Aušra LĖKA

Jungtinės Europos valstijos ar ES be britų, gal ir be prancūzų ar kitų? ES ir net Europos Parlamentas (EP) – antieuropinių radikalų tvirtovė? ES ir JAV sutartis – kirtis Lietuvos žemės ūkiui? Atsakymų į šiuos gyvybiškai svarbius Lietuvai ir visai Europai klausimus ieškome su Arnoldu Pranckevičiumi, jau antram EP vadovui patarinėjančiu, kaip ES ištrūkti iš egzistencinės krizės.

– Kai kas skuba skelbti ES pabaigos datas, kiti diagnozuoja ne ką švelniau – ES aižėja. Kaip jūs apibūdintumėte dabartinę ES būklę?

– Šiandien ES turbūt pirmą kartą per savo istoriją iš tikrųjų atakuojama iš visų pusių ir jos išlikimui, jos vienybei kilęs pavojus. Vladimiro Pu­t­ino Rusijos agresija Ukrainoje kelia nestabi­lumą Europos rytuose, „Islamo valstybė“ iš­kė­lė naujų iššūkių visų pirma Pietų Europos vals­tybėms, „importuojamas“ terorizmas, rengia­mi teroro aktai, jų baimė sėja nerimą ES šalių sostinėse. Galų gale ES atakuojama ir iš vi­daus: ES valstybėse vis aukščiau kelia galvą rasistinės, ksenofobinės jėgos, ir šiandien be­veik nėra ES narės, kuri turėtų imunitetą didėjančiam populizmui ir kraštutinėms radikalioms jėgoms. Jos bando perimti politikos mo­no­polį iš tradicinių politinių jėgų ir skleisti vi­suomenėje baimės, nerimo, nenuspėjamumo nuo­taikas, versti žmones užsidaryti savyje, vėl pra­dėti statyti sienas ir iš esmės paneigti taip bran­giai ir per ilgą laiką iškovotas europietiškas teises bei laisves – laisvę judėti, dirbti, prekiau­ti, mokytis visoje Eu­ropoje, laisvę keistis idė­jomis.

ES tikrai patekusi į didelę egzistencinę krizę, nes pirmą kartą per jos gyvavimo dešimtmečius bandoma pajudinti šio juvelyriškai sukurto atvirumo, nuspėjamumo pasaulio pamatus.

Visos šios trys grėsmės veikia skirtingais me­todais ir su skirtingais aktoriais, bet visų jų tiks­las tas pats – paneigti ES integracijos sėk­mę ir iš esmės torpeduoti Europos projektą. ES tikrai patekusi į didelę egzistencinę krizę, nes pirmą kartą per jos gyvavimo dešimtmečius bandoma pajudinti šio juvelyriškai sukurto atvirumo, nuspėjamumo pasaulio pamatus, grįstus teisės viršenybe ir taisyklėmis. Ata­kuo­jamos ES vertybės ir esminiai principai, kuriais remiantis sukurtas šis projektas.

– Bet ar adekvačiai tam priešinamasi? Juk tiek daug trepsėta vietoje, kol sureaguota į Krymo okupaciją ar pabėgėlių invaziją į Europą.

– Demokratinė ES sprendimų priėmimo sistema verčia daug ilgiau svarstyti bet kokį veiksmą, nes turi būti paimtos domėn visų 28 valstybių nuomonės ir suderinti visų trijų pagrindinių ES institucijų interesai. Bet šių iššūkių akivaizdoje mes labiau konsolidavomės, tapome stipresni ir įgijome jiems didesnį imunitetą. Po kiek­vieno didesnio išbandymo ar krizės ES labiau sustiprina savo pamatus: po ekonominės finansinės krizės padėti bankų, ekonominės są­jun­gos pamatai, po Rusijos agresijos Ukrai­noje iš mirties taško pajudėjo energetinės sąjungos projektai ir bendra energetikos politika. Ma­nau, terorizmo ir migracijos iššūkių akivaizdoje ES neišvengiamai juda bendros prieglobsčio ir migracijos politikos link, prie labiau koordinuotos antiteroristinės politikos, siekiant la­biau derinti nacionalinių valstybių žvalgybų dar­bą ir kiek įmanoma suteikti ES įrankius rea­guoti į tokius iššūkius.

– Ar rimtos diskusijos ir apie jungtinę Europos kariuomenę?

– Iki įvykių Ukrainoje diskusija apie gilesnę ES gynybos dimensiją ar net apie Europos kariuomenę būtų buvusi neįsivaizduojama, bet kuris apie tai kalbėjęs būtų buvęs išjuoktas. Bet da­bar tokia diskusija ES viduje plinta. Būtent Eu­ropos Komisijos pirmininkas Jeanas Claude’as Junckeris pirmasis viešai prabilo apie Europos ginkluotųjų pajėgų svarbą. Manau, tai bus lėtas procesas, nes daugeliui ES narių karinės pajėgos nėra politiškai priimtinos. Tačiau yra visos galimybės stiprinti civilinio saugumo ir policijos pajėgumus, kurti greitojo reagavimo pajėgas kartu su NATO, ir ne tik.

Prancūzija ir Didžioji Britanija taip pat yra už didesnius pajėgumus, žinoma, NATO kontekste, ne konkuruojant su šiuo Aljansu, bet sukuriant papildomų pajėgumų.

Tai, kad diskusija prasidėjo ir tokia valstybė kaip Vokietija, kuri dėl savo labai skaudžios istorijos anksčiau vengdavo bet kokios kalbos apie didesnes išlaidas ar pajėgumus gynybos srityje, sureagavo teigiamai, yra tektoninis lū­žis. Prancūzija ir Didžioji Britanija taip pat yra už didesnius pajėgumus, žinoma, NATO kontekste, ne konkuruojant su šiuo Aljansu, bet sukuriant papildomų pajėgumų, kurie padėtų saugumo srityje ten, kur NATO negali įsikišti.

ES jau dalyvauja taikos palaikymo policijos, civilinėse ir pusiau karinėse žvalgybinėse operacijose pasaulyje – ji jau dabar yra šios srities žaidėja, kuriai reikia įrankių greitai reaguoti į jos kaimynystėje vykstančius procesus ir padėti valstybėms narėms operatyviai tvarkytis su ky­lančiomis situacijomis. Beje, ir JAV prezidentas Barackas Obama kiekviename pokalbyje su Europos lyderiais pabrėžia, kad JAV laukia iš mūsų pačių didesnio indėlio ne tik į Eu­ropos, bet ir į globalinį saugumą.

– Šiandien išorinės ES sienos kiauros, tačiau išdygo aukštos tvirtos tarp ES šalių. Pabė­gėlių krizei spręsti tvaraus sprendimo nerasta. Tarp daugelio svarstoma ir versija, kad užkardžius srautus per pietines Europos sienas pabėgėliai gali imti veržtis per rytines, per Lietuvą. Ar ji reali?

– Sunku nuspėti, bet esant šiai beprecedentei migracijos krizei rizika išlieka didžiulė. Visos ES šalys negali būti ramios, nes ES išorinės sienos potencialiai pažeidžiamos.

ES ir Turkijos susitarimas, atrodo, veikia – per pastaruosius du mėnesius migrantų srautas iš Turkijos į Graikiją sumažėjo 80 proc. Šis didžiulis pokytis pasiektas ne tik Turkijos paketo, bet ir įsteigtos jūrų misijos „Sofija“, daugiau lėšų ir pajėgų gavusios ES agentūros „Fron­tex“, NATO laivų Viduržemio jūroje žval­gybos rezultatų dėka.

Bet tai, be abejonės, tėra laikinas krizės spren­dimas. EP jau prieš penketą–septynetą me­­tų įvairiose savo rezoliucijose ir raportuose siūlė, bet niekas į tai nekreipė dėmesio, sukurti bendrą migracijos politiką, kokią turime prekybos ar žemės ūkio srityje. Akivaizdu, kad migracijos sritis išauga iš individualių kiekvienos šalies narės kompetencijos ribų.

Paradoksalu: šiandien iššūkiai, su kuriais kovoja ES, globalūs, tačiau legitimumas ir resursai lieka lokalūs.

