BFL

Nors premjeras Andrius Kubilius nėra linkęs viešai kritikuoti savo Ministrų kabineto narių ir netgi reguliariai užstoja juos prieš prezidentę, vis dėlto dalies ministrų darbu jis nėra patenkintas, tačiau negali pakeisti dėl koalicinių įsipareigojimų.

Praėjusią savaitę duodamas interviu “Veidui” A.Kubilius netiesiogiai pripažino, kad jo Vyriausybei nepavyko pradėti esminių švietimo, sveikatos apsaugos ir teisėsaugos reformų, ypač – sumažinti šiose srityse dirbančių ir iš biudžeto išlaikomų darbuotojų bei pareigūnų skaičiaus. “Esamomis politinėmis aplinkybėmis, neturėdami netgi aritmetinės daugumos Seime, vienu metu visose srityse reformų negalime padaryti. Kai ką paliekame vėlesniam laikui”, – sakė premjeras, klausiamas, kada ir šiose, per pastaruosius du dešimtmečius mažiausiai reformuotose, srityse prasidės esminės permainos. Apie daugiabučių namų renovavimo programą, 2008-aisiais buvusia viena iš konservatorių rinkimų mėgstamiausių temų, pastaruoju metu premjero jau net klausti nebeįdomu, nes atsakymas būtų akivaizdus – A.Kubilius jau antrus metus vis “tikisi, kad programa pagaliau įsibėgės”.

Vienur reformos juda, kitur – stovi vietoj

Taip pat akivaizdu, kad “vėlesnis laikas”, apie kurį šneka premjeras, šios Seimo kadencijos metu taip ir neateis, nes niekas nepradeda reformų likus metams iki rinkimų. Natūraliai kyla klausimas – o kodėl tada ne mažiau jautriose, milijardinių lėšų perskirstymui įtakos turinčiose  srityse, tokiose kaip energetika ar viešieji pirkimai, reformos pajudėjo (nors ne taip toli, kaip norėtųsi), o šiose, apie kurių reformavimą A.Kubilius itin daug kalbėjo būdamas opozicijoje, iš esmės stovi vietoj?

Susidaro įspūdis, kad reformos nejuda, arba juda nepakankamai tose srityse, už kurias Vyriausybėje atsakingi ne Tėvynės sąjungos, o valdančiosios koalicijos partnerių deleguoti ministrai? Juk už būsto renovaciją atsako Aplinkos ministerija, kuriai vadovauja šiuo metu su liberalcentristais besijungiančios Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partijos narys Gediminas Kazlauskas. Už švietimo ir mokslo reformą atsakingas liberalsąjūdietis Gintaras Steponavičius, o už teisėsaugą – liberalcentristas Raimundas Palaitis. Už sveikatos apsaugos reformą – kitas liberalcentristas Raimundas Šukys. Veikiausiai šių ministrų partinė priklausomybė ir yra tos “politinės aplinkybės”, dėl kurių A.Kubilius mielai kalba apie reformas energetikoje, dujų terminalo ar atominės elektrinės statybas, bet pradeda mykti, išgirdęs klausimą apie permainas švietime ar vidaus reikalų sistemoje.

Žinoma, pats A.Kubilius savo ministrų bent viešai nekritikuoja. Tačiau pabendravęs su kitais koalicijos ministrais, Seimo nariais, premjero aplinkos žmonėmis, “Veidas” sudarė pagrindinių reikalavimų, kuriuos premjeras kelia Ministrų kabineto nariams, sąrašą ir įvardija tuos ministrus, kurių veikla mažiausiai tenkina premjerą.

Ministrų kokybės matas

“Kadangi mūsų koalicija nuo pat pradžių pozicionavo save kaip reformų koaliciją, tai gebėjimas vykdyti savo srities reformas ir yra svarbiausias ministrų efektyvumo matas, – sakė “Veidui” įtakingas Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos parlamentaras. – Sakyčiau taip: Geriausias tas ministras, kuris vykdo reformas ir nepakliūva į skandalus. Toliau seka ministrai, kurie į skandalus pakliūva, bet reformas vykdo. Po jų rikiuojasi tie, kurie reformų nevykdo, bet bent jau į skandalus nepakliūva, o galiausiai tie, kurie ir reformų nedaro, ir iš skandalų neišbrenda. Tai pagal šiuos kriterijus ir žiūrėkit, kas yra kas. Sakyčiau, šiuo klausimu mūsų ir prezidentės požiūris sutampa.”

