Paskelbus apie Viktoro Uspaskicho ir Rolando Pakso partijų jungtuves, dabartinis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas tapo puikiu pavyzdžiu, koks likimas anksčiau ar vėliu ištinka politiką, neatsakingai pasirinkusį rėmėjus.

A.Paulauskas kadaise buvo viena ryškiausių figūrų Lietuvos politikos figūrų. Pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos prokuroras, oficialus Algirdo Brazausko įpėdinis, be penkių minučių prezidentas, naujos partijos, privertusios pasislinkti Lietuvos politikos sunkiasvorius – konservatorius ir socialdemokratus, kūrėjas, ilgametis Seimo pirmininkas, vienu metu ėjęs ir prezidento pareigas, ministras, vieno svarbiausių Seimo komitetų pirmininkas, Valstybės gynimo komiteto narys – tokios biografijos galėtų pavydėti bet kuris politikas. Tik kas iš jos? Žmogus yra, postai yra, o politiko – nėra.
A.Paulausko tiesiog nebeliko viešumoje, ir susidaro įspūdis, jog jis pats stengiasi, kad visuomenė ir žiniasklaida kaip galima mažiau kreiptų į jį dėmesio. Nes bet koks kalbėjimas apie jį neįmanomas be pašaipų dėl jo politinės draugystės su Darbo partijos pirmininku V.Uspaskichu, kurį kadaise A.Paulauskas atvirai vadino užsienio specialiųjų tarnybų instrumentu ir kuriam prieš keletą metų pardavė savo socialliberalų partijos liekanas mainais į pirmininko pavaduotojo postą ir vietą Seime.
Biznis įvyko, bet jo politinės pasekmės tokios, kad šiandieną netgi kai kurie karščiausi socialliberalų jungtuvių su Darbo partija šalininkai tarp savų džiaugiasi nepatekę į Seimą, tad nebesiejami su partija, teisiama už finansinius nusikaltimus. Užtai A.Paulauskas – siejamas. Kai pernai prieš Kalėdas Seimas atiminėjo iš V.Uspaskicho teisinę neliečiamybę, opozicijos atstovai nepraleido progos priminti, ką dabartinis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas yra anksčiau kalbėjęs apie dabartinį savo partijos vadą. O kai A.Paulauskas, vykdydamas partinį pavedimą, ėmėsi ginti V.Uspaskicho parankinę Vitaliją Vonžutaitę, Seimas net sugaudė ir ėmė atvirai tyčiotis.
Iš tiesų – sunku suvokti, kaip žemai reikia kristi ir visiškai prarasti savigarbą, kad stotum viešai ginti žmonių, kuriuos vos prieš keletą metų visiškai pelnytai dėjai į šuns dienas. Galima spėti, kad tai buvo rafinuotas V.Uspaskicho kerštas A.Paulauskui: privertęs savo kaltintoją tapti advokatu, jis kartu privertė jį patį sutrypti savąjį ne tik politinį, bet ir žmogiškąjį orumą.
Nepaisant to, A.Paulausko, kaip politiko, biografijoje tebebuvo triumfo valanda, apie kurią tiek jis galėjo kalbėti pakelta galva, tiek kiti, minėdami tuos 2003–2004 m. įvykius, negalėjo nutylėti jo vaidmens. Kalba, savaime suprantama, apie tuomečio prezidento R.Pakso apkaltos procesą, pasibaigusį šio rusiškų sraigtasparnių remontininko statytinio nušalinimu. Tačiau po to, kai, gelbėdamas savo partijos ateitį, V.Uspaskichas sutarė su R.Paksu dėl Darbo bei “Tvarkos ir teisingumo” jungtuvių, o A.Paulauskas nunėręs galvą nutylėjo, jo, kaip asmenybės, žlugimas tavo absoliutus.
Labai liūdna ir skaudu tai pripažinti, bet šiandien jis tapo politiko, vadinamo parsidavinėjančios moters vardu, etalonu. Liūdna ir skaudu, nes A.Paulauskas iš tiesų apie pusantro dešimtmečio, tai yra daugiau nei pusę visos nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos istorijos, buvo vienas tų žmonių, kurių veidas kartu buvo ir valstybės veidas. Jo pavardė bus įrašyta į visus istorijos vadovėlius, bet kuris dokumentinis filmas apie Lietuvos valstybės atsikūrimą neapsieis be kadrų, kaip pirmasis Lietuvos prokuroras veržiasi į sovietų karių okupuotą Generalinės prokuratūros pastatą.
