Amžinojo poilsio atgulė prezidentas Algirdas Brazauskas – vienas iš dviejų iškiliausių atkurtosios valstybės politikų, įkūnijęs tą dalį Lietuvos, kuri tapatina save su sovietmečiu ir jo gerove.

Laidodama Algirdą Brazauską, save aprauda ir laidoja visa sovietinė Lietuva. Ne vien tik partinė ir ūkinė nomenklatūra, pastaruosius du dešimtmečius už plačių A.Brazausko pečių gyvenusi kaip už sienos, kur jos nepasiekdavo nei tautos pyktis, nei teisėtvarkos ranka. Su sovietine Lietuva save tapatina per milijoną žmonių, kuriems okupacijos metai – tai ne partizanų kovos, trėmimai, komunistinė ideologinė prievarta ir KGB persekiojimai. Jiems tai – sotus kolchozinis gyvenimas silikatinių plytų mūrinukuose, liaudies ūkio statybos ir nemokami butai blokiniuose didmiesčių namuose, nemokamas aukštasis mokslas ir garantuotas įdarbinimas, išsaugant galimybę prisidurti “iš šono”, jei tik būsi darbštus ir nesipyksi su valdžia. O jau ko ko, bet sodietiško darbštumo ir nuolankumo valdžiai vidutinio lietuvio niekados mokyti nereikėjo.

Didžiąją dalį vėlyvojo sovietmečio, arba brežnevinės, Lietuvos visuomenės galima apibūdinti kaip kolaborantus su špyga kišenėje. Jie pagarbiai lenkėsi Maskvai, nes “prieš rusą nepašokinėsi”, stojo į partiją, nes reikėjo daryti karjerą, bet sykiu kiekviena, netgi mažiausia, proga bandydavo iš to išspausti asmeninės naudos ir be menkiausio sąžinės graužimo apgaudinėdavo valstybę, kurią pagrįstai laikė svetima.
Lygiai toks buvo ir A.Brazauskas, kurio didžioji, nomenklatūrinė karjera, ilgainiui išnešusi inžinierių hidrotechniką į pačią valdžios viršūnę, prasidėjo kaip tik tuo metu. 1965-aisiais paskirtas statybinių medžiagų pramonės ministru, jau po dešimtmečio jis tapo LKP CK sekretoriumi, vienu tų, kurie vairavo tuometinės Lietuvos gyvenimą. Pagal sovietmečio supratimą – vairavo gerai, kuo didžiavosi iki pat mirties.
2006-aisiais, dar būdamas Vyriausybės vadovu ir kupinu jėgų valdančiosios Socialdemokratų partijos pirmininku, vertindamas savo gyvenimo rezultatus, jis rėžė: “Aš penkiasdešimt metų dirbau Lietuvai”. Šiais žodžiais A.Brazauskas išreiškė ne tik požiūrį į savo bei partinių bendražygių gyvenimą, bet ir požiūrį į Lietuvą bei Lietuvos valstybę. Suprask, darbas įvairiose LSSR institucijose, vadovavimas LKP CK A.Brazauskui buvo visiškai tolygus ir niekuo nesiskyrė nuo prezidentavimo nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvos valstybėje ar vadovavimo šios valstybės Vyriausybei. Vienintelis dalykas, kuris pasikeitė Lietuvoje, A.Brazausko ir jo bendražygių požiūriu, – tai pavadinimas: kadaise buvo LSSR, o dabar LR. Juk būdamas premjeru A.Brazauskas netgi sėdėjo tuose pačiuose rūmuose ir tame pačiame kabinete, kaip ir LSSR laikais būdamas LKP CK pirmuoju sekretoriumi. Ir savo valdymo bei bendravimo su žmonėmis manierų nepakeitė. Tai ir tapo daugelio šiandienos Lietuvos valstybės bėdų priežastimi.

