Prancūzų aktorius Gerard’as Depardieu yra tikras lobių medžiotojas. Kiek už dviejų minučių vaidmenį jam sumokėjo prezidento (per)rinkimams besiruošiantis Baltarusijos lyderis Aliaksandras Lukašenka, tikriausiai niekada nesužinosime. Tačiau, matyt, aktoriui tai pasirodė dosnus pasiūlymas ir jis nedvejodamas sutiko atvykti į Baltarusijos laukus, drauge su A.Lukašenka užsimoti plačiai pradalgei, kartu su juo pasivėžinti traktoriumi ir paglostyti baltarusišką bėrį.

Rima JANUŽYTĖ

G.Depardieu teko užduotis pagirti Baltarusijos vadą ir jo valdomą šalį. „G.Depardieu niekada nemanė, kad jam teks asmeniškai pabendrauti su tokiu arti žemės esančiu lyderiu kaip A.Lukašenka“, – liepos pabaigoje nufilmuotą šou komentuoja Baltarusijos valdžios atstovai. O pats prancūzų aktorius prisiekinėja tik dabar suvokęs, kad Baltarusija – lyg Šveicarija, tik dar švaresnė: „Keliai čia nepriekaištingi. Arkliai iščiustyti.“

Kaimo idilę vaizduojantis vaizdo įrašas į interneto platybes buvo paleistas kitą dieną, kai G.Depardieu už Krymo aneksijos palaikymą Kijevo buvo įtrauktas į nepageidaujamų asmenų sąrašą. Aktoriui tokios pažiūros greičiausiai yra tik dar vienas gerai apmokamas vaidmuo, o į Ukrainą vykti jis, šiaip ar taip, neplanavo – jam pakaks, kad galės gyventi Belgijoje, kurią Obeliksas reklamuoja kaip savo naują „tėvynę“ ir mokesčių rojų.

Linksmi plaučiai ar kvailumas?

Komiko pasirinkimas Baltarusijos veidu prieš spalio 11 d. vyksiančius prezidento rinkimus rodo arba didelį A.Lukašenkos kvailumą, arba puikų humoro jausmą.

Su pirmuoju variantu nesutinka daugiau nei pusė Baltarusijos gyventojų: maždaug 54 proc. baltarusių įsitikinę, kad šalis eina teisinga linkme, o geresnio gyvenimo pasikeitus valdžiai tikėtųsi mažiau nei ketvirtadalis. Be to, didžioji dalis baltarusių, jei vadovausimės toje šalyje įtvirtinta praktika, ir vėl turėtų balsuoti už A.Lukašenką per „demokratinius“ rinkimus.

Antrąjį spėjimą patvirtina paties A.Lukašenkos prisipažinimas, kad Baltarusijoje rinkimų rezultatai tikrai klastojami: „Tenka dirbtinai sumažinti už mane balsavusių gyventojų procentą, kad rezultatai atrodytų įtikinamesni Vakarams.“

Tam jis prieš rinkimus paleido ir keletą politinių kalinių. Demonstruodamas „gerą valią“ Baltarusijos prezidentas rugpjūčio pabaigoje suteikė malonę šešiems oponentams, kurie už grotų atsidūrė per politines represijas po 2010 m. prezidento rinkimų. Į laisvę blyksint žurnalistų fotoaparatams buvo paleistas Nikolajus Dedodkas, Igoris Olinevičius, Eugenijus Vaskevičius, Artiomas Prokopenka, Jurijus Rubcovas ir buvęs kandidatas į Baltarusijos prezidentus Nikolajus Statkevičius.

Yra toks anekdotas „Trise valtyje“. Plaukia trys valstybių vadovai – Barackas Obama, Vladimiras Putinas ir A.Lukašenka. B.Obamai tenka visą laiką irkluoti, tad neapsikentęs jis paprašo su kuriuo nors kompanionu keistis vietomis. A.Lukašenka iš karto pasiūlo demokratiškai balsuoti ir nuspręsti, kas irkluos toliau. Po kiek laiko, vis dar irkluodamas, B.Obama garsiai mąsto: palaukit, bet kaip gali būti, kad plaukiame trise, o septyni balsavo, kad irkluočiau aš?