Kartu reikia spręsti ir legalios migracijos ga­limybę. EP jau daug metų siūlo mėlynąją kortelę, panašią į JAV egzistuojančią žaliąją. Stra­tegiškai žvelgdami į ateitį, remdamiesi išsamia ekonomistų analize, patys galėtume kontroliuoti ir daryti įtaką legalios migracijos į ES srau­tams, skatinti ją sektoriuose ar regionuose, kur trūksta darbo jėgos, kur patiriamas ekonominis nuosmukis, kad pritrauktume į ES išsilavinusių, potencialiai dideliu darbo našumu pasižyminčių darbuotojų.

Bet tai įmanoma tik ES suteikus daugiau kompetencijų ir resursų. Paradoksalu: šiandien iššūkiai, su kuriais kovoja ES, globalūs, tačiau legitimumas ir resursai lieka lokalūs. Tad kiekvieną kartą, kai reikia susitarimo bendram Eu­ropos reikalui, šaukiami visų šalių lyderiai, ir jų susitikimai virto nesibaigiančiu maratonu.

– Ar šią jūsų mintį galima suprasti, kad, kaip ir jūsų vadovas Martinas Schulzas, esate fe­de­ra­lis­tas ir remiate Jungtinių Europos valstijų idė­ją?

– Nemanau, kad šiandien Europos federacija yra išeitis. Manau, tai liks mažo rato intelektualų, akademikų ir kai kurių politikų svajonė, jų diskusijų objektas prie taurės vyno. Ver­ti­nant šiandienos situaciją reikia būti realistais ir suprasti, kad Winstono Churchillio Jungtinių Eu­ropos valstijų idėja nėra skirta šiai epochai. Bet ten, kur valstybės nepajėgios veikti atskirai, privalus bendras ES veiksmas.

Nepasitikėjimas ES ar Eu­ropos idėja yra tiesiogiai susijęs ir su nepasitikėjimu politiniu elitu atskirose ES valstybėse, po­litine sistema apskritai.

Tačiau, kaip seniai yra pasakęs M.Schulzas, kompetencijas, kurias galima perduoti šalims ar net regionams, reikia ir perduoti, o ES turi koncentruotis tik į strateginius didžiulius iššūkius, taip sumažinant ir biurokratinį aparatą, parodant ES gyventojams, taip pat ir euroskeptikams, kad ES iš tikrųjų sugeba reaguoti į iššūkius ir efektyviai veikia strateginiais klausimais, kurie negali būti išspręsti nacionaliniu lyg­meniu, bet mažiau kišasi į kiekvieno piliečio as­meninio gyvenimo reguliavimą ir reglamenta­vimą nuo produktų iki technologijos standartų.

Tačiau ES narės, jų vyriausybės, deja, linkusios nacionalizuoti bet kokį ES laimėjimą ir eu­ropizuoti bet kokį Europos pralaimėjimą. Tai trumparegiška, nes nepasitikėjimas ES ar Eu­ropos idėja yra tiesiogiai susijęs ir su nepasitikėjimu politiniu elitu atskirose ES valstybėse, po­litine sistema apskritai. Pavojinga taip žaisti su visuomenės lūkesčiais ir skatinti populizmą.

– Bet juk ir EP išlaidauja neatsisakydama „ke­liaujančio cirko“, kai kartą per mėnesį kraustosi iš Briuselio į Strasbūrą.

– Galimybių taupyti, ekonomiškiau naudoti ES pinigus yra. Bet dėl išlaidų kartais kuriami mitai: EK ir EP administracijoje apie 40 tūkst. žmonių – daug, bet tiek pat yra vieno miesto – Paryžiaus ar Londono merijose, tik 3–4 proc. ES biudžeto skirta administracinėms lėšoms. Beje, nuo finansinės ir ekonominės krizės pradžios 2009 m. stipriai sumažintos lėšos ES veiklai ir sumažintas aparatas.

Dėl EP būstinės klausimo, deja, pats EP to negali spręsti, nes tai Romos sutarties dalis, o jai pakeisti reikia vienbalsio visų šalių sutarimo. Prancūzija, bent jau iki šiol, net nenorėjo pradėti diskusijos šiuo klausimu.

