Praėjusią savaitę mokslus Vakaruose baigęs įtakingas valdančiosios konservatorių partijos narys pastarąją Andriaus Kubiliaus vyriausybę įvardijo esant viena geriausių šio tūkstantmečio vyriausybių.
Opozicija gi, o ir didžiuma tautos, kaip rodo sociologiniai tyrimai, tiek patį valdančiosios daugumos lyderį, tiek jo Ministrų kabinetą vertina itin skeptiškai. Ir kuo arčiau rinkimai, tuo labiau krenta valdžios reitingai.
Ir vis dėlto faktas lieka faktu – A.Kubiliaus kabinetas bus pirmasis per visą 22-iejų metų Nepriklausomos Lietuvos istoriją, kuris šalį valdė visą kadenciją, taigi ir turėjo daugiausia galimybių daryti žingsnius pažangos link.
Tad, kaip skirtingų sričių specialistai vertina šios Vyriausybės, o ir visų ligšiolinių valdžių veiklą bei apskritai mūsų valstybės valdymą? Šių klausimų “Veidas” nusprendė paklausti į apskritojo stalo diskusiją sukviestų svečių:  rinkos bei visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos “Baltijos tyrimai” generalinės direktorės dr. Rasos Ališauskienės, UAB “Berlin Chemie Menarini Baltic” vadovo dr. Algimanto Blažio, M.Romerio universiteto profesoriaus dr. Gedimino Černiausko, Lietuvos istorijos instituto vyresniojo mokslinio bendradarbio prof. dr. Zigmanto Kiaupos, bendrovės “Visionary analytics” partnerio dr. Žilvino Martinaičio, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektoriaus dr. Nerijaus Pačėsos, ir savaitraščio “Veidas” leidėjo dr. Algimanto Šindeikio.

G.Černiauskas: Šita Vyriausybė jau baigia darbą, tad, kad ir ką apie ją besakytum, tai bus įvertinta kaip rinkimų pareiškimai.
Kadangi diskusija vyksta Valstybės arba karaliaus Mindaugo, kurio valdymo kryptis buvo valstybingumo stiprinimas, išvakarėse, tai vertėtų kreipti kalbą, o ką mes nuveikėme per pastarąjį Nepriklausomos valstybės kūrimo dvidešimtmetį. Mano galva, 1990 m. mes atkūrėme valstybę, o po to – pradėjome silpninti valstybingumą. Nepriklausomybės išvakarėse akcentavome energetinę nepriklausomybę, o kaip elgėmės toliau – privatizavome visus svarbiausius energetinius objektus. Dar svarbiau, kad juos pardavėme ne verslui, o kitų valstybių vyriausybėms – dujotiekį – rusų, degalines – norvegų, “Mažeikių naftą” – amerikiečių, vėliau – lenkų.
Pagaliau, kaip elgėmės su savo pinigų politika? Ogi, įvedėme valiutų valdybą ir pasakėme savo centriniam bankui, kad jis negali spausdinti pinigų. Kitaip tariant, susilpninome savo monetarinės politikos galią. Bet juk po šio žingsnio pinigų spausdinimas neišnyko, tik už mūsų centrinį banką tai daro Švedijos bankai.
Lygiai taip neišmintingai elgiamės ir su fiskaline politika. Mūsų vyriausybės geba tik perskirstyti biudžeto įplaukas. Bet jos negalvoja, kaip geriau surinkti įplaukas: kad krizės metu negalima didinti mokesčių; reikia imtis priešingų, ekonomikos skatinimo veiksmų ir taip patepti ūkio smagratį, o pakilimo metu ekonomiką reikia pristabdyti, kad nebūtų neproporcingų šuolių. Galiausiai, apie tokį biudžeto balansavimą visiškai nekalbama ir pačiame Biudžeto sandaros įstatyme.
Taigi, apibendrinant pastaruosius dvidešimt du Nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metus, akivaizdu, kad mūsų valdžios nesuprato ir neišmoko valstybės ūkio augimo planavimo.

Ž.Martinaitis: Aš nesutikčiau su profesoriaus nuomone dėl monetarinės politikos. Mano vertinimu, priešingai, tai buvo labai teigiamas ir išimintingas žingsnis. Be to, atkreipčiau dėmesį, kad mums labiausiai sekėsi ten, kur buvo įjungtas autopilotas: tai narystė ES, NATO.

