"Veido" archyvas

Vokietijos kanclerė A.Merkel jau nusprendė ir Vokietijos piliečiams pranešė, kaip Vokietijoje bus taupoma ir kokie mokesčiai didės. Tuo tarpu mūsų premjeras A.Kubilius svarbiausius sprendimus priims ir tautai apie padidėsiančius mokesčius praneš tik rudenį arba žiemą

Per Europos politiką nusirito nauja banga – taupymo planai. Senojo žemyno valstybės skirtingomis priemonėmis bando kovoti su susikaupusiomis šalies skolomis. Tuo tarpu mūsų Vyriausybė, užuot taupiusi mokesčių mokėtojų pinigus, užsiima biudžetine ekvilibristika ir laukia Kalėdų nakties, kad ir vėl galėtų pakelti mokesčius.

Andriaus Kubiliaus Vyriausybė, darbą pradėjusi neva kaip reformatorių ir naujo tipo lyderių komanda, pamažu išsikvepia. Kasdien daug jų energijos suryja tiek konservatorių ir krikščionių demokratų vidinė partinė trintis, tiek visos valdančiosios koalicijos aštrėjantys tarpusavio nesutarimai. Pats premjeras šiandien atrodo ir fiziškai, ir psichologiškai išsekęs ir dar papuolęs į izoliaciją.

Regis, nebeliko pritariančių nei jo veiksmams, nei mintims. Vyriausybės darbo pradžioje atsisakęs pliuralizmo dvasios ir sprendimus priiminėjęs vienasmeniškai ir naktimis, dabar ministras pirmininkas dėl izoliacijos negali kaltinti nei savo kolegų, nei visuomenės. Karvedys, norintis viską nuspręsti pats, pats už viską turi ir atsakyti.

Ką tik pasirodžiusioje lietuviškojo konservatyvizmo antologijoje “Libertas ir pietas” išspausdintas ir A.Kubiliaus dar 1995 m. parašytas tekstas “Konservatyvioji bendruomenė”, kuriame puikuojasi frazė: “Politika negali būti suprantama kaip vien mechaninis valstybės mechanizmo valdymas. (…) Šiandien vis labiau aiškėja, kad mes, plūduriuojantys pokomunistinėje erdvėje, nebegalime kalbėti apie ekonomiką ar finansus arba vien apie rinkimus ir kabinetus.”

Taigi dar prieš penkiolika metų A.Kubilius lyg ir žinojo “ekonomizmo” pavojus, apie kuriuos šiemet prezidentė Dalia Grybauskaitė perspėjo savo metiniame pranešime. Žinojo, bet neapsisaugojo. Šiandien A.Kubilius Lietuvos visuomenės akyse – tik “mechanikas”, “buhalteris” ir “kasininkas”, matantis tik vieną visų šalies problemų sprendimo būdą, t.y. didinti mokesčius.

Koks biudžeto konsolidavimo planas

Nuo 2012-ųjų laipsniškai didinti pensinį amžių, įšaldyti politikų ir valdininkų atlyginimus, kitąmet palikti 2 proc. išmokas į privačius pensijų fondus ir keisti motinystės bei tėvystės atostogų apmokėjimą – tai viso labo trys smulkmenos, kurios Lietuvos biudžeto deficito ir valstybės skolos klausimo neišsprendžia. Trys iš šių taupymo būdų galiojo ir šiemet. Pensinio mažiaus ilginimas rezultatų duos geriausiu atveju tik po kelerių metų. Taigi kol kas pasakyta, kad 2011-aisiais bus mažinamos tik motinystės ir tėvystės išmokos.

Nepaisant gero teorinio konservatyvizmo pasirengimo, A.Kubilius Lietuvos piliečius suvokia kaip ponai Tado Blindos laikais suvokė mužikus. Mužikams jokio skirtumo, kada jie bus lupami. Tegul visada būna pasirengę šiai procedūrai. Ir dabar visuomenė palikta nežinioje. Pasirodo, per šią Seimo sesiją nebus diskutuojama nei dėl nekilnojamojo turto mokesčio, nei dėl automobilių apmokestinimo. “Sodros” problemos darosi vis grėsmingesnės – per penkis šių metų mėnesius “Sodros” biudžeto deficitas jau pasiekė 1,47 mlrd. Lt. Akivaizdu, kad šiemet “Sodros” biudžete suplanuotas 2,7 mlrd. Lt deficitas bus bent trečdaliu viršytas.