– Antieuropinės nuotaikos Europoje plinta, rinkimuose vis daugiau balsų laimi radikalios politinės jėgos. Ar jų įsitvirtinimas valstybių valdžioje neves ir prie konfliktų su kaimynais, taip pat ir ES aižėjimo?

– Tai didžiulė grėsmė. Net pačiame EP po 2014 m. rinkimų euroskeptikų ar radikalių jėgų ats­tovų padaugėjo iki 150 iš 751 EP nario. Ra­dikali dešinė ir radikali kairė derina savo veiksmus ir iš es­mės turi tą pačią programą: išvien balsuoja prieš sutartį su JAV, prieš susitarimus su Ukraina, Moldova, Gruzija, prieš tolesnę ES integraciją, prieš pabėgėlius, bet už kylančias sienas tarp valstybių. Visos šios jėgos akivaizdžiai remia Putino režimą Rusijoje, kai ku­rios, kaip Pran­cūzijos „Nacionalinis frontas“, net finansuojamos Kremliaus. Naujas fenomenas: net EP rū­muose Europos piliečių išrinktos jėgos bando griauti ES pagrindus iš vidaus ir kartais net yra finansuojamos išorės jėgų.

Naujoji po­li­tinė takoskyra – ne tarp kairės ir dešinės, o tarp at­vi­ros pasaulėžiūros ir uždaros pasaulėžiūros.

Antra vertus, radikalių jėgų pagausėjimas EP padėjo mobilizuotis ir konsoliduotis labiau tradicinėms partijoms. Nėra formaliai pasirašytos sutarties, bet egzistuoja didžioji kairiųjų, dešiniųjų ir centristinių jėgų koalicija. Šios po­litinės jėgos kaip niekad anksčiau susitelkusios stengiasi apginti Europos projektą nuo didelės radikalų atakos.

Panašiai vyksta ir daugelyje nacionalinių vals­tybių, pavyzdžiui, Vokietijoje. Tą dabar ma­tome ir Didžiojoje Britanijoje vadinamojo „Bre­xit“ referendumo akivaizdoje. Naujoji po­li­tinė takoskyra – ne tarp kairės ir dešinės, o tarp at­vi­ros pasaulėžiūros ir uždaros pasaulėžiūros, tarp pagarbos žmogaus teisėms, teisės viršenybės ir tarp ksenofobiškų pažiūrų, tarp proeuropinių ir antieuropinių jėgų.

–  Ar, jūsų prognozėmis, galimybė ES likti be britų yra rimta?

– Šiandien tokios galimybės niekas negali pa­neigti, nors, tikiuosi, to neįvyks. ES britų prem­jerui Davidui Cameronui suteikė stiprų ko­zirį – Didžiosios Britanijos ir ES keturių punk­­tų susitarimą: jis pareikalavo daug pastangų, bet Britanijai suteikia neblogas sąlygas at­sa­kyti į savo piliečių susirūpinimą. Tarp di­džiausių ES advokatų buvo ir JAV prezidentas B.Obama, kurio vizitas Britanijoje buvo vienas svarbiausių žaidimo taisykles keičiančių veiksnių: jis sutriuškino euroskeptikų argumentus, kad Britanija viena be ES vidaus rinkos sugebės greitai ir efektyviai suderėti sutartį su JAV ir kitais partneriais.

– Net jei Didžioji Britanija liks ES, ar nebus atverta Pandoros skrynia kitoms ES šalims gąsdinti referendumais (Marine Le Pen pergalės atveju tai jau žada) ir reikalauti išimčių iš ES taisyklių?

– Precedentas sukurtas. Antra vertus, Di­džiosios Britanijos ir ES susitarime pasakyta, kad jokių naujų reikalavimų šalis negalės turėti, o šis susitarimas neturi sukelti precedento siek­ti naujų išlygų kitoms ES narėms. Visų ša­lių interesas – kad Britanija liktų ES, bet nemanau, kad ir kitur atsirastų politinės valios pa­kar­toti šį žaidimą. Jei britai referendume pasakytų „ne“, jų lauktų ilgas persiderėjimo procesas dėl prekybos vidaus rinkos sąlygų. Tai gali būti labai skausminga ir pareikalauti daug lai­ko. Manau, tai atgrasytų kitas šalis sekti britų pavyzdžiu. O britų vyriausybės pateikti skaičiai dramatiški: kiekvienam Britanijos gyventojui išstojimas iš ES gali kainuoti iki 4 tūkst. svarų, šalies ekonomika gali kristi 4–5 proc. BVP.