G.Černiauskas: O, mano vertinimu, mes save nurašėme, tapome provincija, pasaulio kaimu.
Taip, kai augo pasaulio ekonomika, pas mus kaime irgi buvo viskas gerai, nieko nereikėjo daryti. Bet, kai prasidėjo krizė, mes, buvę augimo čempionai Europoje, tapome smukimo lyderiais. Tiesa, ne mes vieni, o kartu su Latvije ir Estija. Kitaip tariant, visas Pabaltijys yra užkampis, visų trijų šalių vyriausybės darė tuos pačius sprendimus ir rezultatas tas pats.
Beje, per krizę paaiškėjo, kad “geriausiai” valstybės finansus tvarkančių estų ūkis nuo 2007 m. smuko dar labiau negu “beviltiškų” lietuvių. Tad belieka pasakyti tiems, kurie dėl krizės Lietuvoje kaltina A.Kubilių, Estijoje ne Kubilius sukūrė krizę.

A.Blažys: Aš manyčiau, kad geriausiai dirbo pirmoji Vyriausybė. Jai buvo sunkiausia, bet tai buvo idealistų, atsidavusių darbui, Vyriausybė. Aš buvau keturių pirmųjų Vyriausybių sveikatos ministro pavaduotojas, tad tikrai galiu pasakyti, jog gal tik koks vienas kitas tos komandos narys nebuvo idealistais. O šiandien Ministrų kabinete idealizmo akivaizdžiai trūksta.

Ž.Martinaitis: Mano galva, Sąjūdžio laikai, pirmieji Nepriklausomybės metai buvo laikotarpis, kurį gali palyginti su vestuvėmis – stipraus įsimylėjimo laikotarpiu. Tada atsiranda patys geriausi dalykai, gimsta vaikai. O dabar ši šeima išgyvena laikotarpį, kai tėvas neturi darbo, mama serga, tad abu pikti, abu keikiasi – žmona plūstasi, kad ne už tokio, ne už bedarbio vyro ji ketino ištekėti ir grasina skyrybomis, vyras grasina dar kitais dalykais. Kitaip tariant, mūsų visuomenė yra nusivylusi. Bet paanalizuokime, o kokie pačios visuomenės įsipareigojimai tai santuokai – valstybei? Štai, minėti estai išgyvena panašius ekonominius sunkumus, bet jų piliečių požiūris į valstybę ir įsipareigojimai gerokai pozityvesni ir niekas negrasina skirtis.
Galiausiai, vertinant, visą 22 metų Nepriklausomybės laikotarpį, derėtų pasiremti prof. Zenono Norkaus įžvalgomis, kuriose jis sako, kad 1990 m. iššūkiai buvo tokie dideli, kad juos gali prilyginti nebent ėjimui per aukštus kalnus be žemėlapio. Ir mes tuos kalnus perėjome. Ar buvo galima rasti geresnių būdų? Manau, taip. Bet tuos būdus mes matome tik šiandien, kai žvelgiame restrospektyviai.

A.Blažys: Šiandienos Vyriausybę aš irgi vertinu teigiamai, nes tai pirmoji Vyriausybė, kuri sprendžia strateginius klausimus. Galiausiai, nors po rinkimų jos situacija buvo labai neapibrėžta, koaliciją sudarė keturios partijos, Vyriausybė visus ketverius metus dirbo stabiliai ir tai garantavo valstybės stabilumą.

N.Pačėsa: Mano vertinimu, pagrindinė mūsų kraštų, išėjusių iš posovietinės erdvės, problema – negebėjimas ar vengimas matyti ilgalaikės perspektyvos. Ir, pirmiausia, tai sietina su nekompetencija.
Be to, valdžia mūsų politikams vis dar yra kaip ta karšta bulvė, kurią gauni trumpam ir nori nuveikti kažką greito, populiaraus, tad negalvoji apie valstybę, kaip ji atrodys po 20 ar po 50 metų.
Šita Vyriausybė tiesa, neseniai parengė strategiją, kaip valstybė vystysis iki 2030 m. Bet bėda, kad šitai padaryta tik kadencijos gale, taigi strategijos įgyvendinimas paliktas kažkam kitam. Bet juk nuo tų darbų buvo galima pradėti ir pademonstruoti savo valią. Pagaliau, tai, kas surašyta strategijoje iš tiesų prasilenkia su realiu šitos Vyriausybės ketverių metų veikimu.
Aišku, galima sakyti, kad šita Vyriausybė susidūrė su krize, kurios niekas nematė, nežinojo, kaip valdyti, tad turėjo greitai veikti, priimti sprendimus, tad pridaryta daug klaidų.
Bet, tada pažvelkime, kaip veikia verslas – jis visados turi dvi strategijas: vieną, trumpą, vienerių metų planą, antrą, ilgalaikį – kaip tas verslas atrodys ateity.