Lemtingasis 1992-ųjų spalis

Kas ir kada nulėmė, kad Lietuva, prieš du dešimtmečius kartu su kitomis “Baltijos sesėmis” – Latvija ir Estija išsivadavusi iš sovietinės priespaudos ir turėjusi iš esmės vienodas startines sąlygas, šiandien laikosi tik šiek tiek geriau už “braliukus” latvius, visuomet laikytus silpniausia Baltijos grandimi, ir yra beviltiškai atsilikusi nuo Estijos? Kodėl Estija, esanti pačia mažiausia iš Baltijos kaimynių, turinti mažiausią ekonomiką, šiandien lengviausiai išgyvena krizę, turi efektyviausią biurokratiją, mažiausią biudžeto deficitą, vieną mažiausių valstybės skolų Europos Sąjungoje, o nuo kitų metų turės ir eurą? Svarbiausia, kodėl Estijos visuomenė, kurios beveik pusė yra ne estų kilmės, susidūrusi su krize nebėga iš savo valstybės, nešneka apie “emigraciją, virstančią evakuacija”, ir, svarbiausia, su optimizmu žvelgia į savo valstybės ateitį? Kodėl Lietuvoje viskas atvirkščiai?

Sulyginus abiejų valstybių raidą po išsivadavimo iš Sovietų Sąjungos tampa akivaizdu, kad Lietuvos ir Estijos raidos keliai išsiskyrė 1992-ųjų spalio mėnesį. Taline po rinkimų spalio 21-ąją ministru pirmininku buvo paskirtas jaunas, vos 32-ejų metų sulaukęs reformatorius Martas Laaras. Vilniuje keliomis dienomis vėliau, spalio 25-ąją, rinkimus į Seimą laimėjo A.Brazausko vadovaujama Lietuvos demokratinė darbo partija, kaip tuo metu buvo persivadinusi Lietuvos komunistų partija.

Po mėnesio Seimo pirmininku išrinktas A.Brazauskas pradėjo eiti valstybės prezidento pareigas, o 1993-iųjų vasarį jis buvo išrinktas pirmuoju atkurtos Lietuvos Respublikos prezidentu. Tuo metu – svarbiausiu ir įtakingiausiu valstybės politiku, nors Konstitucija tarsi ir ribojo jo teises kištis į ekonomikos valdymą. Tačiau kiekvieną pirmadienį prezidento A.Brazausko kabinete rinkdavosi Vyriausybės ir Lietuvos banko vadovai, kiti vykdomosios valdžios pareigūnai, kartu su valstybės vadovu priiminėję svarbiausius šalies gyvenimui sprendimus.

Svarbiausia, Vilniuje vadovaujant A.Brazauskui priimami sprendimai buvo visiškai kitokie, nei tie, kuriuos Taline priimdavo reformatoriai, vadovaujami M.Laaro. Pastarojo pagrindiniai patarėjai ir privatizacijos vadovai buvo Skandinavijos ir Vokietijos verslininkai bei ekonomistai, o A.Brazausko komandoje tokių nebuvo. Nors šis iki pat mirties mėgo kartoti, kad žmones į vadovaujamus postus rinkosi ne pagal partinę priklausomybę, bet pagal kompetenciją, kažkodėl kompetentingi specialistai A.Brazausko akyse buvo tik senieji sovietinės ūkinės nomenklatūros veikėjai.

Pasekmių netrukome sulaukti. Svarbiausiomis M.Laaro reformų pasekmėmis, šalia pakankamai skaidrios privatizacijos bei paprastos ir aiškios vieno mokesčių tarifo sistemos, tapo griežtas bankų įstatymas, kurio dėka Estija vienintelė iš posovietinių šalių išvengė bankų krizės. Tuo pat metu, kai kaimynai vykdė visiems laikams jų šalies veidą pakeitusias reformas, Lietuvoje klestėjo nomenklatūrinė prichvatizacija, “sekundės” ir EBSW, o apsukrūs Kauno ir Vilniaus vyrukai jautėsi savi ne tik LDDP būstinėje Barboros gatvėje, bet ir Prezidentūros koridoriuose. Galiausiai viskas baigėsi 1995-ųjų bankų krize, sudrebinusia ne tik Seimo bei Vyriausybės, bet ir Prezidentūros pamatus. Dar ir po dešimtmečio, A.Brazauskui jau esant Vyriausybės vadovu, jam būdavo primenami artimiausios jo aplinkos ryšiai su finansiniais aferistais, tapusiais vienais pagrindinių bankų krizės sukėlėjų.

Išsaugojo kompartiją ir sovietukus

Vis dėlto svarbiausias skirtumas tarp Lietuvos iš vienos pusės ir Latvijos bei Estijos iš kitos – A.Brazausko pastangomis buvo išsaugota Lietuvos komunistų partija, po kelių kailio pakeitimų tapusi viena svarbiausių šių dienų politinių jėgų mūsų šalyje. Tuo metu, kai Latvijos ir Estijos kompartijos, kuriose buvo daug rusakalbių, atmetė nepriklausomybės siekius, Sąjūdžio bangos į LKP CK pirmojo sekretoriaus postą iškeltas A.Brazauskas ir jo aplinka sugebėjo prisitaikyti prie tautos siekių. Didelę įtaką tam padarė jau minėtas masinis lietuvių “kolaboravimas su špyga kišenėje”. Dėl to kompartija sugebėjo neatitrūkti nuo didžiosios visuomenės dalies, ir A.Brazauskas buvo gana teisus teigdamas, kad LKP buvo “tautos partija”, o dauguma komunistų buvę “normalūs žmones”.

1989-ųjų gruodį įvykęs LKP atsiskyrimas nuo SSKP lėmė du dalykus – A.Brazauską bei su juo nuėjusius komunistus tautos akyse galutinai pavertė “savais” ir padarė nebeįmanomą efektyvią liustraciją, nes tapo neįmanoma atskirti tiesiog lietuvį nuo sovietinio lietuvio. Latvijoje ir Estijoje išlikusius “homo sovieticus” galima atskirti jei ne iš pirmo žvilgsnio, tai bent iš pirmo žodžio, o Lietuvoje A.Brazausko dėka šitai tapo nebeįmanoma. Ir sąžiningai valstybę savu triūsu kuriantis lietuvis, ir po senovei iš valstybės nugvelbti besistengiantis sovietukas kalba ta pačia kalba, rengiasi tais pačiais drabužiais, dainuoja tas pačias užstalės dainas ir neretai kabina ant sienų tuos pačius senovės kunigaikščių atvaizdus. Atskirti juos galima tik užvedus pokalbį apie pokarį, partizanų kovas ir Vytautą Landsbergį bei A.Brazauską. Vienam tai bus patriotai, kitam – banditai, vienam – laisvės ir nepriklausomybės šauklys, kitam – kolchozus išvogęs muzikantas, vienam – prisitaikėlis nomenklatūrininkas, kitam – Lietuvos ąžuolas.

Požiūris į A.Brazauską, o kartu – ir į jo išsaugotą sovietinės Lietuvos dvasinį palikimą tarsi peiliu padalijo šalies visuomenę į dvi nelygias dalis. Pirmą kartą tai pasimatė per pirmuosius prezidento rinkimus. Už iš užjūrių sugrįžusį nepriklausomos Lietuvos Respublikos tęsėją Stasį Lozoraitį balsavo 767 tūkst., arba 38 proc. visų rinkėjų, už sovietinės Lietuvos tęsėją A.Brazauską – 1,2 mln., arba 60 proc. visų rinkėjų. Šis visuomenės pasidalijimas – trečdalis už Lietuvos Respubliką, du trečdaliai už LSSR – išliko iki šių dienų.
Tai matyti kad ir iš visuomenės požiūrio į piliečio prievoles valstybei. Tik trečdalis piliečių sąžiningai moka mokesčius, tik trečdalis smerkia kontrabandą, tiek trečdalis smerkia kyšius. Kiti du trečdaliai išsisukinėja nuo mokesčių, sukčiauja ir siekia savo problemas spręsti kyšių padedami. O kodėl gi ne, jei jie savo akimis matė, kaip jų dvasinis lyderis, visais įmanomas postais bei vardais pagerbtas A.Brazauskas paslapčia skraido į Maskvą tvarkyti jam artimų verslininkų reikalų, kaip jo partijos nariai moka duoklę savo vedliui, užsakydami pobūvius šio žmonai priklausančiame viešbutyje, ar kaip šis net krizės metu išmušinėja biudžeto pinigus savo draugams statybininkams, renčiantiems Valdovų rūmus?

Taigi turime gerbti A.Brazauską kaip politiką, kuris lemiamu momentu nuėjo su tauta ir neabejotinai palengvino Lietuvos kovą dėl nepriklausomybės, kaip prezidentą, kuris suderėjo valstybės sienas ir nustatė gerus santykius su kaimynais, kaip dalies visuomenės lyderį, kuris kritiniais momentais savo autoritetu stabilizuodavo valstybę. Galiausiai turime gerbti jį už tai, kad savo veikloje jis tikrai nuoširdžiai, pagal savąjį supratimą, norėjo gera tautai ir valstybei, norėjo būti geras jos vadovas ir šeimininkas.

Tačiau gerbdami neturime pamiršti, kad visuomenės sutaikymą jis suprato kaip istorijos perrašymą sovietinės nomenklatūros naudai, kad jo ūkiški sprendimai atvedė valstybę į krizę, kad faktiškai valdęs valstybę dvylika iš dvidešimties jos gyvavimo metų A.Brazauskas paliko Lietuvą susiskaldžiusią ir sutrikusią. Ir būdamas tvirtai įsitikinęs, kad dėl to kalti yra visi kiti, tik ne jis pats.

Partijos ateitis

Svarbu paminėti ir tai, kad su A.Brazausko mirtimi didžiausia netektis ištiko jo sukurtą ir beveik du dešimtmečius vadovautą partiją. Po 2001-ųjų pradžioje įvykusių jungtuvių socialdemokratų vardą pasiėmusi LKP-LDDP lig šiol buvo suprantama kaip “Brazausko partija”, jo vardu nešina eidavo į rinkimus, į jį apeliuodavo spręsdama vidinius nesutarimus.

Nors per tuos du dešimtmečius partijoje buvo kilęs ne vienas bruzdėjimas prieš A.Brazauską, jis su šalininkais visados pasiekdavo pergalę, jei reikia, ryžtingai mesdamas lauk tuos partiečius, kurie pasikėsindavo į lyderio autoritetą, kaip tai nutiko ekspremjerui Adolfui Šleževičiui. Tiesa, nors 2006-aisiais naujosios nomenklatūros vedlys Gediminas Kirkilas buvo surengęs tarsi sėkmingą perversmą Vyriausybėje ir partijoje, tai laikytina tik taktiniu A.Brazausko atsitraukimu artėjančios krizės akivaizdoje. Tačiau pernykščius partijos pirmininko rinkimus A.Brazausko keltas įpėdinis Zigmantas Balčytis jau rimtai pralaimėjo naujajai socialdemokratų kartai, vadovaujamai Algirdo Butkevičiaus.

Ar šiam pavyks išlaikyti partiją vieningą po A.Brazausko mirties? Pastaruoju metu vykstantys procesai rodo, kad tikros taikos ir sutarimo tarp “brazauskinių” ir A.Butkevičiaus rėmėjų nėra. O dabar dar prasidės kova dėl to, kuris iš A.Brazausko bendražygių taps neformaliu jo teisių perėmėju partijoje. Buvęs artimas A.Brazausko bičiulis ir medžioklės draugas milijonierius Bronius Bradauskas? Partijos finansų ministre vadinama Milda Petrauskienė? Seimo veteranas Česlovas Juršėnas? O gal atvirai maištauti pradėjęs, senąjį LDDP vardą atgaivinti norintis jaunasis milijonierius Andrius Šedžius? Galima neabejoti, kad nebelikus A.Brazausko kumščio vėl bandys kelti galvą bei sukti intrigas ir G.Kirkilas.

Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad socialdemokratai, nors ir būdami viena didžiausių Lietuvos partijų, nesugebėjo A.Brazausko paunksmėje išsiauginti nė vieno jam prilygti galinčio lyderio.