– Lietuva, pagal įvairias apklausas, išlieka tarp ES entuziasčių. Europoje vis populiarėjant antieuropinėms politinėms jėgoms, Lietuvoje stiprios tokios neatsiranda. Kodėl?

– Manau, Lietuvos žmonės visa savo esybe jaučia istoriją ir jos pamokas, todėl gal net labiau pragmatiškai nei idealistiškai supranta, kad Lietuvai nėra kitos alternatyvos. Šių dienų geopolitinės situacijos kontekste, ypač po to, kai Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybos narė, kuri privalo užtikrinti tarptautinės teisės ir JT chartijos laikymąsi, pati aneksuoja savo kaimynės teritoriją, didžioji Lietuvos visuomenės dalis instinktyviai suvokia, kad vienintelis bū­das išsaugoti mūsų nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą yra per narystę ES ir NATO, per buvimą Vakarų klube ir kuo didesnį įsitinklinimą Vakarų struktūrose. Man tai paaiškina, ko­dėl Lietuvos žmonės išlieka proeuropietiški ir kodėl euroskeptiškesnės politinės jėgos Lie­tuvoje nesulaukia gyventojų palaikymo.

Labai džiaugiuosi, kad Vilnius atsilaiko prieš bandymą įtraukti į antibriuselišką koaliciją, kokia buriasi Lenkijoje, Vengrijoje.

Galima didžiuotis, kad visos Baltijos šalys – ne tik euro, Šengeno zonose, bet ir dalyvauja sprendžiant tiek pagalbos Graikijai, tiek migracijos klausimus, nors mus tiesiogiai tai liečia nedaug. Bet parodytas solidarumas labai svarbus ir tai svarbi investicija į ateitį, nes jei mums patiems prireiks ES pagalbos ir solidarumo kuriais nors klausimais, kaip buvo dėl sankcijų prieš Rusiją, ir mes galime tikėtis solidarumo. Labai džiaugiuosi, kad Vilnius atsilaiko prieš bandymą įtraukti į antibriuselišką koaliciją, kokia buriasi Lenkijoje, Vengrijoje.

– Vis dėlto ar jums neatrodo, kad politiniai gaisrai ES ir prie jos sienų užgožė sistemines ES problemas – iš ekonominės ir finansinės krizės neišlipa Graikija, ekonominiu augimu ES lenkia kiti regionai, tad pralaimime konkurencinę kovą?

– Iš tiesų į antrą planą nuėjo pagrindinės sisteminės ES problemos – ekonominio augimo tem­­­pai, nedarbo mažinimas, demografinės prob­lemos. Tačiau neužgesinus gaisrų sunku grįž­ti į normalų procesą ir ilgalaikę perspektyvą.

Problema ir tai, kad dauguma ES šalių lyderių yra situacijos ekspertai, o ne strategai ir vizionieriai. Dauguma jų apriboti rinkimų ka­len­doriaus, neturi laiko ir pajėgų gilintis į strateginius klausimus. Vienintelė Angela Merkel mąsto į tolį labiau nei kiti, bando spręsti problemas ne žiūrėdama vien nacionalinių interesų, bet vertindama ir europinį. Tačiau kad ES pasisektų išlikti šioje egzistencinėje krizėje, reikia daugiau nei vieno lyderio, kuris suprastų, kad bendras interesas yra vienintelis šansas išsaugoti ir savo šalių interesus.

– Tikėtasi, kad ES ekonomiką paskatins prekybos sutartis su JAV, bet paskelbtas jos projektas sukėlė daug nerimo, taip pat ir dėl galimo JAV spaudimo ES pirkti daugiau žemės ūkio produkcijos. Tad ar Lietuva, užuot gavusi naudos, nepatirtų dėl to nuostolių?