Ž.Martinaitis: Dokumentų, pavadintų strategija, netrūksta, jų daugybė, bet trūksta strateginio mąstymo. O mūsų valdžios iš tiesų orientuojasi į trumpalaikę naudą. Ir šitai galima paaiškinti tuo, kad mūsų Vyriausybės išgyvena trumpiausiai ES – vidutiniškai – tik 1,7 metų, išskyrus A.Kubiliaus ir Alberto Šimėno kabinetus. Tad sunku užtikrinti politinį tęstinumą: šiandien laimėjo, bet laimėjo trumpam, tad investuoja į populistinius projektus, kurie duoda greitą, bet mažą naudą visuomenei.

N.Pačėsa: Iš tikrųjų, nesvarbu, ką bereformavome: švietimą, sveikatos apsaugą, policiją, viešąjį administravimą, visur darėme tik kosmetinius pakeitimus, kurie, tiesa, kainavo nemažus pinigus, bet davė tik mikro ar pseudo pagerėjimą.
Kita didžiulė problema – vis dar labai aukštas korupcijos lygis. O korupcija gimdo du dalykus: piliečių nepasitikėjimą valstybe ir investuotojų nepasitikėjimą valstybe. Tą mes matome per investavimo rodiklius – investuotojų mažai bei emigracijos rodiklius – žmonės išvažiuoja. Tiesa, kai kas emigraciją bando susieti tik su ekonomika. Taip, dėl ekonominių motyvų išvažiuoja labai daug žmonių, bet labai daug žmonių išvažiuoja dėl socialinių motyvų – jie nepasitiki savo šalimi. O tas nepasitikėjimas kyla tada, kai tenka susidurti su pagrindinėm valstybės sritim – viešuoju sektorium, kuris turėtų mus aptarnauti ir ginti. Nesvarbu, ar tai būtų medicina, ar policija, kai susiduri, pamatai, kad ten kažko “nepatepęs”, vis dar neišsispręsi reikalų. O juk jau 22 metus gyvename Nepriklausomoje valstybėje.

A.Šindeikis: Tai kodėl mes nemokame mąstyti strategiškai – čia mūsų tautinis bruožas, kad temokame gyventi tik iki sekmadienio?
R.Ališauskienė: Pagrindinė problema – strategijos neturėjimas. O juk apie strategijas pradėjome kalbėti dar 1990 m.
Antra bėda – tęstinumo nebuvimas. Kiekviena nauja valdžia pamiršta, kas buvo daryta ir vėl viską pradeda iš naujo. Mes įvairioms vyriausybėms darėme daugybę tyrimų, analizių, prognozių, iš kurių paaiškėjo, kad nauja vyriausybė net nežino, ką darė prieš tai buvusi Vyriausybė; arba nieko nerado, nes kažkas išsinešė dokumentus ar geriausiu atveju užmetė kažkur stalčiuose.
Beje, pastaruoju metu išryškėjo dar viena tendencija – mes jau nebeturime ir aiškios užsienio politikos strategijos. Jei per pirmuosius penkiolika Nepriklausomybės metų buvo labai aišku, kurlink mūsų valstybė orientuojasi, tai dabar labai kinta – ir bendravimai, ir orientacijos.