Slapta valiutos devalvacija

Stebuklingi rinkimų skaičiai Baltarusijoje nėra joks stebuklas. Tačiau šįkart A.Lukašenka žengė dar toliau ir ryžosi pažaisti skaičiais aukštesnėje lygoje. Nors apie tai niekas garsiai nekalba, prieš savaitę šalyje buvo vėl „atrištas“ Baltarusijos rublis, todėl per kelias dienas „zuikutis“ nuvertėjo apie 30 proc.

Dar neseniai euras kainavo apie 17 tūkst. Baltarusijos rublių, o dabar euro kursas – jau beveik 20 tūkst. rublių. Bet nei šalies valdžia, nei centrinis bankas to nevadina devalvacija. „Kaip žinoma, Baltarusijos rublio vertei neigiamą įtaką daro Rusijos rublio nuvertėjimas, kuris savo ruožtu susijęs su kritusia naftos kaina“, – painiai situaciją gyventojams nušviečia Baltarusijos naujienų portalai.

Tiesa, kai kuriuos nemalonius dalykus, nepaisant artėjančių rinkimų, Baltarusijos institucijos vis dėlto paviešino.

Nacionalinis statistikos komitetas rugpjūčio 16 d. pranešė, kad Baltarusijos bendrasis vidaus produktas (BVP) per šių metų septynis mėnesius sumažėjo 4 proc., palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, ir sudarė 482,9 trln. Baltarusijos rublių, arba maždaug 29,7 mlrd. JAV dolerių pagal tuometį oficialų kursą.

Per šį laikotarpį šalies pramonės gamybos apimtys sumažėjo 7,2 proc. Liepą, palyginti su birželiu, pramonės gamyba ūgtelėjo 0,9 proc., bet palyginti su praėjusių metų liepa, susitraukė 6 proc.

Baltarusijoje ir su Baltarusija dirbantiems Lietuvos verslininkams šios naujienos kelia ne mažesnį nerimą negu patiems baltarusiams. Juolab kad ši šalis tampa vis svarbesne Lietuvos prekybos partnere.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos duomenimis, per pastaruosius 10 metų Lietuvos ir Baltarusijos prekybos apimtys išaugo 3,5 karto, Lietuvos eksportas į Baltarusiją – 4 kartus, o Baltarusijos į Lietuvą – 3 kartus.

Baltarusijoje šiandien veikia apie 100 lietuviško kapitalo įmonių – maždaug tiek pat, kiek Lietuvoje registruota Baltarusijos kontroliuojamų bendrovių.

Lietuviai – ant pjedestalo

Didmenine prekyba IT ir energetikos prekėmis užsiimančiai baltarusiško kapitalo įmonei „Kwest“ vadovaujantis Sigitas Andriūnas atkreipia dėmesį, kad Baltarusijos rinka vis labiau dairosi į Europą, nes suvokia, kad per didelė priklausomybė nuo Rusijos jai nėra naudinga.

„Su Baltarusija dirbu jau daugiau kaip 15 metų ir galiu paliudyti, kad šios šalies pažanga per tą laiką yra didžiulė. Ypač daug pokyčių vyksta dabar, kai Baltarusija stengiasi tapti nepriklausoma nuo Rusijos ekonomikos, baltarusiai ieško rinkų pasaulyje ir jiems visai neblogai sekasi. Aišku, nuo Rusijos krizės Baltarusija nepabėgs, tačiau pastangos stiprinti ryšius su kitomis šalimis, taip pat ir Lietuva, yra aiškiai matomos.“

Portalas „Ježednevnik“ neseniai paskelbė didžiausių investuotojų iš Lietuvos „garbės lentą“. Joje minimas „Arvi ir Ko“ vadovas Vidmantas Kučinskas, netoli Lydos investuojantis į kalakutų auginimo kompleksą ir mėsos perdirbimo įmonę. „Norfos mažmenos“ vadovas Dainius Dundulis investuoja į mažmeninės prekybos projektą Vitebske, o Arūnas Pukelis, kuriam priklauso Baltarusijoje jau keletą metų dirbanti statybos kompanija „Magnus Group“, šioje šalyje ketina atidaryti net 30 „Hesburger“ kavinių.

„MG Baltic“ savininkas Darius Mockus glaudžiai bendradarbiauja su kompanija „Evrotorg“, kurios savininkai Sergejus Litvinas ir Vladimiras Vasilko iki išvykimo į Monaką savo verslui Baltarusijoje vadovavo iš Vilniaus.