Lygiai nepavyks nutylėti, kaip A.Paulauskas baigė savo politinę karjerą. Nenoromis, bet teks sakyti, kad vienas iš atsikūrusios valstybės pirmeivių, žmogus, garsiai (ir tuo metu turėdamas moralinę teisę) kalbėjęs apie būtinybę atlikti politinį apsivalymą, galiausiai virto politiku be savigarbos ir orumo, iš kurio tyčiojasi ne tik oponentai, bet netgi saviškiai.
Ši nemaloni istorija turi ir gerąją pusę. Pats to nenorėdamas A.Paulauskas tapo pamokomuoju pavyzdžiu visiems ambicingiems politikos naujokams, kas gali nutikti, jei, siekdami karjeros, jie pasiduos pagundai ir priims paramą iš žmonių, kurių ir asmeninis, ir verslo skaidrumas kelia abejonių. Juk jeigu A.Paulauskas kadaise, artėjant 1997-ųjų prezidento rinkimams, nebūtų susigundęs ir priėmęs “Gazpromo” tarpininko V.Uspaskicho paramos, jo karjera politikoje veikiausiai būtų susiklosčiusi daug geriau. Net jeigu jis būtų praradęs rinkėjus ir turėjęs, kaip dabar, prisidėti prie kurios kitos partijos, jam tikrai nebūtų tekę atlikti viską tokiomis žeminančiomis ir gėdingomis sąlygomis.
Nuo šiol kiekvienas, einantis į politiką, siekiantis aukščiausių valstybės postų ir, savaime suprantama, ieškantis finansinių rėmėjų galės dirstelėti į A.Paulauską ir pagalvoti – ar manęs neištiks jo lemtis? Ar tie žmonės, kurie siūlo man pinigus, ilgainiui netaps mano politinės karjeros duobkasiais? Nes paimti pinigus lengva, ypač kai įsivaizduoji, kad pakilęs aukštai ir tapęs įtakingu, daug galinčiu valstybės politiku, galėsi numoti ranka į finansinius įsipareigojimus. Ypač jeigu pas tuos, kurie pinigus davė, galėsi nusiųsti teisėsaugos pareigūnus patikrinti buhalterijos skaidrumo. Kaip matome iš A.Paulausko pavyzdžio, toks įsivaizdavimas klaidingas: kartą paėmęs, turėsi mokėti skolas visą politinį gyvenimą. Tik mokėti teks ne pinigais, o savo garbe, sąžine, žmogiškuoju orumu.
Dar vienas, tegu nedidelis, bet irgi teigiamas šios istorijos momentas: nuo šiol nei pats R.Paksas, nei kiti paksistai nebegalės meluoti apie kaži kokį sąmokslą, kurį neva surezgė politinių užkulisių veikėjai prieš „žmonių išrinktą prezidentą“. Mat to „sąmokslo“ iniciatorius ir centrinė figūra paksistų propagandoje visą laiką buvo A.Paulauskas – jis esą tokiu būdu siekęs paveržti prezidento postą. Apie šį „sąmokslą“ buvo prirašyta begalė straipsnių, prišnekėtos valandų valandos televizijoje, sukurtas netgi vaidybinis filmas. Ir ką? Dabar „sąmokslo“ vadas A.Paulauskas ir jo auka R.Paksas bus kartu vienoje partijoje? Vienas pirmininkas, kitas pavaduotojas?
Kadangi A.Paulauskas nebeturi rinkėjų, jam nebereikia galvoti, ką jie pagalvos apie jo jungtuves su V.Uspaskichu ir R.Paksu. Bet štai R.Paksas rinkėjų tegu nedaug, bet dar turi. Ką dabar jis sakys tiems iš jų, kurie susitikime paklaus: “Tai ar buvo A.Paulausko prieš jus regztas sąmokslas? Jei buvo, tai kaip galite vadovauti vienai partijai kartu su sąmokslo vadu? O jeigu nebuvo, tai, vadinasi, dešimt metų mums melavote?” Būtų smagu pasiklausyti atsakymo.

A.Paulauskas tapo pamokomuoju pavyzdžiu visiems ambicingiems politikos naujokams, kas gali nutikti, jei, siekdami karjeros, jie pasiduos pagundai ir priims paramą iš žmonių, kurių ir asmeninis, ir verslo skaidrumas kelia abejonių.