Z.Kiaupa: Aš manau, kad labiausiai reikėtų akcentuoti žmonių nuotaikas. Iš tikrųjų, mes vejamės pasaulį labai sparčiai, civilizacijos laimėjimai nuo 1990 m. labai dideli. Tik klausimas, kiek tie laimėjimai yra vyriausybių nuopelnas? Matyt, tik iš dalies.
Taip, 1990 m. atkūrus Nepriklausomą valstybę, verslui kurtis buvo ganėtinai palanki aplinka. Bet, žvelgiant plačiau, juk verslą daro ne vyriausybės, o žmonės. Tad labai svarbu, koks yra pačių žmonių nusiteikimas kurti.
Antra vertus, aš sutinku, kad beveik visi vyriausybės gyveno šia diena, be jokios perspektyvos. O kodėl nėra perspektyvos – nes nėra intelektinio potencialo.

R.Ališauskienė: O šitai, beje, labai matyti, kad ir iš dabartinės Vyriausybės vadovo komunikacijos. Jis absoliučiai nemoka bendrauti. Įspūdis, kad Vyriausybės vadovas yra dar ir savo paties atstovas spaudai, ir rašytojas, ir aktorius. Per dieną jis surengia net po keletą spaudos konferencijų. Taip neturėtų būti.

A.Šindeikis: Vakaruose daugelį dalykų taip pat komentuoja pirmieji asmenys. Tiesa, mūsų valdžios vyrų skirtumas nuo Vakarų politikų yra tas, kad konservatoriai nori, jog tauta besąlygiškai tikėtų tuo, ką jie daro, o jei jau netiki, vadinasi, esi arba KGB agentas, arba Rusijos agentas. Ir dėl tokio nekritiško požiūrio į save jie ir neturi plačios visuomenės palaikymo.

R.Ališauskienė: Mano manymu, čia ne visuomenės palaikymo, o viešųjų ryšių išmanymo reikalas. Bet kuriame šios srities vadovėlyje rasi parašyta, kad blogą naujieną turi pranešti atstovas spaudai, o gerą naujieną pats lyderis. A.Kubilius visas naujienas praneša pats. Užtat, žmonės taip prastai jį ir vertina.
Kita vertus, jei jis, matė, kad mokesčių kėlimas per krizę yra neišvengiamas, turėjo gerai apgalvoti, kaip tai pranešti visuomenei.
Ir štai pažiūrėkite į Seimo pirmininkės Irenos Degutienės reitingus bei prisiminkite, kaip ji komunikuoja: niekados nepamatysite, kad ji sakytų kokias nors blogas naujienas. Ji prastų žinių arba nekomentuoja, arba tai komentuoja jos atstovai. O, kai jau ką nors sako, tai tik tai, kas yra gero. Antra vertus, pabandykime pamodeliuoti, o kas kitas galėtų užimti tokios trapios koalicinės Vyriausybės vadovo vietą? Matyt, sunkiai rastume, kas galėtų būti jo vietoje.

VEIDAS: Bet štai kaimyninės Latvijos Vyriausybės vadovas Valdis Dombrovskis taip pat, kaip ir mūsų A.Kubilius, darė panašius nepopuliarius sprendimus, tiesa, daug aiškino, kodėl daro taip, o ne kitaip.., bet buvo perrinktas.

R.Ališauskienė: Taip, viena vertus, V.Dombrovskis nuo A.Kubiliaus skiriasi gebėjimu komunikuoti, bet vis dėlto jo perrinkimui didžiausią įtaką turėjo pačių latvių nuogąstavimai, kad nepalaikant V.Dombrovskio, į valdžią ateis prorusiški politikai, kuriuos remia apie 40 proc. čia gyvenančių rusakalbių.

VEIDAS: Kuomet kūrėme valstybę 1918 m. buvome bežemiai, mažaraščiai, bet po 22 metų mūsų švietimo sistema buvo viena geriausių Europoje, šiandien idealizuojame ir to meto valdininkiją, o juk 1990 m. Lietuvą atkūrėme būdami gerokai labiau išprusę.

