AFP

“Pone Lukašenka, anksčiau ar vėliau jūs būsite priverstas bėgti nuo savo liaudies ir ieškoti prieglobsčio užsienyje”, – dar vasarį viešai pareiškė Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis.
Atrodo, kad tas “anksčiau ar vėliau” – nebe tolimos ateities klausimas: galima nebeabejoti, kad Aleksandro Lukašenkos režimas, bent jau toks, koks yra dabar, gyvuoja paskutinius mėnesius.
Tačiau vien tai, kad “visuotinės gerovės šalyje” gyventojai nebeturi už ką nusipirkti būtiniausių prekių, jau yra rimtas signalas, kad rožiniai akiniai, per kuriuos baltarusiai buvo įpratę žvelgti į savo prezidentą, ima keisti spalvą.
Paskutinės iliuzijos turėtų išsisklaidyti rudenį, kai pabrangs šildymas, karštas vanduo, dujos ir išaugs mokesčiai. Kad ir koks būtų mylimas vadovas, pakėlęs mokesčius, jis visuomet verčiamas iš sosto ir dažniausiai krinta kniūbsčias. Taip nutiko, pavyzdžiui, 1991-aisiais, kai Vyriausybė, kuriai vadovavo Kazimiera Prunskienė, ėmėsi didinti maisto kainas, – jau po mėnesio premjeru tapo Gediminas Vagnorius.
Galima pasižvalgyti ir toliau: šiemet lyg domino prasidėjusi Šiaurės Afrikos režimų griūtis irgi buvo nulemta kainų, ypač maisto, didėjimo.
Dabar svarstoma, kada eilė ateis Baltarusijos diktatoriui, juk kaimyninėje šalyje brangsta viskas, kas valgoma ir nevalgoma, pradedant cukrumi ir mėsa, baigiant degalais.
Tai, kas vyksta Baltarusijoje, “Financial Times” vadina viena didžiausių hiperinfliacijų pasaulyje per pastarąjį dešimtmetį.

Valdžia virs, jei protestuoti išeis darbininkai

Nenuostabu, kad A.Lukašenka ir visa jo svita sulaukia vis daugiau gyventojų kritikos. Ir ne tik, kaip įprasta, iš opozicijos, bet ir iš anksčiau A.Lukašenką karštai mylėjusių rinkėjų. Pasak Vokietijos Bertelsmano fondo analitiko Korneliaus Ohmano, tai ir yra didžiausia grėsmė A.Lukašenkos režimui.
Svarbiausia, kad nepatenkintųjų daugėja ir Minske, ir kituose miestuose. “Jei Minske susidarys nepatenkintųjų režimu kritinė masė, A.Lukašenkos režimas gali neišlaikyti spaudimo”, – konstatuoja Baltarusijos sociologijos profesorius Olegas Manajevas. Tai labai panašu į tiesą, nes šiandien trys iš keturių šalies gyventojų yra patyrę materialinių nuostolių, o pusė jų mano, kad toliau bus tik dar blogiau.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Lauras Bielinis tai įvardija kaip “A.Lukašenkos režimo atstūmimo brendimą”. Pasak politologo, žmonės jau nebetiki, kad vadovybė gali pagerinti šalies ekonominę padėtį, taip pat jie nėra tikri ir tuo, kad rytoj nepraras darbo.
Profesorius O.Manajevas primena, kad panaši situacija Baltarusijoje buvo 2002 m. pavasarį, kai po rinkimų A.Lukašenkos reitingas smuko iki 26 proc. Tačiau Baltarusijos vadovybei Rusijos dotacijomis tuomet pavyko stabilizuoti šalies ekonomiką ir nuraminti gyventojų nepasitenkinimą.
Dabar nuraminti visuomenę gali būti kur kas sudėtingiau. Juolab kad burnoti prieš A.Lukašenką ima ne tik jaunimas, bet ir vidurinės klasės atstovai, kurių gyvenimo lygis prieš finansų krizę kilo.
Pirmoji protesto akcija dėl ekonominės padėties iniciatyvinių grupių buvo surengta per socialinius tinklus “V kontakte” bei “Facebook” ir įvyko birželio 1 d. Tiesa, teisėtvarkos organų ji net nebuvo pastebėta, nes tokiomis formomis šalyje protestuoti iki šiol nebuvo įprasta. Vėlesnės akcijos vyko jau “gyvai” – visą mėnesį kiekvieną trečiadienį 19 val. didžiuosiuose Baltarusijos miestuose žmonės rinkosi į pagrindines miestų aikštes ar gatves ir plodavo.
Birželio 29 d. 19 val. Minske, Spalio aikštėje, į tokią protesto akciją susirinko net 1,5 tūkst. žmonių, ir valdžia ėmė nerimauti. Į plojančiųjų protestą A.Lukašenka netgi sumanė ne ką mažiau originalų atsaką – surengė jaunimo diskoteką miesto centrinėje aikštėje. Tačiau griežtesnių sankcijų netikėtai užkluptas A.Lukašenka dar nesiryžo imtis.
Vis dėlto protestų toliau daugėja, jie patraukia vis daugiau baltarusių, tad valdžia prieš juos jau imasi tų pačių priemonių, kokios anksčiau buvo taikomos tik opozicijai, – ašarinių dujų, guminių lazdų ir areštų.
Tarkime, protestuotojai paploti A.Lukašenkai buvo gausiai susirinkę Nepriklausomybės dieną – liepos 3-iąją. Tada ploti kalbas sakančiam A.Lukašenkai mėginę protestuotojai pirmą kartą buvo raminami ašarinėmis dujomis, neįleidžiami į aikštę, dalis jų sulaikyta.
Aktyvistai savo ruožtu teigia, kad tai tik pradžia, o žmonių protestuoti ateis vis daugiau. Viačeslavas Dianovas, interneto bendrijos “Revoliucija per socialinius tinklus” administratorius, teigia, kad svarbiausia – į protesto akcijas įtraukti darbininkus, nes jie sudaro visuomenės pamatą. Pasak jo, darbininkai išeis į gatves, kai baigsis pinigai, ir tada prasidės aktyviausia akcijų fazė, o tai prognozuojama jau šį rudenį.
Tiesa, Baltarusijos strateginių tyrimų instituto analitikas Denisas Meljancovas mano, kad darbininkų kantrybės taurė dar neperpildyta, o kol kas nuo protestų atokiau juos laikytis skatina ir nemenkas baimės jausmas. Tačiau tai gali būti laikina baimė, kuri tęsis tik iki rugsėjo pabaigos ar spalio pradžios, kai prasidės šildymo sezonas, o dar labiau suplonėjusi piniginė privers eiti reikalauti teisybės.