Pagal išvardytus “reikalavimus ministro kokybei” matyti, kad prasčiausiai vertinamas Aplinkos ministras G.Kazlauskas, kurio atstatydinimo prezidentė Dalia Grybauskaitė reikalauja jau nuo 2010-ųjų rugsėjo. A.Kubilius tuomet jį užstojo teigdamas, esą “nėra tobulų ministrų”, o G.Kazlauskas “iš visų pusių sulaukia priekaištų dėl to, kad bando pasiekti kiek galima labiau subalansuotą sprendimą, kuris dėl savo subalansuotumo netinka nei vienai, nei kitai šaliai”. Tačiau niekam nebuvo paslaptis, kad G.Kazlauskas, kuris tuo metu buvo įsivėlęs į konfliktą su vienu iš A.Kubiliaus “atraminių” ministrų Dainiumi Kreiviu ir vėliau buvo aprašytas garsiojoje “Kreivio pažymoje” apie patirtus spaudimus, siekiant išgryninti viešuosius pirkimus, postą išlaikė vien menku Vyriausybę Seime remiančių balsų kiekiu. Būdamas asmeninis koalicijos “enfant terrible” Arūno Valinsko draugas, G.Kazlaukas tapo iš esmės neliečiama persona, nes priešingu atveju “prisikėlėliai” būtų tiesiog trenkę durimis, išėję į opoziciją, ir Vyriausybė su visais savo energetinių reformų planais liktų mažumoje. Todėl daugiabučių namų renovavimas stovi vietoj, atliekų tvarkymui skirti ES paramos pinigai nepanaudojami, o ministras G.Kzlauskas nepajudinamai sėdi savame poste, nors jeigu būtų A.Kubiliaus valia, seniausiai būtų kuo nors pakeistas. Kaip, pavyzdžiui, pakeitus kitą “prisikėlėlių” ministrą Remigijų Vilkaitį į Arūną Gelūną, Kultūros ministerija nustojo būti skandalų generatore ir, kaip “Veidui” sakė premjero aplinkos žmonės, premjeras jo darbu gana patenkintas.

Sveikatos apsauga – dar viena sritis, kurioje reformos beviltiškai įstrigo. Kai pernai pavasarį, likus vos mėnesiui iki suplanuotos gydymo įstaigų tinklo reformos, buvo priverstas atsistatydinti sveikatos apsaugos ministras Algis Čaplikas, – kalbėta, kad ministrą išvertė sąmokslas farmacininkų ir gydytojų, kurie, neradę kuo sukompromituoti jį patį, “sudegino” pinigus partijai rinkusį viceministrą. Su A.Čapliką pakeitusiu R.Šukiu premjeras pradžioje siejo nemažai vilčių, kaip didelį pliusą nurodydamas jo nepriklausymą sveikatos apsaugos sistemai, kuri “yra viena iš korumpuočiausių sistemų Lietuvoje, todėl reikia tokio ministro, kuris galėtų ir išvalyti visą sistemą, ir pajėgtų ją reformuoti”. Šiandien tikriausiai jau maža abejojančiųjų, kad sveikatos apsaugos reforma apmirusi. Negana to, R.Šukys įsiutino ir A.Kubilių, ir energetikos ministrą Arvydą Sekmoką, kai dėl nesuprantamų ambicijų gerokai sulėtino ir taip jau vėluojantį pasirengimą atominės elektrinės statybai. Mat vienu iš dar pernai Vyriausybės planuose numatytų darbų buvo Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos (VATESI) ir Radiacinės saugos centro sujungimas į vieną tarnybą ir pritaikymas dirbti pagal tarptautinius standartus. Tačiau paskutinę minutę, jau balsuojant Seime, VATESI ir Sveikatos apsaugos ministerijai pavaldaus RSC sujungimą torpedavo R.Šukys, pareikšdamas, kad “Sveikatos apsaugos sistemai neliks netgi dozimetrų”. Klausimas neišspręstas iki šiol, nes birželį įstatymo pataisų, numatančios VATESI ir RSC funkcijų atskyrimą (apie sujungimą, dėl R.Šukio ambicijų, jau nebekalbama) priėmimas Seime vėl atidėtas.