Z.Kiaupa: Daugelis procesų po 1990 m. vyko gerokai sparčiau nei po 1918 m. Iš tikrųjų, 1918 m. įvyko politinė revoliucija, mes išsivadavom iš Rusijos imperijos, bet nuosavybės santykiai iš esmės nesikeitė: iki tol buvo privati nuosavybė ir po 1918 m. išliko. Aukštųjų mokyklų tarpukario Lietuvoje tebuvo viena ir ta pati profesinės pakraipos – Kauno kunigų seminarija. Kita vertus, daugybė lietuvių studijavo Vakarų Europos ir Rusijos universitetuose, todėl, kai reikėjo kurti valstybę, buvo daug išsilavinusių žmonių, su plačiu požiūriu į gyvenimą, inteligentų. Taigi, startavome ne nuo nulio. Ir iš tikrųjų iki 4-o dešimtmečio pasaulinės krizės Lietuva “ėjo” labai dideliais žingsniais į priekį visomis prasmėmis.
O kalbant apie tarpukario Lietuvos švietimo pažangą, svarbu tai, kad 1918 m., priešingai nei 1990 m., nereikėjo mokyklose daryti programų perversmo – užteko tik rusų kalbą pakeisti į lietuvių.
Nuo 1990 m. Lietuva ėjo dideliais žingsniais į priekį labiausiai civilizacijos proceso, o ne valstybės valdymo prasme. Mat 1990 m. įvyko ne tik politinė revoliucija, o ir socialinė revoliucija: pasikeitė elitas, pasikeitė nuosavybės forma.
Beje, pirmame etape, apie 1990 m. iškilo labai šviesūs žmonės, tai liudija pirmos Vyriausybės asmenybių pavardės, deja, po to atėjo kiti kadrai.
Tiesa, tiek anos mūsų valstybės raidą sustabdė pasaulinė krizė, tiek ir dabar sustojome dėl pasaulinės krizės. Dar vienas žingsnis, nubloškęs aną Lietuvą atgalios, pilietinės visuomenės nebuvimas, kai po 1926 m. perversmo liko valdyti viena partija, o kitos, nors ir nebuvo paleistos, negalėjo aktyviai ir plačiai veikti.

N.Pačėsa: Man patiko profesoriaus Z.Kiaupos mintis apie intelektinį potencialą. Sovietinė vienpartinė ideologija suponavo instrumentinį mąstymą – be kūrybos, be iniciatyvos. Ir toks technokratinis mąstymas tebegajus ir dabar, nes mus valdo žmonės su technokratiniu išsilavinimu. Štai, kad ir krizės akivaizdoje daryta mokesčių reforma – atlikta visiškai technokratiškai. Reformatoriai įsivaizdavo: čia pakelsim ir viskas pakils. Bet realybė kitokia: 2 + 2 nebuvo lygu 4, išėjo 3.
Deja, mūsų aukštosios mokyklos ir toliau spaudžiamos mąstyti tik technokratiškai. Mums siunčiami signalai, kad rinkai reikia tik amatininkų; bet, kai pakalbi su bet kurios reitinguose gerai vertinamos Vakarų aukštosios mokyklos atstovais, jie transliuoja kitą žinią: tu baigei universitetą tam, kad keistum pasaulį.
Štai dėl to, kad mes visiškai neskiriame dėmesio jaunų žmonių mąstymo keitimui ir turime Vyriausybės intelektinio potencialo badą.

VEIDAS: Bet estai daugelį viešojo sektoriaus problemų išsprendė įvesdami rotacijas viešojo sektoriaus įstaigų ir tarnybų vadovams: vyksta konkursas, dalyvauji su konkrečia strategija ir pasibaigus fiksuotai kadencijai turi atsiskaityti, ką padarei. Jei neįgyvendinai strategijos, skelbiamas kitas konkursas, jei pavyko, sutartis pratęsiama dar vienai kadencijai. Tuo tarpu mes tik kalbame apie rotacijas mokyklų direktoriams, vyr. gydytojams.

A.Blažys: Estai turėjo labai gerus patarėjus – suomius. Be to, tarkime, sveikatos reformą jie pradėjo daryti dar 1993 m. Tiesa, ji irgi buvo labai skausminga: kolegos keikė savo valdžią, bet ji labai ryžtingai uždarė ligonines ir, štai, šiandien jų sveikatos priežiūros įstaigų lygis – labai aukštas.