Tarp didžiausių investuotojų Baltarusijoje – ir antrinės „Senukų“ bendrovės Baltarusijoje veikiančios ??? bendraturčiai Augustinas ir Artūras Rakauskai, „KG Group“ savininkas Tautvydas Barštys, įmonių grupės „Icor“ bendraturčiai Andrius Janukonis, Gintautas Jaugielavičius ir Linas Samuolis.

„Atrodo, Visvaldui Matijošaičiui kilo klausimų dėl tolesnių dviejų projektų LEZ „Minsk“ teritorijoje – „Vičiūnai Bel“ ir „Vičiūnai-Logistik“ realizacijos planų. Tačiau Baltarusijos rinkoje užtikrintai jaučiasi jam priklausanti platinimo bendrovė „Ekofort“, kuri sudaro rimtą konkurenciją „Santa Bremorui“, – rašoma dienraštyje.

Tarp didžiausių investuotojų Baltarusijoje – ir bendrovės „Fatalitas“ šeimininkas Gintautas Kulokas, iš parduotuvių „Duty free“, kurios taip pat yra įsikūrusios ir Baltarusijos bei Lietuvos pasienyje (Šalčininkuose ir Raigarde), susikrovęs 74 mln. eurų vertės turtą.

Baltarusijoje veikianti „Modus grupės“ savininko Kęstučio Martinkėno įmonė „Autoidėja“ čia parduoda BMW, „Mini“ ir „Maserati“ automobilius, o netolimoje ateityje K.Martinkėnas planuoja Baltarusijoje statyti saulės jėgainę.

Veiklą Baltarusijoje per bendrovę „Ryterna“ vykdo ir Vytautas Rinkevičius, Baltarusijoje turintis bendrą gamybos įmonę „Beltermolain“, užsiimančią vartų gamyba ir jų statymu.

Į daugiausia Baltarusijoje investavusių verslininkų sąrašą patenka ir Pranas Dailidė, kurio įmonė „Dojus agro“ per antrinę bendrovę Baltarusijos rinkoje tiekia ir prižiūri „John Deere“ žemės ūkio techniką.

Pačiu aktyviausiu investuotoju Baltarusijoje vadinamas Vidmantas Kučinskas. Pradėjęs nuo prekybos per bendrąją įmonę „Belaruskalij“ – techninės druskos įmonę, praėjusiais metais jis prie Lydos atidarė gyvulinės kilmės atliekų perdirbimo gamyklą, taip pat stato didžiausią Baltarusijoje kalakutų auginimo ir jų mėsos perdirbimo kompleksą. V.Kučinskas planuoja tokius pačius kompleksus atidaryti Minsko ir Mogiliovo srityse, taip pat privatizuoti baltymų fabriką ir įsigyti vieną iš Gardino viešbučių.

„Nepaisant nepalankios Baltarusijos vidaus ir išorės ekonominės situacijos, dėl kurios trečdaliu sumažėjo investicijos, Lietuvos verslas nepraranda susidomėjimo šios šalies rinka“, – rašoma internetiniame dienraštyje „Ežednevnik“.

Tai, kad Baltarusijai Lietuvos verslas yra viltis nors šiek tiek sumažinti priklausomybę nuo Rusijos rinkos, liudija ir išskirtinis Baltarusijos valdžios atstovų dėmesys lietuvių valdomoms įmonėms.

„Vakarų medienos grupės“ (VMG) generalinis direktorius Viktoras Adomaitis sako, kad keturias Baltarusijoje veikiančias šiam koncernui priklausančias bendroves jau tris kartus aplankė Baltarusijos premjeras, kartą – pats A.Lukašenka, o srities gubernatorius apsilanko bent kartą per ketvirtį: „Ir tikrai ne tam, kad kvėpuotų mums į nugarą. Valdžios atstovai tapšnoja mums per petį ir giria už investicijas, kuriamas naujas darbo vietas, didesnius nei vidutiniai šalyje atlyginimus. Į mūsų įmones paskaitų metu vežami net Baltarusijos studentai – jiems rodoma, kaip tvarkingai versti mišką, perdirbti medieną.“

VMG priklausančios įmonės Baltarusijoje – vienos iš nedaugelio, kurios dėl šalį purtančios ekonominės krizės gauna daugiau naudos, nei patiria žalos.