– Sutartis savo apimtimi ir ambicija yra di­džiausia prekybos sutartis, dėl kurios savo istorijoje derasi ES. Ją pasirašius ir ratifikavus bū­tų sujungtos dvi didžiausios pasaulio rinkos. Be jokios abejonės, tai padarytų tektoninio lūžio efektą pasaulio prekybos politikoje. Bet šiandien sunku nuspėti, ar pavyks sutartį pasirašyti ir ratifikuoti, nes ratifikacija turės būti ne tik EP, bet ir nacionaliniuose parlamentuose, o kai kurių ES šalių visuomenė ir politikai nusiteikę gana skeptiškai.

Ar ko neprarastų Lietuva? Kaip ir visų didelių sutarčių atveju čia reikia vertinti visumą: gal kurio nors sektoriaus ar valstybės konkurencinėms galimybėms kas gali būti nenaudinga, bet kitos teikiamos galimybės tai ne tik kompensuotų, bet ir padidintų ekonomikos augimo bei plėtros galimybes.

O žemės ūkis – istorinė šaka, dosniausiai ES finansuojama nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kai buvo kilusi didelė maisto krizė ir net bado grėsmė, jai tenka apie 40 proc. viso ES biudžeto (o jis siekia trilijoną eurų). Tai ne ta sritis, kuri gali skųstis dėl ES dėmesio stokos. Antra vertus, pinigų kiekis ribotas, tad natūralu, kad ekonomikai keičiantis gali keistis požiūris į vieną ar kitą sritį, ypač dabar, besivystant žinių ekonomikai, didėjant mokslo tyrimų svarbai. Bet žemės ūkis išlieka labiausiai finansuojamas sektorius ES.

Mūsų žemdirbiai, tiek Lietuvos, tiek ES šalių, – vieni geriausių pasaulyje, tad atsivėrimas didesnei konkurencijai su kitu pasauliu neturėtų gąsdinti nei didelių, nei mažesnių ūkininkų.

– Kaip prognozuojate: ar lietuviai bus tokie pat euroentuziastai ir po 2020-ųjų, kai sumažės ES struktūrinių lėšų srautai?

– Eurooptimistinės nuotaikos laipsniškai ma­žėja koreliuojant su ES praleistu laiku. Taip įvyko visose ES šalyse, bet tai natūralu: čia kaip santuokoje – po dešimties ir daugiau metų mei­lė ir aistra šiek tiek sumažėja.

– Tai kartais baigiasi kita santuoka.

– Nutinka ir taip. Bet dažnai santuoka tampa tik brandesnė. Ilgainiui ES šalys, nors praranda pirminį idealizmą, suvokia, kad neturi geresnio klubo nei ES. Prie pat savo sienų turime kitą pavyzdį – Eurazijos Sąjungą, kuri laukia išskėstomis rankomis, tačiau visi suprantame, kuo baigtųsi mūsų narystė joje. Tad po 15 metų ES, kai Lietuva taps ne paramos gavėja, o teikėja, jausime didesnę atsakomybę ne tik už Eu­ro­pos, bet ir už viso pasaulio gerovę, suvokdami, kad kitų regionų stabilumas yra ir mūsų stabilumas, kad nestabili kaimynystė eksportuoja ne­­stabilumą. Lietuvos žmonės taps eu­ro­skep­tiškesni, pragmatiškesni, bet tai nereikš, kad Lietuva taps euroskeptiška valstybe – ji taps la­biau kritiškai mąstančia ir brandesne demokratija, ir į save, ir į ES žiūrinčia kritiškai, bet ne todėl, kad norėtų ją sugriauti, o todėl, kad no­rėtų keisti, darant ją dar efektyvesne, dar ge­riau funkcionuojančia sąjunga.

Arnoldas Pranckevičius

Amžius: 36 metai.

Alma mater: tarptautinių santykių bakalauras (Kolgeito universitetas, JAV), politikos magistras (Paryžiaus politikos mokslų institutas).

Karjera: 2004–2005 m. – Prezidento Valdo Adamkaus patarėjas, 2006– 2009 m. – EP tarnautojas, 2009–2012 m. – EP pirmininko Jerzy Buzeko diplomatinis patarėjas, nuo 2012 m. – EP pirmininko Martino Schulzo užsienio politikos patarėjas.

Visuomeninė veikla: Belgijos lietuvių bendruomenės pirmininkas.