Kliūva ne tik “svetimi”, bet ir “savi”

Vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis ne tik premjero, bet ir visos Tėvynės sąjungos frakcijos nemeilę užsitraukė vos pradėjęs savo veiklą. “Manome, kad R.Palaitis turėjo atsistatydinti iš VRM ministrų dar sausio 16-ąją, kai nepaisant turėtos informacijos apie galimus neramumus valstybėje, išvyko į eilinę komandiruotę, kai dėl netinkamų VRM vadovybės veiksmų buvo sudarytos sąlygos chuliganiškiems veiksmas prie parlamento, padaryta didelė finansinė ir moralinė žala valstybei”, – 2009-ųjų vasarą rašė grupė tradiciškai viskuo nepatenkintų Seimo konservatorių. A.Kubilius tuomet “talibų” kreipimąsi praleido pro ausis, nors niekam nebuvo paslaptis, kad po sausio 16-osios riaušių, kai nesant vidaus reikalų ministro, atsakomybę prisiimti turėjo ir įsakymus davė krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, tarp R.Palaičio ir Vyriausybės konservatorių atsirado šaltukas. Dar labiau santykiai atšalo, kai pernai vasarą R.Palaitis kone atvirai boikotavo Vyriausybės siekį reformuoti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovybę ir pavaldumą. Dėl to R.Palaitis tapo, regis, vieninteliu ministru, pelniusiu tegu netiesiogią, bet viešą kritiką iš premjero lūpų. “Tai čia gal jo asmeninis požiūris, – metė žurnalistams A.Kubilius, paprašytas įvertinti R.Palaičio pareiškimą, kad FNTT pavaldumo pakeitimas tarnybos efektyviam darbui įtakos neturės, tad jį galima nukelti į 2012-uosius metus. – Tokius klausimus kaip FNTT perspektyva ir reorganizacija sprendžia ne vienas individualus ministras, o visa Vyriausybė.” Premjeras, “Veido” žiniomis, taip pat liko nepatenkintas tuo, kaip Vidaus reikalų ministerija įvykdė Apskričių reformą. Konservatoriai kone atvirai liūdėjo, kad po savivaldybių tarybų rinkimų R.Palaitis taip ir negrįžo į Palangos mero postą, apie ką iki rinkimų buvo nemažai kalbų.

Bet ne vien koalicijos partnerių deleguotų ministrų veikla verčia A.Kubilių tyliai raukytis. Juoba kai kurie jų, kaip, tarkime, Liberalų sąjūdžio lyderis ir susisiekimo ministras Eligijus Masiulis, paprasčiausiai objektyviai nepajėgūs susitvarkyti su tokiais socialdemokratų viešpatavimo laikais sukurtais monstrais kaip “Lietuvos geležinkeliai”. Tokiais atvejais į pagalbą koalicijos partneriui, ypač tokiu strategiškai svarbiu klausimu, kaip santykiai su “Orlen Lietuva” ir, atitinkamai, Lenkijos vyriausybe, patyliukais siunčiami konservatorių žmonės.

Bet, pavyzdžiui, gryniausias konservatorius Kazys Starkevičius kone atvirai sabotuoja A.Kubilaus nuostatą nenaudoti ministerijų biudžetų pinigų žiniasklaidos palankumui pirkti. Didžiulius ES pinigus, skirtus ES fondų paramai Lietuvos žemės ūkiui viešinti valdanti K.Starkevičiaus vadovaujama Žemės ūkio ministerija kartu yra ir viena geriausių žiniasklaidos draugių.

Tačiau K.Starkevičius yra bene populiariausias šios Vyriausybės ministras, turi didžiulę žemdirbių paramą, per Tėvynės Sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininko rinkimus ryžtingai parėmė A.Kubiliaus kandidatūrą, tad pastarasis nori nenori užmerkia akis į smulkias ministro nuodėmes.