„Priklauso nuo to, kokį verslą turi. Jeigu jis orientuotas į mažmeną, į vietos rinką, gali būti labai sudėtinga, nes žaliavos Vakaruose perkamos už eurus, o pardavinėti jas teks už baltarusiškus rublius. Dėl jų devalvacijos, kurios kol kas niekas dar taip nevadina, tai pridaro milžiniškų nuostolių. Mūsų situacija šiek tiek kitokia. Mes orientuojamės į eksportą, į euro zoną, todėl Baltarusijos padėtis mums net palanki“, – aiškina V.Adomaitis.

VMG Baltarusijoje turi keturias įmones: tai „VMG Industry“, kurioje po vienu stogu 60 tūkst. kv. m teritorijoje veikia medžio drožlių plokščių, lentų detalių bei baldų gamybos cechai; kogeneracinė stotis „VMG Energy“, taip pat lentpjūvė Borisove, maždaug 60 km nuo Minsko, kurioje gaminami baldai ir granulės. „Ketvirta įmonė „LogDrev“ užsiima miško ruoša.

Pasak V.Adomaičio, Baltarusiją VMG pasirinko neatsitiktinai. „Mes matome, kad tai šalis, turinti didžiulę medienos perdirbimo ateitį. Be to, mums, kaip investuotojams, čia labai palankios medienos įsigijimo taisyklės. Šiandien Baltarusijoje paruošiama apie 12 mln. kub. m medienos per metus, nors galimybė siekia net iki 30 mln. kub. m. Patys įsivaizduokite, kokie ten medienos rezervai. Kol kas ta mediena pūva miškuose, nes nėra net tiek pajėgumų jai perdirbti“, – ateities perspektyvas Baltarusijoje palankiai vertina V.Adomaitis.

Sovietinis įspaudas smegenyse

Vis dėlto „Veido“ pašnekovai sutartinai pripažįsta, kad Baltarusijoje yra niekur kitur nesutinkamų verslo ypatumų. Trumpai juos galima pavadinti tam tikru sovietiniu spaudu smegenyse, kuris plika akimi tarsi nematomas, tačiau puikiai juntamas bendraujant tiek su verslo partneriais, tiek su valdžios institucijomis. Tiesa, kalbinti verslininkai to nevadina trūkumu, greičiau savitu bruožu, kuris, jei tik sugebi perprasti, gali netgi pasitarnauti.

„Objektyvios sąlygos verslui niekuo nesiskiria nuo kitų šalių. Žinoma, kaip ir bet kurioje kitoje valstybėje, čia yra savų niuansų, nes skiriasi žmonių mentalitetas. Jis visai kitoks, arčiau Rusijos. Dėl to ir verslo samprata, bendravimas su klientais Baltarusijoje kitoks nei Lietuvoje ar kitose Europos šalyse“, – teigia S.Andriūnas.

Antra vertus, gatvėse, parkuose, aikštėse S.Andriūnas sovietiškumo jau seniai nepastebi – Minskas, kuriame gyvena ir šio verslininko šeima, išlipus iš lėktuvo atrodo europietiškas miestas.

„Sovietiškumo dar galima rasti daugiabučiuose, tačiau ir čia jo reikia su žiburiu paieškoti“, – teigia pašnekovai. Tačiau, kaip sako rusiško serialo „Nepodkupnyj“ režisierius Aleksandras Daruga, jo filme daug praeities kadrų filmuota Minske, nes ten sovietiškumo esą išlikę daug daugiau nei Rusijoje – tiek buityje, tiek protuose.

Dar vienas išskirtinis Baltarusijos verslo bruožas – greitai besikeičiančios sąlygos. Baltarusijoje veikiančios reklamos gamybos įmonės „Ula Advert“ vadovas Tomas Naruškevičius atkreipia dėmesį, kad vienais metais užsienio kapitalo įmonės gali būti atleidžiamos nuo audito, joms suteikiama įvairių lengvatų, o po metų šie susitarimai gali nebegalioti.

Vis dėlto T.Naruškevičius Baltarusijoje verslo atsisakyti nenorėtų. „Kol kas tvyro laukimo stadija. Dabar šalyje ikirinkiminė būsena, o ir Rusijos krizė uždėjo nemažą kryžių. Mes neužsidarėme, tikiuosi, situacija ims gerėti. Esame tiesiogiai priklausomi nuo prekybos tinklų plėtros, o kol kas ji pristabdyta“, – sako verslininkas.

