Metų pradžioje prezidentės Dalios Grybauskaitės susitikime su Vyriausybės atstovais buvo nubrėžti šių metų Lietuvos valstybės prioritetai: finansinis stabilumas, energetika ir socialinis teisingumas. Yra rimto pagrindo teigti, kad mūsų politikų garbinamas „finansinis stabilumas“ pamažu perauga į politinę stagnaciją.

Naujose Finansų ministerijos prognozėse tvirtinama, kad Lietuvos BVP 2013 m. augs 3 proc., arba 0,7 proc. mažiau, nei prognozuota pavasarį. Taip pat jau pakoreguoti tikslai mažinti fiskalinį kitų metų deficitą ne iki 2 proc., o iki 2,5 proc. Prognozuojama, kad šiemet viešųjų finansų deficitas sieks 3 proc. BVP. Kaip žinome, kitų metų biudžeto deficitą būtina sumažinti bent iki 2,5 proc., nes toks yra minimalus Lietuvos jau ratifikuotas Europos stabilumo ir augimo pakto reikalavimas. Bet toks, tik iki 2,5 proc., deficito sumažinimas jau nebeatitinka šį pavasarį Andriaus Kubiliaus Vyriausybės patvirtintos konvergencijos programos, kurioje buvo aiškiai įsipareigota 2013 m. valstybės biudžeto deficitą sumažinti iki 2 proc. Tad girtis lyg ir nėra kuo. Nes tiesiog nėra to, ką A.Kubiliaus Vyriausybė buvo prižadėjusi padaryti.

Vertinant politikų priešrinkiminę retoriką, ją būtina ne tik išversti į žmonėms suprantamą kalbą, bet ir paaiškinti, ko toji retorika verta. Tikra tiesa yra tai, kad Lietuvos ekonomika (daugiausia dėl eksporto) auga trečius metus iš eilės, ir tai yra labai gerai. Blogai, kad visus tuos trejus metus viešieji finansai nebuvo subalansuoti, nebus subalansuoti ir kitais metais. Taigi formaliai A.Kubilius pakartojo savo oponento, ankstesnės Vyriausybės vadovo, Gedimino Kirkilo „žygdarbį“. Nesvarbu, ekonomika auga ar ne, viešųjų išlaidų buvo ir yra daugiau nei pajamų biudžete. Kaip prisimename, A.Kubilius tokį G.Kirkilo elgesį vadino kone nusikalstamu, o dabar pats eina tokiu pačiu keliu. Nors mums buvo pažadėjęs, kad jo vadovaujama Vyriausybė bus permainų Vyriausybė.

Kas mums šiandien svarbiausia, jei kalbame apie valstybės finansus? Koks stabilumas mums būtinas, o koks yra tik stagnacijos pranašas? Mums būtinas ne tik išorinis stabilumas, kuris rytoj negrasina valstybės krachu, bet ir toks stabilumas, kuris leidžia gyventi pagal savo kišenę, t. y. stabilumas sugebant valdyti savo valstybės skolą (A.Kubiliaus Vyriausybės premjeravimo metais išaugusią daugiau nei dvigubai) ir pasirūpinti, kad ekonomika nenustotų augti.

Praėjusios savaitės įvykiai Europoje iš mūsų politikų atima galimybę spekuliuoti blogėjančia padėtimi Europoje ir vien su tuo sieti Lietuvos valstybės problemas. Juk valstybės skolos didinimą, biudžeto deficitą mūsų politikai dažniausiai „pateisina“ blogėjančiais Europos reikalais. Bet tokioms Lietuvos politikų spekuliacijoms ir rimtų struktūrinių reformų atidėliojimui, atrodo, ateina galas. Prieš dvi savaites Europos centrinio banko vadovas Mario Draghi pranešė, kad jo vadovaujamas bankas turi teisę ir pradės supirkinėti antrinėje rinkoje prasiskolinusių ES valstybių obligacijas, ir taip neleis spekuliantams didinti valstybių skolų aptarnavimo išlaidų (beje, toks sprendimas ir jo paskelbimo diena – 2012 m. rugsėjo 6-oji – gali būti pagrįstai vadinama Jungtinių Europos Valstijų gimimo data).