Tačiau iš Vyriausybės sklinda pavydėtina ramybė. “Sodros” klausimui išspręsti kol kas pasiūlytas tik ekvilibristinis planas. Matyt, kaip ir 2008-ųjų pabaigoje, A.Kubiliaus Vyriausybei tik pradėjus darbą, siūloma vienus mokesčius, šį kartą PVM ir pajamų mokestį, didinti, o kitus – “Sodros” įmokas – mažinti. Taip paslepiant migloje tai, kad mokesčių našta vėl padidės.

Finansų ministrė Ingrida Šimonytė siūlo “Sodros” ir valstybės biudžeto problemas sujungti. “Sodros” sistemoje palikti tik kaupiamąją dalį, o solidariąją dalį iškelti į valstybės biudžetą, kuriam surinkti ir taip reikia didinti mokesčius. Bet būtų galima sumažinti “Sodros” įmokas. Bet tai iš esmės nei deficito, nei valstybės skolos klausimų neišsprendžia. Keičiant mokesčių eilutes pinigų nedaugėja. Lietuvai norint bent šiek tiek priartėti prie Mastrichto kriterijų, biudžeto deficitą per dvejus metus reikia sumažinti 4,5 mlrd. Lt. Pagal optimistinį planą tiek premjeras A.Kubilius, tiek I.Šimonytė pusės šios sumos tikisi iš ekonomikos augimo.

Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos užsakymu Darbo ir socialinių tyrimų institutas atliko tyrimą, kuris rodo, kad Lietuvos valstybės laukia dideli iki šiol nei politiškai, nei ekonomiškai dar neįvertinti iššūkiai. Juk dabar privataus sektoriaus dalis sudaro vos 27,6 proc. Taigi mažiau nei trečdalis šalies išlaiko 11 proc. valstybinio sektoriaus ir 60 proc. vyresnio amžiaus žmonių, vaikų bei ekonominiame šalies gyvenime nedalyvaujančių piliečių.

Liūdniausia, kad šiuo metu visiškai negalvojama, kaip mokesčių didinimas paveiks tuos 27,6 proc. dirbančiųjų privačiame sektoriuje. Ar jie dar pajėgūs mokėti daugiau, ar padidinus mokesčių naštą jų dar labiau nesumažės?

Vokietijos pavyzdys, kaip planuoti ir taupyti

Aišku viena, kad sisteminė dabartinės valstybės politika paremta gyvenimu skolon. Tiesiog politikai nori išleisti daugiau pinigų, nei jų yra valstybės kasoje. O tai kelia didžiulę grėsmę valstybei ir gali pasibaigti naujomis krizės bangomis.

Prieš dvi savaites Vokietijos kanclerė Angela Merkel su savo vyriausybe užsidarė netoli Berlyno esančioje viduramžių feodalo pilyje ir sukūrė planą, kaip iki 2014-ųjų Vokietija sutaupys 80 mlrd. eurų. Pasirodo, bus atleista apie 10 tūkst. valstybės tarnautojų, įvesti nauji mokesčiai monopolininkams, pirmiausia Vokietijos branduolinės energetikos bendrovėms (tiesa, joms atomines elektrines eksploatuoti bus leista ilgiau, nei planuota prieš tai, t.y. dar ir po 2020 m.). Taip pat nuspręsta kone perpus – nuo 250 tūkst. iki 140 tūkst. – mažinti Vokietijos karines pajėgas. Vokietijos valdžia savo piliečiams pranešė ir tai, kad nei PVM, nei pajamų mokesčiai didinami nebus, bet teko atsisakyti seno pažado šiuos mokesčius mažinti.

Kaip matome, Vokietijos vadovybė savo piliečiams suteikė labai daug aiškumo ir leidžia planuoti savo gyvenimą. Visiškai aišku, kad joks Vokietijos politikas nedrįstų palikti neišspręsto svarbaus vidaus politikos klausimo net kitai svaitei. Vokietijos politikai suvokia, kad verslas jo ateitį lemsiančių sprendimų turi sulaukti kuo anksčiau ir jiems pasirengti. Tai tam tikras šios valstybės politinės kultūros elementas.

