ŠVIETIMAS
„Veido“ trumpasis interviu su švietimo ir mokslo ministre Audrone Pitrėniene
– Kodėl ugdymo kokybė mokyklose taip skiriasi?
– Mokyklos darbo kokybė pirmiausia priklauso nuo vadovo: kokį kolektyvą jis suburia, kokius tikslus kelia, kaip sutelkia bendruomenę, kokias ugdymo erdves sukuria, kokias ugdymo priemones taiko. Taip pat labai didelis savivaldybės administracijos vaidmuo. Jau kelerius metus matome didelius atotrūkius tarp tų pačių miestų, savivaldybių mokyklų, kartais net esančių kaimynystėje. Kol kas savivaldybių politikai per mažai dėmesio kreipia į mokyklų kokybės atotrūkio mažinimą. Tad daug kas priklauso nuo švietimo, bet mokymosi kokybė susijusi ir su socialinės, vaikų apsaugos tarnybų veikla. Vienai mokyklai rūpintis ir mokymosi kokybe, ir sumažinti socialinius, kultūrinius, ekonominius skirtumus yra per sudėtinga.
Dažnai lankydamasi mokyklose, mažiausių miestelių švietimo įstaigose, vienur girdžiu: „Mokiniai nenori mokytis, jie neturi jokių siekių, jais nesirūpina tėvais, ką mes galime padaryti?“, kitur atvirkščiai kalbama, esą mokytojai jaustųsi nepatogiai, jei jų mokiniai neįstotų į nemokamas aukštųjų mokyklų studijas, ir jie darantys viską, kad tik jų auklėtiniai pasiektų kas geriausia. Taigi daug priklauso nuo mokyklos vadovybės požiūrio, ambicijų ir gebėjimų.
Šiandien Lietuvos bendrojo ugdymo būklė atitinka vidutinį pasaulio lygį – tai skelbia tarptautinės ir Lietuvos švietimo ataskaitos apie mokinių pasiekimus. Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo (PUPP) rezultatai irgi vidutiniai: 2016 m. lietuvių gimtosios kalbos šalies vidurkis yra 6,5, matematikos – 5,7. Žinoma, svarbiausia ne vidurkiai, nes už jų – tūkstančiai vaikų. Dalis jų tikrai stokoja motyvacijos, kai kuriais nesirūpina tėvai. Bet mokykla neturi nurašyti „negabaus“ vaiko, ji turi padėti surasti tai, kas jį uždegtų, ir negali „už borto“ palikti talentingų vaikų, kurie gali daugiau nei įpareigoja standartinė programa. Šiemet pradėjome projektą „Iniciatyva savivaldybėms“, kurio tikslas – suteikti profesionalią pagalbą mokykloms, kuriose mokinių pasiekimai žemesni.
– Ar pritariate, kad mokyklos, kaip šiuo metu daro prestižinėmis laikomos gimnazijos, turėtų atsirinkti tik gabiausius mokinius?
– Tikrai nepritariu bet kokiai mokinių segregacijai. Tokia tendencija, kuri atsiranda ir pagrindinio ugdymo mokyklose, kelia nerimą. Ne kartą esu pareiškusi nuomonę, kad ministerija pasisako prieš bet kokią vaikų selekciją.
Ypač žalinga vaikų atranka pagal pasiekimus yra žemesnėse klasėse. Kovo mėnesį raštu kreipiausi į savivaldybių vadovus ir mokyklų direktorius prašydama užtikrinti, kad sudarant klases mokiniai nebūtų skirstomi nei pagal jų akademinius, kognityvinius pasiekimus, nei pagal socialinį statusą ar emocinę brandą.
– Kaip Lietuvoje ugdomi gabūs vaikai, ar mokymas diferencijuojamas?
– Ministerija yra parengusi Gabių ir talentingų vaikų paieškos, atpažinimo sistemos sukūrimo ir mokyklų šiems vaikams prieinamumo didinimo 2014–2016 m. veiksmų planą. Jame buvo numatyta sudaryti palankias sąlygas ugdyti gabiems mokiniams, Ugdymo plėtotės centras, mokytojų švietimo centrai organizavo mokymus pedagogams, kaip atpažinti gabius vaikus, juos ugdyti.
Ugdymo turinys diferencijuojamas, nes jis turi būti taikomas prie vaiko, o ne vaikas prie ugdymo turinio. Bendrosiose ugdymo programose nusakytą tikslą trumpai apibrėžčiau taip: kiekvienas vaikas turi būti ugdomas pagal jo galias. Vieno mokinio susidomėjimui išlaikyti reikia sudėtingesnių užduočių, kito – lengvesnių, svarbi individuali mokinio pažanga.
– Ką mokinių gebėjimams, pasiekimams, ugdymo kokybei ar švietimo sistemai apskritai davė mokyklų tinklo pertvarka?
– Mokyklų tinklo pertvarka vyksta nuolat, tik dabar jau mažesnėmis apimtimis – dėl dviejų priežasčių: pirma, drastiškai mažėjančio mokinių skaičiaus ir su juo susijusio mokyklų tuštėjimo, antra, racionalaus ugdymo išteklių paskirstymo dėl geresnės ugdymo kokybės. Buvo sutarta ir iki šiol šio sutarimo savivaldybės paiso, kad maži vaikai ugdomi kuo arčiau namų, o vyresnieji gali būti vežiojami į gimnazijas, kur įrengta stipresnė ugdymo bazė.
Ir tarptautiniai, ir nacionaliniai tyrimai rodo, kad mažesnėse rajonų mokyklose ir mažesnėse klasėse mokinių pasiekimai, deja, yra prastesni. Maža mokykla dažniausiai mažiau turi galimybių pasiūlyti mokiniams įvairių kokybiškų veiklų, neturi šiuolaikinių mokymo priemonių, ugdymo erdvių, aukštos kvalifikacijos mokytojų – net ir turtingos valstybės neišgali išlaikyti daug mažų įstaigų, kuriose mokosi nuo pirmoko iki abituriento, mokyklos buvo skaidomos ir tarpukario Lietuvoje.
Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros analizė rodo, kad prasčiausia pradinio ugdymo padėtis yra „ilgosiose“ gimnazijose. Priežastis – dėmesys koncentruojamas į baigiamąsias klases. Mokyklų išskaidymas buvo prasmingas siekiant garantuoti adekvatų dėmesį visoms ugdymo pakopoms. Skirtingų tipų mokyklos specializuojasi ir orientuojasi į tam tikrą mokinių amžiaus tarpsnį, tinkamiau taiko ugdymo didaktiką, efektyviau aprūpina mokymo priemonėmis. Tai prisideda prie ugdymo kokybės.
Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA