Velionio Algirdo Mykolo Brazausko didžiausias privalumas buvo jo politinis apsukrumas, dažniausiai gerai paslėptas geraširdiško būdo, teigia “The Economist” apžvalgininkas Edwardas Lucasas.

Įtakingo britų savaitraščio interneto svetainėje paskelbtame komentare apžvalgininkas rašo, kad A.M.Brazausko dėka Lietuvos komunistinė vadovybė tapo stipria jėga, silpninant ryšius, saisčiusius Lietuvą su Sovietų Sąjunga.

“Vadovaujant A.Brazauskui, Lietuvos komunistinė vadovybė tapo stipria jėga, judant kita kryptimi: silpninant ryšius, saisčiusius Lietuvą su Sovietų Sąjunga ir ruošiantis pergalingam šalies grįžimui į pasaulio žemėlapį”, – teigiama “The Economist” komentare.

Anot apžvalgininko, svarbiausia akimirka A.Brazausko gyvenime įvyko likus keliems mėnesiams iki Lietuvos dramatiško ir vienašališko pareiškimo apie atkuriamą nepriklausomybę 1990 metų kovą.

“Jo sumanymu 1989 metų gruodį buvo paskelbta apie LKP atsiskyrimą nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos, laviruojant tarp Kremliaus griežtos linijos šalininkų ir daugumos Lietuvos komunistų, bendradarbiavusių su nepriklausomybės siekiančiu Sąjūdžiu”, – rašo E.Lucasas.

Apžvalgininkas atkreipia dėmesį, kad A.M.Brazausko politinė karjera, lyginant su kolegomis Latvijoje ir Estijoje, buvo neįprastai ilga.

“Sovietų Sąjungos laikų Estijos ir Latvijos lyderiai buvo juodinami ir nugrimzdo į užmarštį, tačiau A.Brazauskas pasirodė esantis itin gyvybingas: pirmasis sovietų lyderis, su kuriuo jam teko turėti reikalų, buvo Leonidas Brežnevas. Vėliau buvo Jurijus Andropovas, Konstantinas Černenka, Michailas Gorbačiovas ir Borisas Jelcinas. Galiausiai jam teko bendrauti su Vladimiru Putinu”, – pastebi “The Economist”.

E.Lucasas rašo, kad kitaip nei dauguma politikų, A.M.Brazauskas neatrodė skiriantis per daug dėmesio politikos vingrybėms.

“Didžiausias A.Brazausko privalumas buvo jo politinis apsukrumas, dažniausiai gerai paslėptas jo geraširdiško būdo. Kitaip negu dauguma politikų, jis neatrodė skiriantis per daug dėmesio politikos vingrybėms. Paprastai jis atrodydavo labiau linkęs sočiai pavalgyti ir gausiai išgerti – gražių moterų draugijoje. Jo pirmoji žmona, duodama interviu vienam laikraščiui, skundėsi dėl vyro “kvailiojimų”, tačiau atrodė, kad mažai Lietuvos žmonių dėl to suka galvą”, – rašoma komentare.

Vis dėlto, kaip pažymi apžvalgininkas, A.M.Brazauskas “toli gražu nebuvo klounas”.

“Tikram komunistui reikėjo išties didelio ryžto, kad viešai ir tvirtai paskelbtų apie nutraukiamus ryšius su Maskva. Žvelgiant į praeitį, Baltijos šalių nepriklausomybė tikrai nebuvo iš anksto garantuota. Tuo metu ją skelbti buvo milžiniška rizika. Jeigu būtų pasisekęs kuris nors iš 1991 metais griežtosios linijos šalininkų mėgintų įvykdyti dviejų perversmų (sausį – Lietuvoje, o rugpjūtį – Maskvoje), A.Brazauskas ir jo bendražygiai būtų teisiami dėl išdavystės”, – teigiama straipsnyje.

E.Lucasas atkreipia dėmesį į A.M.Brazausko pasiekimus užsienio politikoje ir vizitą Izraelyje, kai Knesete jis atsiprašė dėl lietuvių vaidmens žydų holokauste: “Vadovaudamas nepriklausomai Lietuvai, A.Brazauskas nebuvo apsileidęs užsienio politikoje. Jis apsilankė Izraelyje ir pasakė gerai įvertintą kalbą Knesete, kurioje atsiprašė dėl žydų žudynių Lietuvoje prieš pat nacių okupaciją 1941-1944 metais ir jos metu”.

Pasak straipsnio autoriaus, sunkiausiai A.M.Brazauskui sekėsi vidaus politikoje tramdant korupciją ir mažinant biurokratiją.

“Sunkiausiai jam sakėsi vidaus politikoje, ypač tramdyti korupciją ir mažinti biurokratiją. Kai Estijoje buvo įvedami proporciniai mokesčiai, kuriama “elektroninė vyriausybė” ir vystomas liberalus ekonomikos modelis, Lietuva lūkuriavo. A.Brazauskui labiau prie širdies buvo “geranoriškas įsikišimas”, o ne laisvoji rinka arba radikalios reformos”, – rašo E.Lucasas.

Anot apžvalgininko, A.M.Brazauskas “kėlė antipatiją trokštantiems radikaliai nutraukti ryšius su komunistine praeitimi, o šis jausmas buvo abipusis”.

“Jis tikėjo privalantis suvienyti šalį: įrodyti visiems, išskyrus radikaliausius nacionalistus, kad buvę komunistai taip pat gali būti patriotai, taip pat pademonstruoti buvusiems partijos kolegoms, kad jie gali rasti sau vietą kitokioje sistemoje.

Šis požiūris, kaip ir jo priešingybė, nebuvo tobulas – tačiau galėjo būti ir daug blogiau”, – rašoma “The Economist” komentare.

A.M.Brazausko sprendimas atskirti Lietuvos komunistų partiją nuo ryšių Maskvoje pabrėžiamas ir britų dienraščio “The Daily Telepgraph” paskelbtame nekrologe.

“Tai buvo stiprus smūgis Kremliaus valdžiai: nė viena iš kitų Sovietų Sąjungos respublikų nedrįso eiti taip toli, ir yra manančių, kad nuo šios akimirkos sovietų imperijos žlugimas tapo neišvengiamas”, – rašo “The Daily Telegraph”