Griauna mitus

T.Naruškevičius įsitikinęs, kad daug ką Baltarusijoje mes dėl mentaliteto skirtumų įsivaizduojame klaidingai: „Jei suprastume, kad jie kitokie, mums būtų lengviau suvokti, kodėl baltarusiai balsuoja už A.Lukašenką. Jiems norisi jo tvarkos, geležinės rankos, jie bijo chaoso, palaidos balos. Mums tai gal sunku suprasti.“

S.Andriūnas antrina, kad Lietuvoje gajūs mitai apie susidorojimą su Baltarusijoje veikiančiomis įmonėmis irgi susiję su mentaliteto skirtumais: „Turbūt esate girdėję ne vieną atvejį, kai įmonės atimamos valstybės naudai? Taip, yra tokių atvejų. Bet manau, kad tai daroma pagrįstai. Jei įmonės apyvarta siekia dešimtis milijonų dolerių, o jos vadovybė važinėja naujausiais automobiliais, bet metų pabaigoje parodoma, kad pelnas nesiekia nė 10 tūkst. dolerių, nes visa kita nusėda neapmokestinamose kompanijose, argi valstybė neturėtų tokios įmonės priversti sumokėti visus mokesčius? Manau, tai normalu. Valstybė tiesiog gina savo interesus.“

Mitas, pašnekovų tvirtinimu, yra ir tai, kad Baltarusijoje valstybė alsuoja į nugarą. Tai gali pasijusti, jeigu dalyvauji dideliuose valstybiniuose projektuose. „Juk pas mus, dalyvaujant ES projektuose, yra lygiai tas pats – valstybė irgi aktyviai dalyvauja ir kišasi“, – pavyzdį pateikia S.Andriūnas.

Vis dėlto Baltarusijoje pasitaiko atvejų, kai valdžia į įmonę „kreipiasi pagalbos“ – paprašo prisidėti prie stadiono ar parko statybos. Žinoma, galima į tokį prašymą nekreipti dėmesio, tačiau verslininkai paprastai linkę „bendradarbiauti“ ir šį verslo aspektą priskiria prie to paties skirtingo mentaliteto. Pats A.Lukašenka yra sakęs, kad kontroliuoti žmonių neįmanoma, reikia juos suprasti – iš kur jie yra, kuo tiki, ką vertina ir laiko vertybe, prieš ką yra nusistatę.

Regis, suprasti baltarusius jam puikiai sekasi, tad galima neabejoti, kad ne tik verslininkų iš užsienio, bet ir šalies piliečių ir toliau negąsdins „baltarusiška tvarka“.

Baltarusijos piliečiai dabartinio Ukrainos konflikto akivaizdoje labiausiai vertina tai, ką A.Lukašenka ir siūlo, – stabilumą. Didelio potencialo nereikėtų sieti net su jaunimu: nors 18–29 metų amžiaus kategorijoje opozicija šiek tiek populiaresnė nei dabartinė valdžia (taip pat kaip ir tarp aukštesnio išsilavinimo žmonių), tačiau menką skirtumą aiškiai nusveria absoliutus prezidento pranašumas tarp pagyvenusių žmonių, kurių tik maždaug dešimtadalis palaiko opoziciją.

Na, o po rinkimų, kai A.Lukašenka dar kartą pratęs jau 21 metus trunkantį savo valdymą ir išsilaikys poste penktą kadenciją iš eilės, viskas bus „kitaip“. Baltarusiai vis tikisi, kad tada jų prezidentas pagaliau įgyvendins prieš kiekvienus rinkimus duodamą pažadą padidinti vidutinį atlyginimą iki 1000 dolerių, nors jis nesiekia nė 500, ar visiškai panaikinti nedarbą, kuris kiekvieną mėnesį auga lyg ant mielių. Na, o jei pažado ir neįgyvendins, nieko baisaus – tam yra šešta, septinta ir aštunta kadencijos.

G.Depardieu sako, kad padėtų A.Lukašenkai visomis išgalėmis. Ir ne tik bulvių lauke. „Jei tik man būtų leista, tapčiau šios šalies ministru. Tai tokia nuostabi šalis, kurią išvydęs pamilau vos per dvi dienas, tad įsivaizduokite, kas būtų, jei pagyvenčiau čia ilgiau“, – sako G.Depardieu, tarp pirštų glamžydamas nuvertėjusius A.Lukašenkos „zuikučius“.