Lietuvoje, kaip matome, viskas yra lygiai atvirkščiai. Mūsų politikams Lietuvos žmonės ir verslas tėra mokesčių, kuriuos galima bet kada padidinti, mokėtojai.

Teisėti lūkesčiai – tik pensininkams ir valdininkams ar visiems?

"Veido" archyvas

Lietuvos gyventojų lūkesčiai stipriai skiriasi nuo valdžios sprendimų

Paradoksali padėtis mūsų šalyje susiklostė po Konstitucinio Teismo nutarimo išaiškinimo dėl viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų mažinimo sunkmečiu. Jo esmė – reikia paisyti teisėtų lūkesčių. Jei atlyginimas ar pensija paskirta, juos reikia mokėti.

Mokesčių administravimo įstatymas reikalauja, kad mokesčių įstatymai įsigaliotų ne anksčiau kaip po pusmečio nuo jų priėmimo dienos. Bet ši norma, verslą ir dirbančius žmones sauganti nuo politikų staigmenų, negalioja, jei mokesčių įstatymai keičiami kartu su kitų metų biudžeto projektu.

Čia kyla pagrįstas klausimas, ar dėl to nereikėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad šis išaiškintų, ar tokia su mokesčiais susijusių įstatymų keitimo tvarka neprieštarauja Konstitucijai. Remiantis KT suformuota teisėtų lūkesčių doktrina, valstybė turėtų laikytis prisiimtų įsipareigojimų, tinkamai ir laiku juos vykdyti. Savo nutarimuose Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisėtų lūkesčių apsaugos principas įpareigoja įstatymų leidėją užtikrinti jurisprudencijos tęstinumą ir reguliavimo pataisomis nepaneigti asmens įgytų teisių, teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių. Teisėti lūkesčiai galioja visiems, ne tik valdininkams ar pensininkams, bet ir verslui, privataus sektoriaus darbuotojams. Naujų mokesčių įvedimas per naktį jų lūkesčius sunaikina taip pat per vieną naktį.

Atsakingi politikai jau turėtų sovokti, kad teisėti lūkesčiai yra tas grėblys, ant kurio lipant smarkiai skauda. Ekonomikos pakilimo metais (2007 ir 2008 m.) Seimas priėmė jūrą populistinių įstatymų (vaiko priežiūros išmokos, valdininkų atlyginimai, pensijų kėlimas), kurie, šiandien tapę piliečių teisėtais lūkesčiais, nebeleidžia taip paprastai grįžti į tikrovę.

Tiek politikams, tiek ekonomistams, tiek teisininkams dar teks rimtai įvertinti, kas buvo tie 2008-ieji Lietuvos valstybės gyvenime. Ar tai buvo tikrasis ekonomikos pakilimas, ar tiesiog burbulas (panašus į nekilnojamojo turto kainų), kuris sprogo ir mes nebeturime jokių realių galimybių ir teisėtų lūkesčių greitai į šį laikotarpį grįžti. Galbūt tai galėtų būti atsakymas ir į klausimą, ar sunkmečiu sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai ir pensininkų pensijos turėtų būti pripažinti valstybės skola.

Ne tik ekonominė, bet ir vertybinė emigracija

Lietuvos prezidentė D.Grybauskaitė pirmoji iš aukštų šalies politikų pripažino, kad turime ne tik ekonominę, bet ir vertybinę emigraciją. Iš Lietuvos išvyksta ne tik tie, kurie čia negali susirasti duonos kasdieninės, bet ir tie, kurie ieško oresnio gyvenimo. Kas tas oresnis gyvenimas, lietuviai sužino išvažiavę.

Nežinia, kiek iš dabar daugiausia juodus darbus Vakaruose dirbančių lietuvių pajėgia suvokti ryšį tarp tos gerovės, į kurią jie pabėgo, ir tų šalių politikų sprendimų, bet akivaizdu, kad tą politikos ir piliečių gerovės ryšį suvokę svetimoje, o ne savo šalyje, į tokią Lietuvą, kokia mūsų valstybė yra dabar, grįžti jie nenorės.