R.Ališauskienė: Beje, Gruzija, kurioje dirbu jau 10 metų, irgi įvykdė daugybę viešojo sektoriaus reformų ir sunaikino kyšininkavimą. Net 98 proc. respondentų teigia, kad jie per pastaruosius dešimt metų nėra davę jokio kyšio. O juk tai buvo pati korumpuočiausia valstybė. Ir šiandien jau nebe mes turėtume gruzinus mokyti, o juos derėtų kviestis, kad mus pamokytų.
Tiesa, prie reformų daug prisidėjo G.Sorosas – jis mokėjo papildomus atlyginimus garbingiems profesionalams, kurie baigę mokslus JAV, D.Britanijoje ir palikę gerai mokamus postus Londono Sityje, kituose biuruose, sugrįžo dirbti į Gruzijos vyriausybę, viešąjį sektorių. Beje, nuo 2004 m. Gruzijos vyriausybių amžiaus vidurkis 34 metai. Ir tai jauni profesionalai, patriotai, grįžę čia vienai kadencijai, kad nuveiktų kažką gero savo šaliai.

G.Černiauskas: Bet ir mes kai ką sugebame: – karo keliuose projektas yra vienas sėkmingiausių pasaulyje. Juk visi kelių specialistai seniai viską žinojo, ką ir kaip reikia daryti, bet nieko nedarė iki lemtingos policininko sukeltos avarijos, kai žuvo keliu ėję vaikai. Kitaip sakant, reikėjo sukrėtimo, po kurio žuvusiųjų keliuose skaičius sumažėjo du kartus.

Z.Kiaupa: Mūsų visuomenė dabar miega, nes nėra pavojų: lenkai nekelia pavojaus, rusai irgi. O gruzinai pergyveno laikotarpį, kokį mes išgyvenome per Sausio 13-ąją ir tai juos sutelkė.
Bet aš nesutinku su sakančiaisiais, kad mes negalime norėti gyventi kaip senosiose ES narėse. Priešingai, mums reikia tikslo, tegul ir medžiaginio – gyventi kaip Europoje, nes, jei nebus to tikslo, tai nieko ir nepadarysime.

A.Šindeikis: Dar problemiškiau, kad šiandien mes esame imperijos paribys ir, jei nieko nepadarysime, tai žmonės visada migruos į imperijos centrą ir jų nesugraudinsi čia pasilikti dėl gražios gamtos ir gražių merginų.
Z.Kiaupa: Aš taip nedramatizuočiau emigracijos mąsto, nes dabartinė emigracijos banga kur kas mažesnė nei ankstesnės XVII-XX a. Bet emigracijos problema yra ta, kad jei anų emigracijų metų išvykdavo tik darbo rankos, tai dabartinės emigracijos bėda ta pati, kaip ir 1944 m. emigracijos bangos, kai pasitraukė 10 tūkst. inteligentų. Ir tai jau iš tikro yra pavojus.

N.Pačėsa: Kad žmonės čia gyventų, valstybė turi užtikrinti tinkamas sąlygas: pirmiausia, saugumą ir tai yra daug platesnė sąvoka nei tiesiog policija ar teismai. Antra, sveikatos apsaugą ir švietimą. Dar kai kas tikisi darbo – bet tai neteisėtas lūkestis. Bet švietime ir sveikatos apsaugoje reformos yra būtinos.
Paskutinis dalykas – infrastruktūra: vaikų žaidimų aikštelės, dviračių takai. Šitai atlikti yra valstybės misija.
Beje, svarbu paminėti, kad šita Vyriausybė parodė, jog ji tikrai moka tvarkytis su valstybės turtu. Iki šiol nė viena vyriausybė to nepadarė. O šita Vyriausybė pasiekė, kad pelningai dirbtų ir paštas, ir geležinkelis, ir oro uostas, nors jie ir neprivatizuoti.
Todėl, manau, galima išspręsti ir sisteminius švietimo bei sveikatos apsaugos klausimus. Tik neaišku, kodėl Vyriausybei pritrūko valios šioms reformoms užbaigti.

Z.Kiaupa: Vyriausybei dar nepervėlu pradėti kalbėtis su žmonėmis. O ir kad šita Vyriausybė buvo bloga, nepasakyčiau, nors ideali irgi nebuvo.

A.Blažys: Ir aš nelaidoju konservatorių Vyriausybės. Manau, bus kaip Latvijoje visi keikė V.Dombrovskį, bet vėl išrinko.

Ž.Martinaitis: Rinkimų metu visiems išsiilgusiems Mesijo reikėtų pasakyti: pažiūrėkite į veidrodį, ten pamatysite tikrąjį Mesiją.