Po praėjusios savaitės „didžiojo trečiadienio“, kurio reikšmingumą lėmė Vokietijos konstitucinio teismo teigiamas sprendimas „dėl 700 milijardų eurų“ Europos stabilumo mechanizmo fondo veiklos konstitucingumo bei rinkimai Olandijoje, kurie parodė, kad viena moderniausių ir pažangiausių Europos valstybių žengia tolesnės Europos integracijos, o ne radikalių dešiniųjų siūlomo separatizmo keliu, galima drąsiai teigti, kad Europa įgauna naują pagreitį ir rado išeitį iš užsitęsusios politinės krizės. Politinės krizės pabaiga turėtų lemti ir finansų bei ekonomikos krizės galą. Bent jau ta dalimi, kuri buvo sukelta dėl investuotojų nepasitikėjimo ES valstybių vyriausybėmis ir jų leidžiamomis obligacijomis.

Prasideda Lietuvos Seimo rinkimai, ir ieškantiems racionalaus sprendimo, kam atiduoti savo balsą, reikia aiškių kriterijų, kurią politinę jėgą ar kurį politiką pasirinkti. Koks galėtų būti tas gelbstintis kriterijus? Kokiais pažadai galima tikėti, o kokie yra tik rinkiminiai pliurpalai? Ar Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos vadovo A.Kubiliaus užtikrintumas, kad jo vadovaujama Vyriausybė puikiai atliko savo darbą, yra pagrįstas?

Jei Seimo rinkimuose dalyvaujančios politinės partijos rimtai žiūrėtų į rinkimų kampaniją, jos nesimėtytų vien skambiais lozungais ir pažadais – jos turėtų ieškoti racionalių sprendimų, kaip subalansuoti šalies finansus ir mažinti prieš sunkmetį pakeltus mokesčius. Praėjusios svaitės „Veido“ tyrimas rodo, kad gyvename brangiausioje ES valstybėje ir kainos linkusios toliau didėti. Jei ši problema nebus išspręsta, nėra jokios galimybės sustabdyti emigracijos srautą, kuris dar padidės Europoje atsiradus papildomų darbo vietų.

Gyvenimo Lietuvos valstybėje brangumas ir nesaugumas yra toji problema, apie kurią politikai turi kalbėti ir prasidėjusioje rinkimų kampanijoje. O pasitikima ir balsuojama turi būti už tuos, kurie žino realius ir racionalius mūsų brangaus gyvenimo problemų sprendimo kelius. Jei bus balsuojama už tokius „pranašus“, kaip Viktoras Uspaskichas, kuris žada iki nulio sumažinti nedarbą ir beveik iki nulio – mokesčius, jokios tikros politikos Lietuvoje nebus. Ir toliau vyraus politinių partijų „įsipareigojimai“ užmegzti ryšius su Švenčiausiąja Mergele Marija, kuri pagaliau nusileis iš dangaus ir išgelbės mūsų valstybę.

Ciniškai skamba finansų ministrės Ingridos Šimonytės raginimas palikti biudžeto priėmimą ir naujų mokesčių klausimus naujam Seimui. Finansų ministrė turi puikiai žinoti, ar pavyks subalansuoti valstybės biudžetą ties reikiama deficito riba. Jei finansų stabilumo kaina vėl bus didesni mokesčiai, apie juos reikia kalbėti kiek galima anksčiau. Jei piliečiai ir verslas apie naujus mokesčius sužinos ne prieš rinkimus, o vėl tik Kalėdų išvakarėse, tai suteiks pagrindą teigti, kad ir ši Lietuvos Vyriausybė nebuvo atsakingesnė už savo pirmtakes ir ji nebuvo jokių permainų Vyriausybė. O struktūrinių reformų, kurios galėtų padaryti Lietuvą modernia ir saugia valstybe, teks laukti iš kitos Vyriausybės.