Griūtis neišvengiama?

Kad Baltarusijos režimui artėja neišvengiamas galas, įsitikinę ne tik Baltarusijos protestuotojai.
Neišvengiamą A.Lukašenkos režimo griūtį artimiausiu metu prognozuoja ir britų dienraštis “The Guardian”, kurio analitikų nuomone, tik laiko klausimas, kada Baltarusijos lyderis visiškai neteks visuomenės paramos. O taip nutiks, kai gyventojai pagaliau suvoks, kad nebėra svarbiausios priežasties, dėl kurios jie toleravo savo diktatorių nuo pat 1994-ųjų: nuo to laiko diktatūra esą rėmėsi pažadu apsaugoti gyventojus nuo laukinio kapitalizmo pavojų – infliacijos, valiutos nuvertėjimo, valstybinio turto praradimo. Dabar šios negandos siaučia visu galingumu, o išeities, regis, nėra jokios.
Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio bankas skolose skendinčios Baltarusijos gelbėti nenusiteikę. Jei ir ryžtųsi, tam greičiausiai nepritartų JAV ir Europos Sąjunga.
Rusija pagalbą teikia, bet labai menką ir labai didele kaina. Per penkerius praėjusius metus Rusijos subsidijos sumažėjo nuo 20 proc. iki viso labo 7 proc. bendrojo vidaus produkto. Užtat mainais Rusija reikalauja labai daug. Jos finansų ministras Aleksejus Kudrinas pareiškė, kad sutiktų suteikti pagalbą tik tuo atveju, jeigu Baltarusija privatizuotų 7,5 mlrd. dolerių vertės turto. O ilgainiui ekonominėmis priemonėmis Rusija tikisi apskritai paversti Baltarusijos lyderį savo vasalu sąjunginėje Baltarusijos ir Rusijos valstybėje.
Kas gi belieka į kampą speičiamam Baltarusijos lyderiui? Jis imasi visų įmanomų priemonių – nuo, atrodytų, smulkmenų iki grandiozinių sumanymų. Tarkime, trūkstamų lėšų užsienio valiuta bandoma gauti net verčiant užsieniečius doleriais arba eurais atsiskaityti už į automobilio baką pilamus degalus. Tuo pat metu daug didesnes sumas tikimasi gauti privatizuojant valstybinius objektus: padedant Austrijos vyriausybei bei Pasaulio bankui, Baltarusija yra pasiryžusi parduoti 140 valstybinių įmonių, bet, kaip skelbia “Financial Times”, susidomėjimo jomis užsienyje beveik nėra.
A.Lukašenka šio bei to tikisi ir iš Vakarų. Jiems jis pataikauja žadėdamas dramatiškas ekonomikos reformas ar paleisdamas iš įkalinimo vietų kai kuriuos opozicijos veikėjus. Tačiau finansinės naudos iš to vargu ar sulauks.
Užtat visai tikėtina, kad spaudžiamas (arba remiamas) Vakarų A.Lukašenka suminkštins savo režimą: jam tai vis tiek parankiau, nei apskritai prarasti valdžią.
Savo ruožtu Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir Vakarų Europai, bent jau Maskvos politikos mokslų instituto vadovo Sergejaus Markovo nuomone, priimtinesnis Baltarusijos diktatūros švelnėjimas, o ne sąjunginė Baltarusijos ir Rusijos valstybė.

A.Lukašenkos populiarumas smunka

Data    Pastiki / vertina palankiai (proc.)
2008 m. gruodis    74
2009 m. gruodis    55
2010 m. gruodis    53
2011 m. liepa    29

Šaltinis: “The Economist”, “Bloomberg”

Baltarusijos ekonomika

Baltarusijos rublis devalvuotas    56 proc.
Užsienio skola siekia    5 JAV dol.
Infliacija siekia    35 proc.
Vidutinis darbo užmokestis po devalvacijos nukrito    iki 800 Lt