad iki 2020 m. apie 20 proc. energijos turėtume gamintis iš atsinaujinančių išteklių. Čia mediena, kaip biokuro šaltinis, vaidina tikrai svarbų vaidmenį. Apie 80 proc. atsinaujinančios energijos pagaminama naudojant medienos biokurą. Visoje Europoje šnekama apie medienos mobilizavimą, efektyvesnį panaudojimą, o tai stipriai prasilenkia ar net kertasi su mūsų ultražaliųjų iniciatyvomis, kada reikalaujama viską drausti, riboti, neleisti. Europiečiai jau seniai suprato, kad neišmintinga nenaudoti turimo turto, o tiesiog leisti jam supūti. Pas mus šis supratimas ateina per skausmus ir vargus.
Pasaulinės ūkio krizės akivaizdoje tokia praktika neturėtų tęstis. Nuo to, ar ekonomiškai reikšmingą Lietuvos miškų sektorių sugebėsime išlaikyti stiprų ir gyvybingą, priklausys visų – tiek privačių, tiek valstybinių miškų bei medienos pramonės ateitis. Tik tvirtais ekonominiais pagrindais ir efektyviai tvarkomas miškų ūkis gali užimti deramą vietą valstybėje, garantuodamas darbo vietas bei gerą atlyginimą miškininkystės specialistams, deramas pajamas miškų savininkams bei naudą visuomenei.
Norėtųsi, jog naujasis premjeras savo priimamais sprendimais užtikrintų miškų sektoriaus konkurencingumo didėjimą, kad prioritetas būtų skiriamas gamyba sukurtos vertės didinimui, – kad žmonės būtų skatinami dirbti, o ne prisigalvota įvairiausių veiklos draudimų. Ir kad didžiulės ES bei šalies biudžeto lėšos, skiriamos “saugomų teritorijų tvarkymui”, būtų investuojamos pirmiausia į piliečių gerovę gerinančią infrastruktūrą, atveriančią valstybinius parkus patogiam žmonių laisvalaikio leidimui gamtoje.
Kartu norisi tikėti, ne kad rinkimus laimėjusios politinės partijos pasirengusios ketveriems metams “užgrobti” valstybę, norėdamos savus reikaliukus pasitvarkyti, bet kad ateina politikų, gebančių dirbti visos valstybės gerovei, komanda. Iš istorijos žinome – grobikai nesiekia jokio stabilumo, nes gerai žino, kad užimtoje teritorijoje jie yra laikini. Tad ir plėšia, savanaudiškai naudojasi viskuo, kas tik įmanoma, laimėtojų “ordos” išsidalija pinigingiausias sritis bei jas kuruojančias ministerijas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-3 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.